Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Užsičiaupkit! Palikit jį ramybėj! Jis yra koks yra, ir nieko negali pakeisti… bet dėl Dievo meilės, bent kiek jį gerbkit! Jis juk žmogus!

Užkandinėje stojo tyla. Keikiau save, kad nesusitvardžiau ir ištaisiau sceną. Stengdamasis nežiūrėti į berniuką apmokėjau savo sąskaitą ir išėjau neprisilietęs prie maisto. Man buvo gėda dėl mūsų abiejų.

Kaip keista: dori, supratingi žmonės, kurie nežemintų žmogaus, gimusio be rankų, kojų ar akių, nė kiek nesusimąstydami tyčiojasi iš žmogaus, kuris gimė menko proto. Tūžau prisiminęs, kad ne per seniausiai aš — kaip ir tas indų plovėjas — kvailai vaidinau klouną.

Ir vos neužmiršau.

Dar visai neseniai sužinojau, kad žmonės iš manęs juokiasi. Dabar matau, kad pats to nežinodamas prisidėjau prie jų ir juokiausi iš savęs. Tai skaudžiausia.

Dažnai iš naujo skaičiau pirmuosius savo pokyčių dienyno įrašus ir mačiau, kaip mažaraštiškumas, vaikiškas naivumas, žemo intelekto protas pro rakto skylutę spokso iš tamsaus kambario į akinamą šviesą lauke. Savo svajonėse ir prisiminimuose mačiau Čarlį džiugiai ir nedrąsiai besišypsantį girdint, ką sako aplinkiniai. Nors buvau bukas, žinojau esąs nevisavertis. Kiti žmonės turėjo tai, ko stigo man — to, ko man nebuvo duota. Per savo protinį aklumą patikėjau, kad tas mano trūkumas kažkaip susijęs su gebėjimu skaityti ir rašyti, tad neabejojau: jei įgysiu šių įgūdžių, aš irgi tapsiu protingas.

Net silpnaprotis nori būti panašus į kitus žmones.

Gal vaikas nemoka pats pavalgyti ar nežino, ką valgyti, bet jis žino, kas yra alkis.

Ši diena buvo man naudinga. Turiu nustoti vaikiškai nerimavęs dėl savęs — dėl savo praeities ir savo ateities. Turiu atiduoti dalelę savęs kitiems.

Privalau panaudoti savo žinias ir įgūdžius žmogaus protiniams gebėjimams tobulinti. Kas geriau tinka šiam darbui? Kas dar gyveno abiejuose pasauliuose?

Rytoj susisieksiu su Velbergo fondo direktorių valdyba ir paprašysiu leidimo savarankiškai padirbėti prie projekto. Jeigu man leis, gal aš sugebėsiu jiems padėti. Aš turiu šiokių tokių sumanymų.

Patobulinus Nemuro ir Strauso metodą, galima labai daug nuveikti. Jeigu mane galėjo padaryti genijumi, ką tada sakyti apie daugiau kaip penkis milijonus protiškai atsilikusių Jungtinėse Amerikos Valstijose? O apie nesuskaičiuojamus milijonus visame pasaulyje ir dar negimusiųjų, kuriems lemta būti protiškai atsilikusiems? Kokių fantastiškų rezultatų būtų galima pasiekti taikant šį metodą normaliems žmonėms! O genijams?

Galima atverti daugybę durų, tad aš nekantrauju pritaikyti savo žinias ir įgūdžius šioje srityje. Turiu juos visus įtikinti, kad man svarbu to imtis. Esu įsitikinęs, kad fondas leidimą man duos.

Bet ilgiau veikti vienas nebegaliu. Turiu papasakoti apie tai Alisai.

Birželio 25 d. — Šiandien paskambinau Alisai. Nervinausi ir tikriausiai kalbėjau padrikai, bet man buvo malonu išgirsti jos balsą, o ji, rodės, džiaugiasi, kad paskambinau. Sutiko su manim pasimatyti. Sėdau į taksi ir pykau, kad važiuojame taip lėtai.

Nespėjus man pabelsti, ji atidarė duris ir mane apkabino.

— Čarli, mes taip dėl tavęs nerimavome! Mintyse regėjau siaubingus vaizdus: tu negyvas guli kokiame skersgatvyje ar praradęs atmintį bastaisi po kokį lūšnyną. Kodėl nepranešei mums, kad tau viskas gerai? Juk galėjai tai padaryti.

— Nesibark ant manęs. Turėjau kurį laiką pabūti vienas, kad rasčiau atsakymus į kai kuriuos klausimus.

— Užeik į virtuvę. Aš išvirsiu kavos. Ką veikei tą laiką?

— Dienomis galvodavau, skaitydavau ir rašydavau, o naktimis klajodavau ieškodamas savęs. Ir sužinojau, kad Čarlis mane stebi.

— Nekalbėk taip, — ji net krūptelėjo. — Tos kalbos apie tai, kad tave stebi — niekai. Tu viską prasimanai.

