Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Štai, — sukuždėjo jinai, — išgerk dar.

Išgėriau ir vėl pripyliau jai. Kol ji gėrė, apibėriau bučiniais jos pečius ir kaklą. Ji ėmė sunkiai alsuoti — mano jaudulys persidavė jai.

— Čarli, jei mane įjaudrinsi ir vėl apvilsi, nežinau, ką padarysiu. Aš juk irgi žmogus.

Pasiguldžiau ją šalia savęs ant sofos, ant tos drabužių ir apatinių krūvos.

— Ne čia, ne ant sofos, Čarli, — sunkiai atsistodama tarė ji. — Eime į lovą.

— Čia, — prisispyriau ištraukdamas iš jos palaidinukę.

Fėja pažiūrėjo į mane, pasidėjo stiklą ant grindų ir nusimetė kelnaites. Dabar ji stovėjo priešais mane nuoga.

— Užgesinsiu šviesas, — sušnabždėjo.

— Ne, — paprieštaravau vėl prisitraukdamas ją ant sofos. — Noriu į tave žiūrėti.

Ji aistringai mane pabučiavo ir smarkiai apkabino.

— Tik nenuvilk manęs šį kartą, Čarli, nes bus blogai.

Jos kūnas iš lėto judėjo iš noro susilieti su mano, ir aš supratau, kad šįsyk niekas nesukliudys. Žinojau, ką ir kaip daryti. Ji aikčiojo, dūsavo ir šaukė mano vardą.

Vieną akimirką mane nukrėtė šaltas pojūtis, kad jis stebi. Virš sofos parankės probėgšmais pamačiau jo veidą. Jis spoksojo į mane pro tamsą stovėdamas už lango, kur visai neseniai slėpiausi aš. Staiga viską ėmiau suvokti kitaip: aš vėl buvau ant gaisrinių kopėčių ir stebėjau vyrą su moterimi kambaryje, besimylinčius ant sofos.

Tada, milžiniškomis pastangomis sukaupęs visas valios jėgas, grįžau ant sofos pas ją; jutau jos kūną ir savo paties nesutramdomą norą ir galią. Vėl pamačiau prie lango prisiplojusį, godžiai stebintį veidą. Pamaniau: na, gerai, šunsnuki tu nelaimingas, stebėk! Nuo šiol man nusispjauti.

Ir bespoksant jam akys ėmė šokti ant kaktos.

Birželio 29 d. — Prieš grįždamas į laboratoriją užbaigsiu darbus, pradėtus po to, kai pabėgau iš suvažiavimo. Paskambinau Landsdofui į Naująjį pažangių studijų institutą ir pasidomėjau galimybe panaudoti dalelių porų kūrimo branduolinį fotoefektą tiriamiesiems biofizikos darbams. Iš pradžių jis manė, kad aš koks pamišėlis, bet kai nurodžiau trūkumus jo straipsnyje, išspausdintame „New Institute Journal”, jis kalbėjo su manim telefonu beveik valandą. Nori, kad ateičiau į institutą aptarti savo idėjų su jo grupe. Gal pasinaudosiu siūlymu, kai baigsiu darbą laboratorijoje — jei turėsiu laiko. Žinia, čia ir yra problema. Nežinau, kiek laiko man liko. Mėnuo? Metai? Iki gyvenimo galo? Tai priklausys nuo to, ką sužinosiu apie šalutinį psichofizinį eksperimento poveikį.

Birželio 30 d. — Dabar, kai turiu Fėją, nustojau klajoti gatvėmis. Daviau jai savo buto raktą. Ji traukia mane per dantį, kam rakinu duris, o aš šaipausi iš netvarkos jos bute. Ji perspėjo mane nebandyti jos keisti. Vyras su ja išsiskyrė, nes jos nebuvo galima varginti prašymais padėti daiktus į vietą ir rūpintis namais.

Šitoks jos požiūris į daugumą jai nesvarbių dalykų. Ji tiesiog negali arba nenori vargintis. Anądien kampe už kėdės aptikau šūsnį — gal keturiasdešimt ar penkiasdešimt — kvitų baudų už automobilio statymą ne vietoje. Kai ji grįžo su alumi, paklausiau, kodėl juos renka.

— A, šituos! — nusijuokė Fėja. — Kai tik mano buvęs vyrelis, velniai rautų, atsiųs čekį, kelis apmokėsiu. Neįsivaizduoji, kaip nesmagiai jaučiuosi dėl tų baudų. Laikau kvitus paslėpusi už tos kėdės, nes kaskart, kai juos pamatau, mane ima graužti kaltės jausmas. Bet kas lieka moteriai? Kur benuvažiuočiau, visur prikabinėta ženklų: Čia nestatyti! Ten nestatyti! Negi galiu vargintis žiūrėdama, kas parašyta ant ženklų kaskart, kai noriu išlipti iš automobilio?

Taigi daviau žodį, kad nebandysiu jos pakeisti. Su ja labai įdomu. Ji turi puikų humoro jausmą. Bet svarbiausia — ji laisva ir nepriklausoma. Vienintelis dalykas, kuris gali po kurio laiko imti varginti, yra jos beprotiškas pomėgis šokti. Šią savaitę ėjome šokti kiekvieną vakarą ir grįždavome tik antrą ar trečią. Man liko ne kažin kiek energijos.

