Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Staiga ji pasisuko ir atsigręžė veidu į mane.

— Klausyk, ar negalėtum paskolinti man penkinės iki dvidešimtos? Tą dieną gaunu alimentus.

Paprastai pinigų nepritrūkstu, bet praėjusią savaitę pakliuvau į bėdą.

Nespėjus man atsakyti, ji sukliko ir pasuko prie kampe stovinčio pianino.

— Kadaise grodavau pianinu. Keletą kartų girdėjau tave kvailiojant su juo ir tariau sau: „Tas vyrukas velniškai gerai groja!” Taip supratau, kad noriu su tavim susipažinti dar tavęs nemačiusi. Velniškai ilgai negrojau.

Kai nuėjau į virtuvę virti kavos, girdėjau ją barškinant pianino klavišus.

— Gali lavintis juo groti kada tik panorėsi, — pasiūliau. Pats nesupratau, kodėl staiga leidau taip laisvai elgtis savo bute, bet dėl kažkokios jos būdo savybės tiesiog turėjai kuo nesavanaudiškiau su ja elgtis. — Kol kas durų dar nepalieku neužrakintų, bet lango neužšaunu, tad kai manęs čia nėra, tau tereikia įlipti nuo gaisrinių kopėčių. Kavą geri su grietinėle ir cukrumi?

Ji neatsiliepė, todėl įkišau nosį į svetainę. Jos ten nebuvo. Pasukęs prie lango išgirdau balsą iš Aldžernono kambario.

— Ei — kas čia?

Ji apžiūrinėjo mano sukonstruotą trimatį plastiko labirintą. Baigusi vėl garsiai suspigo:

— Moderni skulptūra! Vien dėžės ir tiesios linijos!

— Čia ypatingas labirintas, — paaiškinau. — Sudėtinga mokymo priemonė Aldžernonui.

Ji susijaudinusi ėjo aplink jį ratu.

— Šiuolaikinio meno muziejaus darbuotojai kraustysis dėl jos iš proto.

— Čia ne skulptūra, — nenusileidau aš. Atidaręs dureles narvelio, kuriame gyveno Aldžernonas, išleidau jį į labirinto pradžią.

— Dieve brangus! — sukuždėjo jinai. — Skulptūra su gyvu elementu. Čarli, čia didžiausias šedevras po automobilių iš metalo laužo ir skulptūrų iš konservų skardinių!

Bandžiau aiškinti, bet ji užsispyrė, girdi, dėl gyvo elemento ši skulptūra pateks į istoriją. Tik tada, kai pamačiau jos pašėlusiose akyse šypseną, supratau, kad ji mane erzina.

— Ji gali tapti amžinu meno kūriniu, — vis šaipėsi, — kūrybiniu potyriu meno mėgėjui. Įsigyk antrą pelę, o kai jos turės vaikučių, visados vieną pasilik, kad reprodukuotų gyvą elementą. Šitaip tavo meno kūrinys taps nemirtingu, o visi madingi žmonės įsigys po kopiją, kad turėtų apie ką kalbėtis. Kaip jį pavadinsi?

— Tiek to, — atsidusau. — Pasiduodu…

— Ne, — suprunkštė ji tapšnodama per plastiko kupolą — jame Aldžernonas rado labirinto galą. — „Pasiduodu” — per daug banalu. Gal pavadink „Gyvenimas tėra labirintų dėžė”?

— Tu beprotė! — neišlaikiau.

— Žinoma! — ji apsisuko ir padarė reveransą. — Laukiau, kada pastebėsi.

Maždaug tuo metu išbėgo kava.

Išgėrusi pusę puodelio ji aiktelėjo ir pasakė turinti bėgti, nes prieš pusvalandį paskyrusi pasimatymo pradžią vyriškiui, su kuriuo susipažino meno parodoje.

— Norėjai pinigų, — priminiau.

Atkišau jai praskleistą piniginę, ir ji išsitraukė penkių dolerių banknotą.

— Grąžinsiu kitą savaitę, — tarė, — kai ateis čekis. Labai ačiū.

Ji suglamžė banknotą, pasiuntė Aldžernonui oro bučinį ir, nespėjus man nieko pasakyti, išlipo pro langą ant gaisrinių kopėčių ir dingo iš akių.

Kokia velniškai patraukli! Kokia kupina gyvenimo džiaugsmo ir jaudulio! Jos balsas, akys — ji viskuo kvieste kviečia. Ir gyvena čia pat — tereikia išlipti pro langą ir žengti kelis žingsnius gaisrinėmis kopėčiomis.

Birželio 20 d. — Gal aplankyti Matą reikėjo kiek vėliau — o gal visai pas jį neiti? Nežinau. Niekas nesusiklosto taip, kaip tikiuosi. Sužinojus, kad Matas atidarė kirpyklą kažkur Bronkse, rasti jį buvo paprasta. Prisiminiau, kad jis dirbo vienoje Niujorko bendrovėje, prekiaujančioje kirpyklų reikmenimis. Taip susiradau „Metro kirpyklų reikmenis”, o vienas iš bendrovės klientų buvo Gordono kirpykla Ventvorto gatvėje Bronkse.