— Negaliu atsikratyti jausmo, kad aš nesu aš. Tiesiog užėmiau jo vietą ir išmečiau jį į gatvę, kaip pats buvau išmestas iš kepyklos. Turiu galvoje, kad Čarlis Gordonas egzistuoja praeityje, o praeitis yra reali. Negali statyti pastato, kol nenušlavei stovinčio toje vietoje, o senojo Čarlio neįmanoma nušluoti. Jis egzistuoja. Iš pradžių jo ieškojau. Nuėjau aplankyti jo — savo — tėvo. Aš tenorėjau įrodyti, kad Čarlis egzistavo kaip žmogus praeityje, kad galėčiau paaiškinti savo paties buvimą. Įsižeidžiau, kai Nemuras pasakė, kad jis mane sukūrė.

Bet sužinojau, kad Čarlis ne tik egzistavo praeityje — jis egzistuoja dabar. Manyje ir aplink mane. Jis vis Įsiterpdavo tarp mūsų. Maniau, kad tą užtvarą pastatė mano protas — mano pasipūtimas, kvailas išdidumas, pojūtis, kad tarp mūsų nėra nieko bendra, nes aš tave pranokau. Tu įkalei man tą mintį. Bet iš tikrųjų yra ne taip. Viskas dėl Čarlio — to mažo berniuko, kuris bijo moterų dėl to, ką jam darydavo motina. Nejaugi nesupranti? Visus tuos mėnesius, kai augau intelekto požiūriu, mano emocijų elektros grandinė išliko tokia kaip Čarlio vaikystėje. Ir kaskart, kai prie tavęs prisiartindavau, ar norėdavau su tavim pasimylėti, joje įvykdavo trumpas jungimas.

Buvau susijaudinęs, tad mano balsas daužė ją lyg kūjis, kol ji ėmė tirtėti. Jos veidas išraudo.

— Čarli, — sušnabždėjo ji, — nejaugi aš nieko negaliu padaryti? Nejaugi negaliu padėti?

— Man atrodo, kad per tas savaites, kai nebuvau laboratorijoje, aš pasikeičiau, — pasakiau. — Iš pradžių nežinojau, kaip tai padaryti, bet šįvakar, klajodamas po miestą, supratau. Buvo kvailystė bandyti spręsti problemą vien savo jėgomis. Kuo labiau įsiveliu į šį svajonių ir prisiminimų raizginį, tuo aiškiau suvokiu, kad emocinių problemų neįmanoma išspręsti taip kaip intelektinių. Štai ką apie save sužinojau praėjusią naktį. Sakiau sau, kad bastausi lyg paklydėlis, bet tada pamačiau, kad aš išties pasiklydęs.

Kažkokiu būdu emociškai atsiskyriau nuo visų ir visko. Taigi iš tikrųjų tose tamsiose gatvėse — paskutinėje, velniai rautų, vietoje, kur galėjau rasti — ieškojau būdo, kaip vėl tapti visuomenės dalimi emociškai, bet tuo pat metu išsaugoti savo intelektinę laisvę. Privalau užaugti. Man tai reiškia viską…

Kalbėjau be perstojo, liedamas iš savęs kiekvieną abejonę ir baimę, kylančią į paviršių. Alisa, mano rezonatorius, sėdėjo užhipnotizuota. Jutau, kaip imu šilti, o paskui karščiuoti, kol man ėmė rodytis, kad mano kūnas dega. Aš deginau užkratą savyje matant žmogui, kuriam buvau neabejingas, ir tai buvo be galo svarbu.

Bet Alisai tai buvo nepakeliama. Iš pradžių ji tik tirtėjo, dabar apsipylė ašaromis. Mano akis užkliuvo už paveikslo virš sofos — susigūžusios raudonskruostės mergelės — ir galvojau, ką šią akimirką jaučia Alisa. Žinojau, kad ji man atsiduos, ir jos norėjau, bet kaip bus su Čarliu?

Gal Čarlis ir nesikištų, jei norėčiau pasimylėti su Fėja. Ko gero, jis tik stovėtų tarpduryje ir stebėtų. Bet vos tik prisiartinu prie Alisos, jis puola į paniką. Kodėl jis bijo, kad pasimylėsiu su Alisa?

Ji sėdėjo ant sofos, žiūrėjo į mane ir laukė, ką aš darysiu. O ką aš galėjau daryti? Norėjau ją apkabinti ir…

Pradėjus apie tai galvoti, atėjo perspėjimas.

— Čarli, ar gerai jautiesi? Tu toks išbalęs.

Atsisėdau ant sofos šalia jos.

— Truputį svaigsta galva. Praeis.

Bet aš žinojau: jei Čarlis jus gresiant pavojui, kad su ja mylėsiuosi, ši būklė tik blogės.

Tada man šovė ta mintis. Iš pradžių ji man kėlė pasidygėjimą, bet staiga suvokiau, kad išsivaduoti iš šio paralyžiaus galiu tik jį pergudraudamas. Jei kažkodėl Čarlis bijo Alisos, bet ne Fėjos, aš užgesinsiu šviesas ir apsimesiu, kad myliuosi su Fėja. Jis to niekada nesupras.