Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Jei pajėgsi savimi pasirūpinti laisvėje, Voreno prieglaudoje galėsi negyventi. Mažiau atsilikusiems leidžiama gyventi už teritorijos ribų. Bet mes turėjome susitarti — dėl viso pikto.

Bertas buvo teisus. Neturėjau kuo skųstis. Prieglauda buvo logiška vieta — šaldyklė, į kurią bus galima mane įkišti iki gyvenimo galo.

— Bent jau ne šiukšlių deginimo krosnis.

— Atsiprašau, neišgirdau?

— Bala nematė. Pats sau pajuokavau.

Tada man atėjo į galvą viena mintis.

— Sakyk, ar įmanoma apsilankyti Vorene — na, apsidairyti ten kaip lankytojui?

— Taip, man rodos, žmonės ten nuolatos lankosi. Vadovybė rengia ekskursijas po prieglaudą vos ne reklamos tikslais. Kodėl klausi?

— Todėl, kad noriu pamatyti. Turiu žinoti, kas laukia, kol vis dar pajėgiu ką nors pakeisti. Pabandyk susitarti dėl apsilankymo — kiek įmanoma greičiau.

Mačiau, kad jį sutrikdė mintis, jog lankysiuosi Vorene. Tarsi užsisakyčiau sau karstą, kad galėčiau jame pasėdėti prieš mirdamas. Na, bet negaliu jo smerkti. Jis nesuvokia: tam, kad suvokčiau, kas iš tikrųjų esu — sužinočiau visos savo būties prasmę — turiu sužinoti savo ateitį, ne vien praeitį, į kurią keliausiu ir kurioje jau esu buvęs. Nors žinome, kad labirinto gale laukia mirtis (tai žinojau ne visada — dar neseniai savo paauglio protu įsivaizdavau, kad mirtis gali ištikti tik kitus), dabar suprantu: mane daro tokį, koks esu, per tą labirintą mano paties pasirinktas kelias. Esu ne tik būtybė, bet ir egzistencijos forma — viena iš daugelio — tad jeigu žinosiu kelius, kuriais ėjau ir kurie man dar lieka, tai padės man suprasti, kuo virstu.

Tą vakarą ir kelias ateinančias dienas pasinėriau į psichologijos tekstus: klinikinės, asmenybės, kognityvinės, eksperimentinės, gyvūnų, fiziologinės, bihevioristinės, geštalto, analitinės, funkcinės, dinaminės, organistinės, taip pat psichometrijos ir visų kitų senovės ir dabarties minties pakraipų, mokyklų ir sistemų. Mane slegia tai, kad daugybė idėjų, kuriomis mūsų psichologai grindžia savo pažiūras į žmogaus protą, atmintį, mokymąsi, tėra jų troškimai.

Fėja nori apsilankyti laboratorijoje, bet liepiau neiti. Dabar visa, ko man trūksta — kad Alisa susidurtų su Fėja. Rūpesčių man ir be to užtenka.

POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 16

Liepos 14 d. — Diena kelionei į Voreną buvo netikusi — apsiniaukusi, lynojo. Galbūt todėl mane apninka depresija, kai apie ją galvoju. O gal aš tik apgaudinėju save — gal man neduoda ramybės mintis, kad galiu būti ten nusiųstas. Pasiskolinau automobilį iš Berto. Alisa norėjo važiuoti kartu, bet aš turėjau pamatyti tą įstaigą vienas. Fėjai apie kelionę nepasakojau.

Iki Voreno kaimo bendruomenės Long Ailende buvo pusantros valandos kelio. Prieglaudą radau lengvai: plačiai išdrikęs pilkas ūkis, pasauliui pranešantis apie save tik dviem betono kolonomis prie įvažiavimo abipus siauro keliuko ir išblizginta bronzine lentele su užrašu Voreno valstybinė prieglauda ir profesinė mokykla .

Ženklas rodė, kad maksimalus leistinas greitis — 25 kilometrai per valandą, todėl iš lėto pravažiavau pro vienodų pastatų virtinę ieškodamas administracinio.

Per pievą prie manęs privažiavo traktorius. Be vyro prie vairo įsikibę į galą stovėjo dar du. Iškišau galvą ir sušukau:

— Ar galit pasakyti, kur pono Vinslou kabinetas?

Vairuotojas sustabdė traktorių ir parodė toliau į priekį ir į kairę.

— Pagrindinėje ligoninėje. Sukite į kairę ir laikykitės dešinės.

Negalėjau nepastebėti į mane spoksančio jaunuolio. Jis važiavo traktoriaus gale laikydamasis turėklo. Jis buvo nesiskutęs, veide mačiau vos pastebimą, nežinia kam skirtą šypseną. Ant galvos buvo užsidėjęs jūreivišką skrybėlę, ir nors saulė nešvietė, lyg vaikas buvo nuleidęs kraštą, kad prisidengtų akis. Akimirką sugavau jo žvilgsnį — plačių, klausiamai žiūrinčių akių — bet turėjau nusisukti. Kai traktorius vėl pajudėjo, užpakalinio vaizdo veidrodėlyje mačiau, kad jaunuolis smalsiai žiūri man įkandin. Mane tai sutrikdė… nes jis priminė man Čarlį.

