Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Neįmanoma patikėti, kad gal nutikti kas nors, kas atimtų iš manęs tą kunkuliuojančią energiją, įkarštį, kuriuo persisunkę viskas, ką darau. Įspūdis toks, kad žinios, kurias sugėriau į save pastaraisiais mėnesiais, susiliejo į daiktą ir iškėlė mane į šviesos ir supratimo viršūnę. Čia grožis, meilė ir tiesa susiliejo į viena. Čia — džiaugsmas, ir dabar, kai jį radau, kaip galiu jo atsisakyti? Gyvenimas ir darbas — nuostabiausi dalykai, kurių gali turėti žmogus. Aš įsimylėjęs savo darbą, nes atsakymas, kurio ieškau, jau glūdi mano mintyse, ir greitai, labai greitai, jis veržte įsiverš į sąmonę. Ak, kad išspręsčiau šią vienintelę užduotį! Meldžiu Dievo, kad duotų atsakymą, kokio noriu, bet jeigu ne — sutiksiu su bet kokiu ir pasistengsiu būti dėkingas už tai, ką turiu.

Fėjos naujas vaikinas yra šokių mokytojas iš „Žvaigždžių dulkių” šokių salės. Negaliu jos smerkti, nes jai galiu skirti labai mažai laiko.

Rugpjūčio 11 d. — Per pastarąsias dvi savaites neišsikapstau iš aklavietės. Jokios pažangos. Kažkur pasukau ne į tą pusę, nes gaunu atsakymus į daugybę klausimų, bet ne į patį svarbiausią: kaip Aldžernono regresija gali paveikti pagrindinę hipotezę, kuria pagrįstas eksperimentas?

Laimė, pakankamai daug žinau apie mąstymo procesus, tad dėl šios krizės pernelyg nesijaudinu. Užuot puolęs į paniką ir nuleidęs rankas (arba, dar blogiau, įnirtingai stengęsis rasti atsakymus, kurie taip ir neateis), kurį laiką turiu nukreipti mintis nuo užduoties ir leisti jai rusenti galvoje. Sąmonės lygmenyje pasiekiau kiek galėjau, dabar laikas pasireikšti toms paslaptingoms operacijoms, vykstančioms žemesniajame. Vienas iš tų nepaaiškinamų dalykų: visa, ką esu sužinojęs ir patyręs, nesąmoningai pasitelkiama problemai spręsti. Jeigu dabar per daug stengsiuos, viskas tik sustos vietoje. Kiek didelių užduočių liko neišspręstos vien todėl, kad žmonėms neužteko proto ar tikėjimo kūrybiniu procesu bei pačiais savimi leisti visam protui jas nagrinėti?

Taigi vakar nusprendžiau kuriam laikui atidėti darbą ir nueiti į ponios Nemur kokteilių vakarėlį. Jis buvo rengiamas garbei dviejų žmonių iš Velbergo fondo, padėjusių gauti jos vyrui dotaciją. Norėjau vestis Fėją, bet ji sakė turinti pasimatymą, be to, mieliau eisianti į šokius.

Vakaro pradžioje buvau kuo nuoširdžiausiai nusiteikęs elgtis maloniai ir įsigyti draugų. Bet pastaruoju metu man sunkiai sekasi bendrauti su žmonėmis. Nežinau, kas kaltas, aš ar jie, bet visi mėginimai užmegzti pokalbį paprastai už poros minučių baigiasi nesėkme, ir iškyla kliūčių. Gal todėl, kad jie manęs bijo? O gal širdies gilumoje aš jiems visai nerūpiu, o jie nerūpi man?

Pasiėmiau stiklą su gėrimu ir ėmiau vaikštinėti po didelį kambarį. Žmonės šnekučiavosi susėdę nedideliais būreliais — prie tokių man niekada nepavyksta pritapti. Galop ponia Nemur prirėmė mane prie sienos ir pristatė Hairamui Hariui, vienam iš fondo valdybos narių. Ponia Nemur — patraukli neseniai į penktą dešimtį įkopusi blondinė, smarkiai išsidažiusi, su ilgais raudonais nagais. Ji laikėsi įsikibusi į parankę Hariui.

— Kaip sekasi tyrimai? — pasidomėjo jinai.

— Kaip ir buvo galima tikėtis. Šiuo metu bandau išspręsti sunkią užduotį.

Ji užsidegė cigaretę ir man nusišypsojo.

— Žinau, kad visi projekto darbuotojai yra dėkingi, kad nusprendėte prisidėti ir talkinti. Bet aš įsivaizduoju, kad kur kas mieliau dirbtumėte ką nors savarankiškai. Tikriausiai labai nuobodu tęsti svetimą darbą, užuot dirbus tai, ką pats sugalvojai ir sukūrei.

