Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Tai buvo nedora — net šlykštu — bet jeigu pavyks, išsivaduosiu iš dusinančių gniaužtų, kuriais mano emocijas suėmęs laikė Čarlis. Paskui aš pats žinosiu mylėjęsis su Alisa ir kad kitaip to negalėjau padaryti.

— Man jau gerai. Kurį laiką pasėdėkime tamsoje, — tariau gesindamas šviesą. Man reikėjo laiko susikaupti. Bus nelengva. Turėjau save įtikinti, įsivaizduoti Fėją, užhipnotizuoti save, kad įtikėčiau, jog šalia sėdinti moteris — Fėja. Jeigu Čarliui vis dėlto pavyks atsiskirti nuo manęs ir stebėti iš šalies, nieko iš to jis nepeš, nes kambaryje bus tamsu.

Laukiau kokio ženklo, kad jis įtaria, kas darosi — įspėjamųjų panikos požymių. Nieko — jaučiausi budrus ir ramus. Apkabinau ją.

— Čarli, aš…

— Nekalbėk! — užrikau, ir ji atsitraukė nuo manęs. — Būk gera, — dabar jau raminau, — nieko nesakyk, tik leisk tyliai palaikyti tave apkabinus tamsoje.

Prisitraukiau ją prie savęs, užmerkiau vokus, kad tamsa būtų visiška, ir mintyse susikūriau Fėjos atvaizdą — ilgų šviesių plaukų, blyškios odos. Fėjos, kokią ją mačiau paskutinį kartą šalia savęs. Bučiavau Fėjos plaukus, Fėjos kaklą, o galop ilgai Fėjos lūpas. Jutau, kaip Fėjos rankos glosto man nugaros raumenis, pečius, ir jutau tvinkstąs viduje, kaip dar niekad nebuvo dėl jokios moters. Glostinėjau ją — iš pradžių lėtai, paskui nekantriai, su vis didesniu jauduliu, kuris netrukus taps pastebimas.

Plaukučiai ant mano sprando ėmė šiauštis. Kažkas dar buvo kambaryje ir pro tamsą bandė pamatyti. Aš karštligiškai ėmiau mintyse kartoti vardą. Fėja! Fėja! FĖJA! Įsivaizdavau jos veidą ryškiai, aiškiai, kad niekas negalėtų mums sutrukdyti, bet tada, kai ji smarkiau mane apsikabino, sušukau ir nustūmiau į šalį.

— Čarli!

Alisos veido nemačiau, bet jos šūksnis atspindėjo jos šoką.

— Ne, Alisa! Aš negaliu. Tu nesupranti…

Pašokau nuo sofos ir uždegiau šviesą.

Bemaž tikėjausi pamatyti jį stovintį netoliese.

Bet, aišku, jo nebuvo. Viskas vyko tik mano galvoje. Alisa gulėjo mano prasegta palaidinuke, išraudusiu veidu, iš nuostabos iššokusiomis ant kaktos akimis.

— Myliu tave… — pralemenau, — bet negaliu. Negaliu paaiškinti, bet jei nebūčiau sustojęs, būčiau nekentęs savęs visą likusį gyvenimą. Neprašyk, kad paaiškinčiau, nes ir tu imsi manęs nekęsti. Tai susiję su Čarliu. Kažkodėl jis neleidžia man su tavim mylėtis.

Ji nusuko akis į šalį ir užsisagstę palaidinukę.

— Šįvakar buvo kitaip, — tarė. — Tau neužėjo šleikštulys, panika ar dar kas. Norėjai manęs.

— Taip, norėjau, bet iš tikrųjų glamonėjau ne tave. Tam tikra prasme ketinau tave išnaudoti, bet negaliu to paaiškinti, nes pats nesuprantu. Tarkime, tiesiog dar nesu pasirengęs. Be to, negaliu apgaudinėti ar apsimetinėti, kad viskas gerai, kai taip nėra. Aš vėl atsidūriau aklavietėje.

Atsistojau eiti.

— Čarli, nepabėk vėl!

— Aš niekur nebebėgu. Manęs laukia darbas. Pasakyk jiems, kad grįšiu į laboratoriją po kelių dienų — kai tik suimsiu save į rankas.

Išėjau iš buto nepaprastai susijaudinęs. Apačioje, priešais pastatą, stovėjau nežinodamas, kur eiti. Kur besukdavau, mane nukratydavo elektra — vadinasi, vėl padariau klaidą. Kiekvienas kelias paaiškėdavo esąs aklagatvis. Dieve… kad ir ką dariau, kad ir kur sukau, visos durys man buvo uždarytos.

Įeiti neturėjau kur. Manęs nelaukė jokia gatvė, joks kambarys, jokia moteris.

