Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Šiame pastate ligoniai visai neblogi, — aiškino ji. — Bet žinot kaip yra: trys šimtai berniukų, po septyniasdešimt penkis vienoje salėje, prižiūrėti juos tesame mes penkios. Sunku juos suvaldyti. Bet čia kur kas geriau negu netvarkingųjų kotedžuose. Ten darbuotojai ilgai neišbūna. Kol pacientai kūdikiai, dar pusė bėdos, bet kai suauga ir vis dar nesugeba atlikti savo reikalų, būna ganėtinai koktu.

— Matyt, jūs labai maloni moteris, — pagyriau. — Berniukams pasisekė, kad juos prižiūrite.

Teima širdingai nusijuokė vis dar žiūrėdama tiesiai prieš save ir parodydama baltus dantis.

— Nesu geresnė ar blogesnė už kitus. Darbas nelengvas, bet jis teikia pasitenkinimą, kai pagalvoji, kaip jiems tavęs reikia.

Akimirką šypsena pranyko.

— Normalūs vaikai per greitai užauga, tu jiems tampi nereikalinga… jie ima gyventi savarankiškai… pamiršta, kas juos mylėjo ir jais rūpinosi. O šitiems vaikams reikia visko, ką gali duoti — visą gyvenimą.

Ji vėl nusijuokė, susigėdusi tokio savo rimtumo.

— Darbas čia sunkus, bet jis atsiperka.

Kai grįžome į apačią, kur mūsų laukė Vinslou, suskambo pietų skambutis, ir berniukai vorele suėjo į valgyklą. Pastebėjau, kad didesnis berniukas, laikęs ant kelių mažesnįjį, dabar vedasi jį už rankos.

— Malonus reginys, — pasakiau linktelėdamas į jų pusę.

Vinslou irgi linktelėjo.

— Tas didysis — Džeris, o anas — Dastis. Čia tokių dalykų matome dažnai. Kai niekas kitas neranda jiems laiko, kartais jiems užtenka proto ieškoti žmogiško bendravimo ir šiltų jausmų tarpusavyje.

Kai pakeliui į mokyklą važiavome pro dar vieną „kotedžą”, išgirdau riksmą, paskui aimaną — tuos garsus pakartojo dar du ar trys balsai. Pastato langai buvo grotuoti.

Pirmą kartą tą rytą Vinslou pasijuto nesmagiai.

— Ypatingos saugos kotedžas, — paaiškino jis. — Tai nestabilios psichikos asmenys. Jei tik pasitaiko proga, jie daro bloga patys sau arba kitiems. Mes laikome juos kotedže K užrakintus visą laiką.

— Turite čia nestabilios psichikos asmenų? Argi jų vieta ne psichiatrinėse ligoninėse?

— Be abejo, — atsakė jis, — bet šitą dalyką sunku valdyti. Kai kurie jų, vadinamieji ribiniai, nusiramina tik kurį laiką čia pabuvę. Kiti atsiųsti čia teismų sprendimais, ir mums neliko nieko kita, kaip juos priimti, nors neturime jiems vietos. Didžiausia bėda ta, kad niekam niekur nėra vietos. Žinot, kiek žmonių laukia eilėje patekti pas mus? Tūkstantis keturi šimtai. O mes iki metų pabaigos galbūt turėsime vietos dvidešimt penkiems ar trisdešimčiai.

— O kur tas tūkstantis keturi šimtai dabar?

— Namie. Laisvėje, laukia, kol atsiras vieta čia ar kitoje įstaigoje. Matote, vietų problema čia ne tokia, kaip paprastai būna ligoninėse, kur trūksta lovų. Beveik visi mūsų pacientai čia pasirodę išbūna iki gyvenimo galo.

Kai atvažiavome į naują mokyklą — vienaukštę, iš stiklo ir betono, su dideliais langais, pro kuriuos atsivėrė gražus vaizdas — mėginau įsivaizduoti, kaip jausčiausi vaikščiodamas tais koridoriais kaip pacientas. Įsivaizdavau esąs eilėje vyrų ir berniukų, laukiančių prie klasės durų. Gal būčiau vienas iš tų, kurie stumia kitus invalido vežimėliuose, ar veda už rankos, ar laiko mažesnius už save glėbyje.

Vienoje iš klasių, kuriose buvo mokoma medžio darbų, grupė vyresnių berniukų prižiūrimi mokytojo gamino suolus. Jie apspito mus ir smalsiai ėmė nužiūrinėti mane. Mokytojas padėjo pjūklą ir priėjo prie mūsų.

— Čia ponas Gordonas iš Bikmano universiteto, — pristatė mane Vinslou. — Nori pamatyti kai kuriuos mūsų pacientus. Jis galvoja pirkti šią įstaigą.

Mokytojas nusijuokė ir pamojo savo mokiniams.

