Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Mano kaklo raumuo įsitempė ir netikėtai trūktelėjo. Geležtė rėžtelėjo man kiek aukščiau Adomo obuolio.

— Ei! — sušuko jis. — Dieve… sėdėkite ramiai. Jūs sujudėjote. Baisiai atsiprašau.

Jis nulėkė prie kriauklės šlapinti rankšluosčio.

Veidrodyje stebėjau skaisčiai raudoną burbuliuką, slenkantį mano kaklu ir tempiantį iš paskos siaurą raudoną dryžį. Matas susijaudinęs atsiprašinėdamas ėmė valyti kraują, kol jis nepasiekė pelerinos.

Žiūrėdamas į jo judesius, greitus tokiam žemam, apkūniam vyrui, jaučiausi prasikaltęs, kad jį apgaudinėju. Man norėjosi pasakyti jam, kas esu — kad jis uždėtų ranką man ant peties, ir mudu galėtume pasikalbėti apie senus laikus. Vis dėlto nieko nesakiau, tik laukiau, kol jis tapnojo žaizdelę vatos gniužulėliu, apibarstytu kraujavimą stabdančiais milteliais.

Jis netardamas nė žodžio baigė mane skusti, paskui pakabino įdegio lempą virš kėdės ir uždėjo man ant akių vėsius baltus vatos gumulus, suvilgytus hamamelio ekstraktu. Tuomet iš vidaus apgaubtas skaisčiai raudonos tamsos, pamačiau, kas nutiko tą naktį, kai jis paskutinį kartą išsivedė mane iš namų…

Čarlis miega kitame kambaryje, bet pabunda nuo motinos spiegimo. Jis išmoko miegoti, kol tėvai vaidydavosi — jo namuose tai nutikdavo kasdien. Bet šiąnakt ši isterija kažkuo baisiai neteisinga. Jis vėl įsikniaubia į pagalvę ir klausosi.

— Aš nebegaliu! Jis privalo išeiti! Turime galvoti apie ją. Neleisiu, kad ji kiekvieną dieną pareitų iš mokyklos verkdama, nes vaikai iš jos šaiposi. Dėl jo mes negalim atimti iš jos galimybės gyventi normaliai.

— Ką nori padaryti? Išmesti jį į gatvę?

— Apgyvendinti kitur. Išsiųsti į Voreno valstybinę prieglaudą.

— Pasikalbėkime apie tai iš ryto.

— Ne! Tu nieko daugiau nedarai, tik kajbi, bet piršto nepajudini. Nenoriu, kad jis būtų čia dar bent dieną. Dabar — šiąnakt!

— Nekalbėk kvailysčių, Rože. Per vėlus metas ką nors daryti… šiąnakt. Tu šauki taip garsiai, kad visi išgirs.

— Man nusispjaut. Jis išeis šiąnakt. Negaliu daugiau jo matyti.

— Elgiesi nepakenčiamai, Rože. Ką čia dabar darai?!

— Įspėju tave — vesk jį iš čia!

— Padėk tą peilį.

— Neleisiu, kad jai griautų gyvenimą.

— Tu išprotėjai. Padėk tą peilį!

— Jam bus geriau negyvam. Jis niekada negalės gyventi kaip visi žmonės. Jam bus geriau…

— Tu išprotėjai! Dėl Dievo meilės — valdykis!

— Tada vesk jį iš čia. Dabar — šiąnakt.

— Gerai. Šiąnakt nuvesiu jį pas Hermaną, o rytoj išsiaiškinsim, ar galim įtaisyti jį Voreno prieglaudoje.

Stoja tyla. Tamsoje jaučiu, kaip namus supurto drebulys, paskui išgirstu Mato balsą, ramesnį negu jos:

— Žinau, ką tau teko su juo išgyventi, ir negaliu smerkti už tai, kad bijai. Bet privalai suimti save į rankas. Nusivesiu jį pas Hermaną. Tada būsi patenkinta?

— Tik tiek ir prašau. Tavo duktė irgi turi teisę į gyvenimą.

Matas įeina į Čarlio kambarį ir jį aprengia. Nors berniukas nesupranta, kas darosi, jam baisu. Jiedviem išeinant pro duris, jinai nusisuka, kad nematytų. Galbūt ji bando save įtikinti, kad jis jau dingo iš jos gyvenimo — kad jis nebeegzistuoja. Išeidamas Čarlis pamato virtuvėje ant stalo ilgą peilį, kuriuo ji pjausto kepsnius, ir neaiškiai nujaučia, kad ji norėjo padaryti jam kažką bloga. Ji norėjo kažką atimti iš jo ir duoti Normai.

Kai atsisuka į ją, mato, kad ji pasiėmusi pašluostę plauna virtuvės kriauklę…

Kai apkirptas, nuskustas, gavęs įdegio ir visa kita suglebęs sėdėjau kėdėje jausdamasis lengvas, glotnus ir švarus, Matas nuėmė peleriną ir prikišo antrą veidrodį, kad pamatyčiau savo pakaušio atspindį. Žiūrėjau į save veidrodyje priešais per Mato už nugaros laikomą veidrodį; šis akimirką pakrypo vieninteliu kampu, sukeliančiu gelmės iliuziją. Išvydau nesibaigiančius savo paties koridorius… žiūrėjau į save… žiūrėjau į save… žiūrėjau į save… žiūrėjau…

Katras aš? Kas aš?