Sukta — nieko nepasakysi. Ji norėjo priminti Hairamui Hariui, kad tuoj reikės skirti lėšų jos vyrui. Nesusilaikiau ir atsakiau jos pačios tonu:

— Iš tikrųjų niekas nepradeda nieko naujo, ponia Nemur. Visi pradeda nuo svetimų nesėkmių. Moksle nesama nieko originalaus. Svarbu tai, kuo kiekvienas žmogus prisideda prie žinių visumos.

— Be abejo, — atsakė ji kreipdamasi veikiau į savo senyvą svečią negu į mane. — Gaila, kad pono Gordono nebuvo anksčiau ir negalėjo padėti spręsti tų nedidelių galutinių problemų.

Ji nusijuokė.

— Bet tada… oi, buvau pamiršusi — jūsų būklė buvo tokia, kad psichologinių eksperimentų atlikti negalėjote.

Harvis nusijuokė; pamaniau, kad bus geriau patylėti. Berta Nemur nesirengė leisti man tarti paskutinį žodį, tad jeigu pašnekesio tuoj pat nebaigsime, jis gali tapti nemalonus.

Pamačiau, kad daktaras Strausas ir Bertas kalbasi su antru Velbergo fondo valdybos nariu — Džordžu Reinoru.

— Keblumą, pone Reinorai, sudaro gauti pakankamai lėšų tokiam projektui kaip šis be jokių išankstinių sąlygų. Kai lėšos skiriamos konkretiems tikslams, mes ne ką galime nuveikti.

Reinoras papurtė galvą ir dideliu cigaru pamojo į jį apspitusį būrelį.

— Didžiausia problema — įtikinti valdybą, kad tokie tyrimai turi praktinės naudos.

Dabar papurtė galvą Strausas.

— Norėjau pasakyti štai ką: šie pinigai skirti mokslo tyrimams. Niekas niekada iš anksto negali žinoti, ar projektas duos kokios naudos. Rezultatai dažnai būna neigiami, tai yra sužinome, kad kažko nėra — bet tai ne mažiau svarbu negu teigiamas atradimas žmogui, kuris tęs darbą. Jis bent jau žino, ko nedaryti.

Prisiartinęs prie būrelio, pastebėjau Reinoro žmoną — su ja mane supažindino anksčiau. Ji buvo tamsi graži kokių trisdešimties metų moteris. Ji spoksojo į mane, tiksliau, man į viršugalvį, tarsi tikėdamasi, kad iš jo kažkas išdygs. Aš įsmeigiau akis į ją; ji nesmagiai pasijuto ir vėl atsisuko į daktarą Strausą.

— O kaip su dabartiniu projektu? Ar manote, kad bus galima panaudoti šiuos metodus kitiems protiškai atsilikusiesiems? Ar pasaulis galės juos pritaikyti?

Strausas patraukė pečiais ir linktelėjo į mano pusę.

— Dar per anksti spręsti. Jūsų vyras padėjo mums įtraukti į projekto darbą Čarlį, ir daug kas priklausys nuo to, ką jis išsiaiškins.

— Be abejo, — įsiterpė ponas Reinoras, — mes visi suprantame, kad tokiose srityse kaip jūsų reikia teorinių tyrimų. Bet mūsų įvaizdžiui būtų didžiulė nauda, jeigu pavyktų sukurti tikrai veiksmingą metodą pasiekti ilgalaikiams rezultatams už laboratorijos ribų, jeigu mes galėtume parodyti pasauliui, kad iš to galima gauti apčiuopiamos naudos.

Jau buvau beprasižiojąs, bet Strausas, tikriausiai pajutęs, ką ketinu sakyti, atsistojo ir uždėjo ranką man ant peties.

— Mes visi Bikmano universitete jaučiame, kad darbas, kurį daro Čarlis, yra nepaprastai svarbus. Jo užduotis dabar — sužinoti tiesą, kad ir kur ji vestų. O jūsų fondui patikime bendrauti su visuomene, ją šviesti.

Jis nusišypsojo Reinorams ir nusivedė mane tolyn nuo jų.

— Visai ne tai ketinau pasakyti, — tariau.

— Taip ir maniau, — sukuždėjo jis laikydamas mane už alkūnės. — Bet aš iš tavo akių žvilgesio supratau, kad esi pasirengęs sukapoti juos į gabalus. O to juk aš negalėjau leisti, ar ne?

— Ko gero, — pritariau pasivaišindamas dar vienu martiniu.

— Ar išmintingai elgiesi tiek daug gerdamas?

— Ne, bet aš stengiuosi atsipalaiduoti. Atrodo, atėjau į netinkamą vietą.

— Nepersistenk, — patarė jis, — ir neprisidaryk šįvakar bėdos. Šie žmonės — ne kvailiai. Jie žino, kaip į juos žiūri, ir net jeigu tau jie nereikalingi, mums jų reikia.

Kariškai atidaviau jam pagarbą.

— Pasistengsiu, bet jūs verčiau neprileiskite prie manęs ponios Reinor. Jeigu ji ir toliau kraipys prieš mane uodegą, uždrošiu per ją.