Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Man neberūpi, ką jis mano — ar, po teisybei, ką mano dar kas nors iš jų. Nebelieka laiko. Darbas baigtas, duomenys surinkti, tad telieka išsiaiškinti, ar iš Aldžernono skaičių tiksliai nubraižiau kreivę prognozuodamas, kas laukia manęs.

Kai papasakojau naujieną Alisai, ji apsiverkė ir išbėgo iš laboratorijos. Privalau ją įtikinti, kad jai nėra ko jausti dėl to kaltės.

Rugsėjo 2 d. — Kol kas niekas neaišku. Mane supa tyla ir tyra balta šviesa. Viskas aplink — laukimo būsenos. Svajoju vienas esąs kalno viršūnėje: žvelgiu aplinkui į geltonų ir žalių atspalvių žemę, saulė kabo tiesiai virš galvos, ji suspaudžia mano šešėlį į standų kamuoliuką man prie kojų. Jai leidžiantis pavakario dangumi šešėlis išsiskleidžia, nutįsta link horizonto — ilgas, plonas — ir toli už manęs…

Noriu čia pakartoti tai, ką jau sakiau dr. Strausui. Niekas niekuo nekaltas dėl to, kas atsitiko. Eksperimentas buvo kruopščiai paruoštas, atliktas su daugybe gyvūnų ir statistiškai patvirtintas. Kai buvo nuspręsta panaudoti bandymui mane kaip pirmą tiriamąjį žmogų, tyrėjai buvo daugmaž įsitikinę, kad negresia joks fizinis pavojus. Numatyti psichologinius spąstus nebuvo galimybės. Nenoriu, kad kas nors kentėtų dėl to, kas ištiks mane.

Dabar vienintelis klausimas toks: ko aš galiu tikėtis?

Rugsėjo 15 d. — Nemuras sako, kad mano rezultatai patvirtinti. Tai reiškia, kad trūkumas esminis, ir kyla abejonių dėl visos hipotezės. Gal vieną dieną bus rastas būdas, kaip įveikti šią problemą, bet tas laikas dar neatėjo. Rekomendavau neatlikti daugiau jokių testų su žmonėmis, kol šie dalykai neišsiaiškinti papildomais tyrimais su gyvūnais.

Jaučiu, kad daugiausia žadanti tyrimų kryptis yra fermentų pusiausvyros paieškos. Kaip ir daugelio kitų dalykų atveju labai svarbus yra laiko veiksnys — kuo greičiau nustatyti trūkumą ir kuo greičiau skirti hormonų pakaitalus. Norėčiau padėti šioje tyrimų srityje ir ieškant radioaktyviųjų izotopų, kurie galėtų būti panaudoti vietiniam smegenų žievės valdymui, bet jau žinau, kad laiko tam neturėsiu.

Rugsėjo 17 d. — Darausi išsiblaškęs. Pasidedu ką nors ant savo rašomojo stalo ar į laboratorijos stalų stalčius, o kai negaliu rasti, imu karščiuotis ir ant visų siuntu. Pirmieji požymiai?

Prieš dvi dienas mirė Aldžernonas. Radau jį pusę penkių ryto, kai pasivaikščiojęs pakrante grįžau į laboratoriją — savo pusėje, išsitiesusį savo narvelio kampe. Galėjai pamanyti, kad jis miegodamas bėga.

Skrodimas parodė, kad spėjau teisingai. Aldžernono smegenų svoris, palyginti su normalių pelių, sumažėjo, vingiai išsitiesino, o vagos pagilėjo ir praplatėjo.

Baisu pagalvojus, kad tie patys dalykai darosi dabar man. Kai pamačiau, kad taip nutiko Aldžernonui, pajuntu tikrumo jausmą. Pirmą kartą bijau ateities.

Paguldžiau Aldžernono kūnelį į metalinę dėžutę ir parsinešiau namo. Nė nemaniau leisti įmesti jį į šiukšlių deginimo krosnį. Kvaila ir sentimentalu, bet praėjusią naktį palaidojau jį kieme už namo. Dėdamas laukinių gėlių puokštę ant jo kapo, verkiau.

Rugsėjo 21 d. — Rytoj einu į Markso gatvę lankyti motinos. Šiąnakt regėtas sapnas sukėlė virtinę prisiminimų, nušvietė gabalą praeities, tad svarbu jį užrašyti, kol nepamiršau, nes atrodo, kad dabar viską užmirštu greičiau. Sapnas susijęs su motina, ir dabar — labiau negu kada nors anksčiau — noriu ją suprasti, sužinoti, kokia ji buvo ir kodėl elgėsi taip, o ne kitaip. Neturiu jausti jai neapykantos.

Turiu susitaikyti su ja prieš ją pamatydamas, kad nesielgčiau šiurkščiai ar kvailai.

Rugsėjo 27 d. — Reikėjo užrašyti tai iš karto, nes svarbu, kad šis dienynas būtų išsamus.