Meile to nepavadinsi, bet Fėja man svarbi. Susigriebiu, kad klausausi, kada pasigirs jos žingsniai koridoriuje kassyk, kai ji išeina.

Čarlis nustojo mus stebėjęs.

Liepos 5 d. — Pirmąjį savo koncertą fortepijonui dedikavau Fėjai. Ji labai susijaudino, kad jai kažkas dedikuota, bet man atrodo, kad kūrinys nelabai jai patiko. Tai tik rodo, kad iš vienos moters negali tikėtis visko, ko nori. Dar vienas argumentas poligamijos naudai.

Svarbu, kad Fėja be galo supratinga ir geros širdies. Šiandien sužinojau, kodėl šį mėnesį ji taip anksti pritrūko pinigų. Savaitė prieš susipažindama su manimi, „Žvaigždžių dulkių” šokių salėje ji susidraugavo su kažkokia mergina. Kai ši pasiskundė Fėjai neturinti giminių mieste, nė skatiko kišenėje ir pastogės, Fėja pakvietė apsigyventi pas save. Po dviejų dienų mergina rado du šimtus trisdešimt du dolerius, kuriuos Fėja laikė tualetinio staliuko stalčiuje, ir dingo su jais. Fėja nepranešė policijai — kaip paaiškėjo, ji net nežinojo merginos pavardės.

— Kokia nauda iš to, kad praneščiau policijai? — klausė ji. — Tai vargšelei tikriausiai labai reikėjo tų pinigų, jei taip pasielgė. Nesiruošiu gadinti jai gyvenimo dėl poros šimtų žalių. Nesu turtinga, bet nesiruošiu dirti jai odos — jei supranti, ką turiu galvoje.

Atsakiau, kad suprantu.

Kaip gyvas nesu sutikęs tokio atviro ir patiklaus žmogaus kaip Fėja. Tokios kaip ji šiuo metu man labiausiai ir reikia. Man velniškai stigo paprasto bendravimo su žmonėmis.

Liepos 8 d. — Laiko darbui tarp lakstymo po naktinius klubus kas vakarą ir pagirių kitą rytą lieka nedaug. Tik padedamas aspirino ir kažkokio gėrimų mišinio, sutaisyto man Fėjos, sugebėjau baigti urdu kalbos veiksmažodžio formų lingvistinę analizę ir nusiųsti straipsnį į „International Linguistics Bulletin”. Kalbininkams dabar teks grįžti į Indiją su savo magnetofonais, nes jame sugrioviau jų metodologijos antstatą.

Negaliu nesižavėti struktūrinės lingvistikos specialistais, nes jie susikūrė kalbotyros discipliną, pagrįstą prastėjančiu rašytiniu bendravimu. Štai dar vienas pavyzdys, kai žmonės skiria savo gyvenimą vis daugiau ir daugiau studijuoti vis mažesnius dalykus. Jie prirašo ištisas knygas ir net bibliotekas subtiliai lingvistiškai analizuodami kriuksėjimą. Šiaip jau nematau čia nieko bloga, bet tai neturi būti dingstis griauti kalbos stabilumą.

Šiandien paskambino Alisa paklausti, kada grįšiu dirbti į laboratoriją. Pasakiau jai, kad noriu baigti pradėtus darbus, ir kad tikiuosi gauti Velbergo fondo leidimą savo specialiems tyrimams. Bet ji teisi — turiu atsižvelgti į laiko veiksnį.

Fėja ir toliau visą laiką nori eiti į šokius. Vakar pradėjome gerdami ir šokdami „Baltojo arklio” klube, iš ten persimetėme į „Benio slėptuvę”, paskui į „Rožinę šlepetę”… paskui daugelio klubų neatsimenu, bet mes šokome, kol aš vos laikiausi ant kojų. Tikriausiai ėmiau geriau pakelti svaigalus, nes buvau jau gerokai apsinešęs, kai pasirodė Čarlis. Tik prisimenu, kad jis kvailai šoko stepą „Allakazam” klubo scenoje. Jis turėjo didžiulį pasisekimą, bet paskui valdytojas mus išmetė lauk. Fėja sakė, kad visi nusprendė, jog esu puikus komikas — jiems patiko, kai vaidinau debilą.

Po velnių — kas atsitiko paskui? Žinau, kad pasitempiau nugarą. Pamaniau, kad nuo visų tų šokių, bet Fėja teigia, kad nukritau nuo tos prakeiktos sofos.

Aldžernonas vėl pradėjo elgtis nenuspėjamai. Atrodo, Minė jo bijo.

Liepos 9 d. — Šiandien nutiko baisus dalykas: Aldžernonas įkando Fėjai. Buvau ją įspėjęs su juo nežaisti, bet jai visada patiko jį maitinti. Paprastai jai įėjus į kambarį jis pažvalėdavo ir tekinas pasileisdavo prie jos. Šiandien buvo kitaip. Jis gulėjo tolimajame gale, susirietęs į baltą pūkų kamuoliuką. Kai ji įkišo ranką pro viršutines dureles, jis susigūžė ir įsispraudė kampe. Fėja bandė jį išvilioti atidarydama dureles į labirintą, ir man nespėjus liepti nuo jo atstoti, padarė klaidą: bandė paimti jį į ranką. Aldžernonas įkando jai į nykštį. Tada sužaibavo į mus abu ir nuskuodė atgal į labirintą.