Galop nupėdinau į metro ir nuvažiavau į 49-ąją gatvę. Žmonių sutikau nedaug, bet tarp jų buvo blondinė ilgais plaukais, priminusi man Fėją. Eidamas prie maršrutinio autobuso pamačiau gėrimų krautuvę; negalvodamas užėjau ir nusipirkau litrinį butelį džino. Laukdamas autobuso jį atsikimšau neištraukdamas iš maišelio, kaip mačiau darant valkatas, ir nugėriau didelį gurkšnį. Jis nudegino viską iki pat skrandžio, bet pojūtis buvo malonus. Nurijau dar vieną, šįsyk visai mažą, ir kol atvažiavo autobusas, mane buvo apėmęs stiprus virpulys. Daugiau negėriau — nenorėjau dabar pasigerti.

Kai nusigavau į daugiabutį, pabeldžiau į Fėjos duris. Ji neatsakė. Atidariau duris ir įkišau nosį į vidų. Ji buvo negrįžusi, bet visos šviesos bute buvo įjungtos. Jai nusispjauti į viską. Kodėl aš negalėčiau būti toks?

Nuėjau į savo butą ir ėmiau laukti. Nusirengiau, išsimaudžiau po dušu ir apsirengiau chalatą. Meldžiausi, kad šį vakarą ji pareitų viena.

Apie pusę trijų išgirdau ją lipant laiptais. Pasiėmiau butelį, išlipau ant gaisrinių kopėčių ir prisėlinau prie jos lango kaip tik tuo metu, kai atsidarė buto durys. Neketinau pasislėpęs stebėti — ruošiausi pabarbenti į langą, bet kai pakėliau ranką norėdamas pranešti apie save, pamačiau, kaip ji nusispiria batus ir džiugiai apsisuka. Ji priėjo prie veidrodžio ir lėtai, vienas drabužėlis po kito, ėmė nusirenginėti rodydama striptizą pati sau. Dar kartą gurkštelėjau — patyliukais, nes negalėjau leisti, kad ji sužinotų, jog ją stebiu.

Perėjau per savo butą nedegdamas šviesų. Iš pradžių galvojau pasikviesti ją pas save, bet čia viskas buvo pernelyg švaru ir tvarkinga — per daug tiesių linijų, kurias reikia paversti vingiuotomis — tad supratau, kad čia nieko neišeis. Taigi išpėdinau į koridorių ir pabeldžiau į jos duris, iš pradžių tyliai, paskui garsiau.

— Durys nerakintos! — sušuko ji.

Vienais apatiniais ji gulėjo ant grindų — ištiesusi rankas į šalis, užkėlusi kojas ant sofos. Ji atlošė galvą ir iš apačios pažvelgė į mane.

— Čarli, brangusis! Kodėl tu stovi ant galvos?

— Nekreipk dėmesio, — atsakiau išsitraukdamas butelį iš popierinio maišelio. — Linijos ir dėžės per daug tiesios, pamaniau, kad padėsi man kai kurias iškreivinti.

— Tinkamesnio dalyko tam nerasi pasaulyje, — tarė ji rodydama į butelį. — Jei sutelki dėmesį į paširdžiuose pradedantį kaisti židinuką, visos linijos ima nykti.

— Taip man ir darosi.

— Puiku! — ji pašoko nuo grindų. — Man irgi to reikia. Šįvakar šokau su per daug liurbių. Tegul jie visi pranyksta.

Ji paėmė stiklą, ir aš jį pripyliau.

Kol ji gėrė, apkabinau ir ėmiau glostinėti jai nuogą nugarą.

— Ei, vaikine! Liaukis! Kas čia darosi?!

— Čia aš. Laukiau, kol tu grįši namo.

Ji žengtelėjo atatupsta.

— Luktelk, Čarliuk. Mes visa tai jau išbandėme. Žinai, kad iš to nieko neišeis. Norėjau pasakyti, žinai, kad esi man labai mielas, ir nusitempčiau tave į lovą akies mirksniu, jei tik manyčiau turinti bent menkiausią galimybę. Bet aš nenoriu tuščiai įsijaudrinti. Taip nesąžininga, Čarli.

— Šiąnakt bus kitaip — prisiekiu.

Ji nespėjo man paprieštarauti, kai atsidūrė mano glėbyje. Bučiavau, glosčiau, išliedamas visą susitvenkusį jaudulį, kuris baudėsi sudraskyti mane į gabalus. Bandžiau atsegti jos liemenėlę, bet per smarkiai patraukiau ir išplėšiau kabliuką.

— Dėl Dievo meilės, Čarli! Mano lie…

— Nesijaudink dėl savo liemenėlės, — vapėjau padėdamas Fėjai ją nusiimti. — Nupirksiu tau naują. Išpirksiu savo kaltę už anuos kartus. Mylėsiuosi su tavimi kiaurą naktį.

Ji atsitraukė nuo manęs.

— Čarli, dar nesu girdėjusi tavęs taip kalbant. Ir nustok žiūrėjęs į mane, tarsi norėtum praryti mane visą.

Ji čiupo palaidinukę nuo vienos iš kėdžių ir užsidengė ja priekį.

— Per tave jaučiuosi, lyg būčiau nuoga.

— Noriu su tavim mylėtis. Šiąnakt galiu tai daryti. Žinau… jaučiu. Neatstumk manęs, Fėja.