Prieš tris dienas nuėjau aplankyti Rožės. Galiausiai prisiverčiau vėl pasiskolinti automobilį iš Berto. Bijojau, tačiau žinojau, kad važiuoti turiu.

Kai nusigavau į Markso gatvę, iš pradžių pamaniau, kad atvažiavau ne ten. Gatvę prisiminiau visai ne tokią. Šita buvo purvina. Nugriautų namų vietoje plytėjo dykynės. Ant šaligatvio voliojosi šaldytuvas nuplėštu veidu, o kelkraštyje — senas čiužinys su viduriais, išlindusiais iš pilvo. Kai kurių namų langai buvo užkalti, kiti pastatai labiau panėšėjo į aplopytas lūšnas. Palikau automobilį už kvartalo nuo savo namo ir nuėjau pėsčias.

Markso gatvėje nežaidė vaikai, nors ateinant vaizdas mano galvoje buvo visai kitoks: vaikai lakstė visur, o Čarlis stebėjo juos pro langą (keista, kad daugumą mano šios gatvės prisiminimų rėmina langas, o aš visada anapus jo stebiu žaidžiančius vaikus). Dabar vieni seniai stovėjo palaikių prieangių paunksmėje.

Prisiartinęs prie namo patyriau šoką antrą kartą. Motina, apsivilkusi seną rudą megztinį, iš prieangio plovė pirmo aukšto langus, nors diena buvo šalta ir vėjuota. Ji visuomet dirbdavo norėdama parodyti kaimynams, kokia ji gera žmona ir motina.

Jai visada svarbiausia buvo, ką mano kiti — aplinkinių nuomonei ji teikė daugiau reikšmės negu sau pačiai ar šeimai. Ir dar jautėsi dėl to doruolė. Matas retkarčiais pareikšdavo, kad kitų nuomonė apie tave — dar ne viskas. Bet jis nieko nepešė. Norma turėjo būti gražiai aprengta, baldai namuose turėjo būti geri, Čarlio nebuvo galima leisti į lauką, kad kiti žmonės nesužinotų, jog kažkas ne taip.

Prie vartų stabtelėjau ir žiūrėjau, kaip ji išsitiesia ir atgauna kvapą. Išvydęs jos veidą sudrebėjau, bet tai buvo ne tas veidas, kurį man taip sunkiai sekėsi prisiminti. Jos plaukai dabar buvo balti, su pilkomis sruogomis, liesų skruostų oda susiraukšlėjusi. Kakta žvilgėjo nuo prakaito. Pamačiusi, kad į ją žiūriu, įsmeigė akis į mane.

Norėjau nusukti akis, grįžti iš kur atėjęs, bet negalėjau — per ilgai truko ši kelionė. Aš tik apsimesiu, kad pasiklydau nepažįstamame rajone, ir paklausiu kelio. Užteko, kad ją pamačiau. Bet aš tik stovėjau laukdamas, kol ji pirma ką nors padarys. O ji tik stovėjo ir žiūrėjo į mane.

— Jums ko nors reikia?

Kimus jos balsas nesupainiojamu aidu nuskambėjo mano atminties koridoriais.

Prasižiojau, bet nepasigirdo jokio garso. Žinau, kad žiopčiojau, stengiausi kažką jai pasakyti, ką nors išspausti, nes tą akimirką iš akių mačiau, kad ji mane atpažino. Norėjau, kad ji pamatytų mane visai ne tokį. Ne stovintį priešais ją kaip nebylį, nesugebantį pasakyti nieko suprantama. Bet mano liežuvis it koks didžiulis kliuvinys vis trukdė garsams išsiveržti lauk, o burnoje buvo sausa.

Galop kažkas pasigirdo. Ne tai, ką ketinau (buvau numatęs pasakyti ką nors raminamo ir padrąsinamo, kad keliais žodžiais imčiau valdyti padėtį bei mitrinčiau praeitį ir skausmą) — iš mano perdžiūvusios gerklės teištrūko: „Maaam…”

Tokią daugybę dalykų sužinojau, tiek kalbų išmokau, bet visa, ką įstengiau pasakyti jai, stovinčiai prieangyje ir spoksančiai į mane, buvo „Maaam”. Lyg koks alkanas ėriukas prie tešmens.

Ji nusišluostė kaktą plaštakos viršumi ir susiraukė žiūrėdama į mane, tarsi neaiškiai mane matytų. Žengiau į priekį, pro vartus pasukau taku laiptų link. Ji pasitraukė atbula.

Iš pradžių abejojau, ar ji išties mane pažino, bet paskui ji aiktelėjo:

— Čarli!..

Ji nesuriko, nesušnabždėjo — aiktelėjo it žmogus, bundantis iš miego.

— Mam… — užlipau ant laiptelių. — Čia aš…

Artindamasis ją išgąsdinau; ji žengė atatupsta, išvertė kibirą su muilinu vandeniu, ir purvinos paplavos pasipylė laiptais.

— Ką čia veiki?

— Aš tik norėjau pamatyti tave… pasikalbėti su tavim…