— K-ką gi — jeigu jis ją p-pirks, turės p-pasiimti ir m-mus. B-be to, turės p-parūpinti daugiau m-medžio, k-kad galėtume dirbti.

Kai jis rodė man klasę, pastebėjau, kad kai kurie berniukai keistai tylūs. Jie toliau šlifavo švitriniu popieriumi ir lakavo ką tik pagamintus suolus, bet nesikalbėjo.

— Čia m-mano tylieji b-berniukai, — paaiškino mokytojas, tarsi pajutęs mano neišsakytą klausimą. — K-kurčnebyliai.

— Jų turime šimtą šešis, — pridūrė Vinslou. — Čia su jais atliekamas specialus tyrimas, finansuojamas federalinės valdžios.

Koks neįtikėtinas dalykas! Kokie jie nuskriausti palyginti su kitais žmonėmis — protiškai atsilikę, negirdintys, negalintys kalbėti — bet vis tiek noriai šlifuoja suolus.

Vienas iš berniukų, veržęs į spaustuvus medžio trinką, metė darbą ir parodė į kampą, kur ant lentynų buvo eksponuojama virtinė baigtų dirbinių. Berniukas parodė į šviestuvo stovą antroje lentynoje, paskui į save. Dirbinys buvo prastas, kreivas, buvo matyti medžio glaisto lopai, lakas užteptas storu, nelygiu sluoksniu. Vinslou su mokytoju entuziastingai jį pagyrė; berniukas išdidžiai nusišypsojo ir pažiūrėjo į mane, laukdamas ir mano pagyrų.

— Taip, — linktelėjau aš perdėtai raiškiai judindamas lūpas, — labai geras… labai gražus…

Sakiau tai, nes jam to reikėjo, bet savyje jutau tuštumą. Berniukas man nusišypsojo, o kai mes prieš išeidami grįžome, priėjo ir palietė man ranką šitaip atsisveikindamas. Tas gestas mane nepaprastai sujaudino, ir aš vos tramdžiau emocijas, kol vėl atsidūrėme koridoriuje.

Mokyklos direktorė buvo stora, žema motiniškos išvaizdos moteris. Ji pasisodino mane priešais tvarkingomis raidėmis surašytą diagramą, rodančią Įvairias pacientų kategorijas, kiek mokytojų kiekvienai priskirta ir kokių disciplinų mokomasi.

— Žinia, — kalbėjo jinai, — mokinių su aukštu intelekto koeficientu turime nebedaug. Juos — tuos, kurių IK šešiasdešimt septyniasdešimt — vis dažniau paima į miesto mokyklas su specialiomis klasėmis, be to, yra bendruomenės įstaigų, kurios tokiais rūpinasi. Dauguma patenkančiųjų pas mus sugeba gyventi savarankiškai įtėvių namuose, internatuose ir dirbti paprastus darbus ūkiuose ar juodadarbiais gamyklose ir skalbyklose…

— Arba kepyklose, — įsiterpiau.

Ji susiraukė.

— Taip, manau, jie sugebėtų. Mes taip pat skirstome vaikus — visus juos vadinu vaikais, nes kad ir kokio amžiaus būtų, čia jie visi vaikai — taigi mes skirstome juos į tvarkingus ir netvarkingus. Valdyti kotedžus kur kas lengviau, kai drauge galima laikyti vienodo lygio vaikus. Kai kuriems iš netvarkingųjų sunkiai pažeistos smegenys. Jie laikomi lovelėse ir jose išbus iki pat gyvenimo pabaigos…

— Arba kol mokslas ras būdą, kaip jiems padėti.

Ji atsiduso ir rūpestingai man paaiškino:

— Deja, šitiems padėti neįmanoma.

— Nėra tokių, kuriems nebūtų įmanoma padėti.

Ji įdėmiai pažvelgė į mane. Dabar ji jau dvejojo.

— Taip, taip, jūs, be abejo, teisus. Privalome turėti viltį.

Aš ją sunervinau. Mintyse nusišypsojau pagalvojęs, kas būtų, jeigu mane grąžintų čionai kaip vieną iš jos vaikų. Prie katrų būčiau priskirtas — prie tvarkingųjų ar ne?

Grįžome į Vinslou kabinetą. Prie kavos puodelio jis kalbėjo apie savo darbą.

— Įstaiga gera. Tarp darbuotojų neturime psichiatrų — tik neetatinį konsultantą, pasirodantį kartą per dvi savaites. Bet gal taip ir geriau. Visi psichologai atsidavę savo darbui. Galėjau nusisamdyti psichiatrą, bet už tuos pačius pinigus galiu įdarbinti du psichologus — žmones, nebijančius atiduoti dalelę savęs šiems ligoniams.

— Ką turite galvoje sakydamas „dalelę savęs”?

Jis kurį laiką įdėmiai į mane žiūrėjo, paskui pro nuovargį šmėstelėjo pyktis.