Labai nustebau pamatęs, kad vyriausiasis psichologas toks jaunas — aukštas, liesas vyras su išvargusia veido išraiška. Tačiau mėlynos tvirto žvilgsnio akys bylojo apie jėgą, slypinčią po jaunatviška išore.

Jis vežiojo mane po teritoriją savo automobiliu. Parodė man poilsio patalpas, ligoninę, mokyklą, administracijos pastatą ir dviaukščius plytų namus, kuriuos jis vadino kotedžais ir kuriuose gyveno ligoniai.

— Nepastebėjau tvoros aplink prieglaudą, — tariau.

— Jos nėra — tik vartai įėjime ir gyvatvorės saugoti nuo smalsuolių.

— Bet kaip jums pavyksta neleisti… jiems… išklysti… palikti teritoriją?

Jis patraukė pečiais ir nusišypsojo.

— Po teisybei, mes negalime to padaryti. Kartais jie iš tikrųjų išklysta, bet dauguma grįžta.

— Nejaugi jų neieškote?

Vyriausiasis psichologas pažiūrėjo į mane, tarsi mėgindamas atspėti, kas slypi už mano klausimo.

— Ne. Jeigu prisiverda košės, netrukus sužinome apie tai iš miesto gyventojų — arba juos parveža policija.

— O jeigu ne?

— Jeigu apie juos neišgirstame, arba jie patys apie save nepraneša, darome išvadą, kad jie pakankamai sėkmingai prisitaikė išoriniame pasaulyje. Turite suprasti, pone Gordonai — čia ne kalėjimas. Valstijos valdžia reikalauja, kad mes darytume viską remdamiesi sveika nuovoka, kad susigrąžintume savo pacientus, bet mes neturime galimybių ištisą parą atidžiai prižiūrėti keturis tūkstančius žmonių. Tie, kuriems pavyksta pasprukti, visi iki vieno yra „protingieji” debilai — nors tokių dabar pas mus retai atvyksta. Dažniau pasitaiko žmonių pakenktomis smegenimis, kuriems reikia nuolatinės priežiūros. Bet „protingieji” debilai mažiau varžomi, bet kai jie iš čia ištrūksta, dauguma maždaug po savaitės grįžta pamatę, kad laisvėje jiems nėra kas veikti. Visuomenei jų nereikia, ir jie netrunka tuo įsitikinti.

Mudu išlipome iš automobilio ir nuėjome prie vieno iš „kotedžų”. Viduje sienos buvo klijuotos baltomis plytelėmis, dvokė dezinfekcijos priemonėmis. Iš pirmo aukšto vestibiulio patekome į poilsio kambarį. Jame buvo susigrūdę kokie septyniasdešimt penki berniukai; jie sėdinėjo laukdami, kol skambutis pakvies pietų. Mano akį iškart patraukė vienas iš vyresnių berniukų. Sėdėdamas ant kėdės kampe, jis apsiglėbęs laikė kitą, keturiolikos ar penkiolikos metų. Mums įėjus visi atsisuko pasižiūrėti, o kai kurie drąsesnieji priėjo ir įsmeigė į mane akis.

— Nekreipkite dėmesio, — tarė Vinslou pamatęs mano išraišką. — Jie nepadarys jums nieko bloga.

Aukšto vyresnioji — prakauli, stambi moteris paraitotomis marškinių rankovėmis ir džinsinio audeklo prijuoste virš balto krakmolyto sijono, priėjo prie mūsų. Ant jos diržo kabojo virtinė raktų, ir einant jie žvangėjo. Tik tada, kai ji pasisuko, pamačiau, kad kairę jos veido pusę dengia didelis vyno spalvos apgamas.

— Nesitikėjau šiandien lankytojų, Rėjau, — tarė ji. — Paprastai atsivedi juos ketvirtadieniais.

— Teima, čia ponas Gordonas iš Bikmano universiteto. Jis tik nori apsidairyti ir susidaryti vaizdą apie tai, ką mes darome. Žinojau, kad tau nebus jokio skirtumo, Teima. Tau juk visos dienos tinkamos.

— Taip, — garsiai nusijuokė ji, — bet trečiadieniais mes vartome čiužinius. Ketvirtadieniais čia kur kas geresnis kvapas.

Pastebėjau, kad Teima laikosi man iš kairės, stengdamasi paslėpti tą apgamą ant veido. Ji aprodė man miegamuosius, skalbyklą, podėlius ir pietums jau paruoštą valgyklą. Netrukus jos viduryje bus dalijami patiekalai. Kalbėdama Teima šypsojosi. Jos išraiška ir ant viršugalvio į aukštą kuodą susukti plaukai darė ją panašią į Tulūzo-Lotreko šokėją, bet ji nė karto nepažiūrėjo tiesiai į mane. Man dingtelėjo, kaip jausčiausi gyvendamas čia ir turėdamas tokią prižiūrėtoją kaip ji.