Matas dažnai kalbėdavo apie nuosavą kirpyklą. Kaip jis nekentė prekiautojo darbo! Kaip juodu dėl to pešdavosi! Rožė klykdavo, girdi, prekiautojo profesija bent jau verta pagarbos, bet ji niekada nesutiktų, kad jos vyras būtų kirpėjas. Kaip juoktųsi iš „kirpėjo žmonos” Margarita Fini! O Luiza Meiner, kurios vyras dirba pretenzijų revizoriumi nelaimingų atsitikimų draudimo bendrovėje? Kaip ji riestų prieš ją nosį!

Visus tuos metus, kai dirbo prekiautoju (kiekviena diena jam buvo nekenčiama, ypač pamačius „Komivojažerio mirties” ekranizaciją), Matas svajojo, kad vieną dieną bus pats sau viršininkas. Tikriausiai apie tai jis galvojo, kai kalbėdavo, kad reikia taupyti pinigus, ir kirpdavo mane rūsyje. Ir kirpdavo gerai, girdavosi jis, kur kas geriau, negu mane būtų nukirpę toje pigioje kirpykloje Skeilz prospekte. Kai Matas metė Rožę, jis metė ir prekiautojo darbą — žavėjausi juo už tai.

Mintis, kad jį pamatysiu, jaudino. Jis kėlė man šiltus prisiminimus. Matas norėjo priimti mane tokį, koks esu. Iki Normos: jei ginčai būdavo ne apie pinigus ir ne apie puikavimąsi prieš kaimynus, jie būdavo apie mane. Jis sakydavo, kad reikia palikti mane ramybėje, užuot vertus daryti tai, ką daro kiti vaikai. O po Normos: kad aš turiu teisę į savo gyvenimą, nors nesu toks kaip kiti vaikai. Jis visuomet mane užsistodavo. Nekantravau pamatyti jo veido išraišką. Su tuo žmogumi galėsiu pasidalyti savo jausmais ir mintimis.

Ventvorto gatvė buvo apleistoje Bronkso dalyje. Daugelio krautuvėlių languose mačiau iškabas „Išnuomojama”, kitos jau buvo užsidariusios nakčiai. Bet už pusės kvartalo nuo autobuso stotelės pamačiau kirpėjo iškabą — spirale baltai ir raudonai nudažytą kartelę, atspindinčią šviesos rėžį nuo lango.

Kirpykloje žmonių nebuvo, tik pats kirpėjas skaitė laikraštį sėdėdamas ant kėdės arčiausiai lango. Kai pakėlė į mane akis, pažinau Matą — kresnas, raudonžandis, gerokai vyresnis ir beveik plikas, tik su žilų plaukų juosta galvos šonuose, bet vis tiek Matas. Pamatęs mane tarpduryje metė laikraštį į šalį.

— Laukti nereikės. Aptarnausiu iškart.

Padvejojau, ir jis neteisingai mane suprato.

— Paprastai tokiu metu nedirbame, pone. Buvau susitaręs su vienu nuolatiniu klientu, bet jis nepasirodė. Buvau beuždarąs kirpyklą. Jums pasisekė, kad atsisėdau pailsinti kojų. Bronkse jūsų niekur geriau neapkirps ir nenuskus.

Neatsilaikęs įėjau į vidų, o jis tuo metu bėginėjo — išsitraukė žirkles, šukas ir šviežią peleriną.

— Kaip matote, viskas higieniška — to nepasakysi apie daugelį kirpyklų šiame rajone. Apkirpti ir nuskusti?

Atsisėdau į kėdę. Neįtikėtina, kad jis manęs nepažino — man jis pasirodė taip gerai pažįstamas.

Teko sau priminti, kad nematė manęs daugiau negu penkiolika metų ir kad pastaraisiais mėnesiais mano išvaizda dar labiau pasikeitė. Dabar, uždengęs mane dryžuota pelerina, jis įdėmiai nužvelgė mane veidrodyje, ir pamačiau, kad jis susiraukia — matyt, šmėstelėjo kažkoks prisiminimas.

— Viską, — atsakiau linktelėdamas galvą į kainoraščio pusę. — Apkirpkite, nuskuskite, ištrinkite šampūnu, suteikite įdegį…

Jo antakiai kilstelėjo.

— Turiu susitikti su vienu žmogumi, kurio seniai nemačiau, — paaiškinau jam, — todėl noriu atrodyti kuo geriau.

Po tokios pertraukos jo kerpamas jutau baimę. Paskui, kai ėmė galąsti skustuvą į odinį diržą, nuo to šaižaus garso net susigūžiau. Kai jis ranka švelniai paspaudė galvą, atlošiau ją ir pajutau, kaip geležtė atsargiai perbraukia per kaklą. Užsimerkiau ir laukiau. Jaučiausi lyg vėl atsigulęs ant operacinio stalo.