Pamaniau jam nesakyti. Kas iš to, kad jis žinos? Išeisiu ir nepasakysiu jam, kas esu. Tada prisiminiau norėjęs, kad jis žinotų, kas aš. Jis turi pripažinti, kad esu gyvas, kad kažko pasiekiau. Norėjau, kad jis girtųsi apie mane rytoj klientams juos kirpdamas ir skusdamas. Tada viskas virs tikrovei Jeigu žinos, kad esu jo sūnus, aš tapsiu žmogumi.

— Dabai; kai apkirpote, gal mane atpažinsite, — pasakiau atsistodamas, laukdamas ženklo, kad jis mane pažino.

Jis susiraukė.

— Kas čia — kažkoks pokštas?

Patikinau jį, kad čia joks ne pokštas — jeigu pakankamai įdėmiai pažiūrės ir pagalvos, mane pažins. Jis gūžtelėjo pečiais ir nusisuko padėti šukų ir žirklių.

— Neturiu laiko spėlioti. Turiu uždaryti kirpyklą. Iš jūsų trys doleriai ir penkiasdešimt centų.

Kas, jeigu jis tikrai manęs neprisimena? Kas, jeigu tai buvo tik absurdiška fantazija? Jis ištiesė ranką, bet aš neskubėjau trauktis piniginės. Jis turi mane prisiminti. Privalo.

Bet ne — aišku, neprisiminė — ir pajutęs, kad burnoje atsirado sūrus skonis, o delnai suprakaitavo, žinojau, kad tuoj mane supykins. Bet aš nenorėjau, kad tai atsitiktų jam matant.

— Jums bloga?

— Ne… tik… palaukit…

Aš nusvirduliavęs klestelėjau ant vienos iš chromuotų kėdžių ir palinkau į priekį gaudydamas kvapą, laukdamas, kol į galvą vėl priplūs kraujo.

Ėmė sukti skrandį. Dieve, neleisk man dabar nualpti! Neleisk atrodyt kvailai jam matant!

— Vandens… būkit malonus, lašelį vandens…

Jo man reikėjo ne atsigerti, bet veikiau tam, kad jis nusigręžtų. Nenorėjau, kad matytų mane tokį po šitiek metų. Kai jis grįžo su stikline vandens, jaučiausi kiek geriau.

— Štai — išgerkite. Truputį pailsėkite. Jums praeis.

Jis spoksojo į mane, gurkšnojantį šaltą vandenį, ir mačiau, kad iš paskutiniųjų stengiasi prisiminti kažką beveik užmiršta.

— Ar aš tikrai jus iš kažkur pažįstu?

— Ne… Man jau gerai. Tuoj išeisiu.

Kaip galėjau jam pasakyti? Ką turėjau jam sakyti? Štai, pažiūrėk į mane, aš esu Čarlis, sūnus, kurį nurašei? Nesakau, kad smerkiu tave už tai, bet pažiūrėk į mane — dar niekad man taip gerai nesiklojo. Išbandyk mane. Užduok klausimų. Moku dvidešimt kalbų, gyvų ir mirusių; puikiai moku matematiką ir rašau koncertą fortepijonui, dėl kurio mane prisimins dar ilgai po to, kai manęs nebebus.

Kaip galėjau jam pasakyti?

Koks absurdiškas buvau, kai sėdėjau jo kirpykloje, laukdamas, kol jis patapšnos man per galvą ir tars: „Šaunuolis!” Man reikėjo jo pritarimo, kad jis nušvistų iš pasitenkinimo kaip kadaise, kai išmokau užsirišti batus ir užsisagstyti nertinį. Atėjau čia išvysti tos išraiškos jo veide, bet žinojau, kad jos nepamatysiu.

— Norite, kad iškviesčiau gydytoją?

Buvau nėjo sūnus. Čia buvo kitas Čarlis. Protas ir žinios mane pakeitė, tad jisai jus man apmaudą — kaip ir buvę bendradarbiai kepykloje — nes išaugau ir taip jį sumenkinau. To aš nenorėjau.

— Jaučiuosi gerai, — atsakiau. — Atsiprašau, kad turėjote dėl manęs rūpesčių.

Atsistojau ir pažiūrėjau, ar laiko kojos.

— Kažko užvalgiau. Dabar galėsite uždaryti kirpyklą.

Kai pasukau prie durų, išgirdau piktai šaukiant:

— Ei, luktelkit! — jis įtariai pažiūrėjo man į akis. — Ką čia bandote iškrėsti?

— Nesupratau.

Jis ištiesė ranką ir patrynė smilių į nykštį.

— Jūs man skolingas tris su puse dolerio.

Mokėdamas pinigus jo atsiprašiau, bet mačiau, kad jis manimi netiki. Daviau jam penkinę, pasiūliau pasilaikyti grąžą ir neatsigręždamas išskubėjau iš kirpyklos.