Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Birželio 21 d. — Trimačiui labirintui dar pridėjau vis didėjančio sudėtingumo laiko sekas, ir Aldžernonas lengvai jų išmoksta. Nereikia jo motyvuoti ėdalu ar vandeniu. Atrodo, jis mokosi vien tam, kad išspręstų užduotį — matyt, sėkmė jau savaime jam yra atpildas.

Bet, kaip per suvažiavimą teigė Bertas, jis elgiasi nenuspėjamai. Kartais įveikęs labirintą, ar tik juo bėgdamas, jis įsiunta, ima trankytis į labirinto sienas ar susirango į kamuoliuką ir atsisako dirbti. Frustracija? O gal kas nors gilesnio?

17.30 — Šiandien po pietų pro langą atėjo ta pamišėlė Fėja ir atsinešė baltosios pelės patelę — maždaug perpus mažesnę už Aldžernoną. Pasak Fėjos, kad sudarytų jam draugiją šiais vienišais vasaros vakarais. Ji greitai įveikė visus mano prieštaravimus ir įtikino, kad Aldžernonui bus į naudą, jei turės su kuo bendrauti. Įsitikinęs, kad Minė sveika ir dorovinga, sutikau. Man buvo smalsu pamatyti, ką jis darys susidūręs su patele. Bet vos tik įdėjome Minę į Aldžernono narvelį, Fėja sugriebė mane už rankos ir išsitempė iš kambario.

— Kur tavo romantika? — paklausė. Ji įjungė radiją ir grėsmingai ėmė artintis prie manęs. — Pamokysiu tave madingiausių figūrų.

Kaip gali pykti ant tokios moters kaip Fėja?

Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad Aldžernonas nebe vienas.

Birželio 23 d. — Vakar vėlai vakare išgirdau koridoriuje juokiantis, o paskui beldžiant į mano duris. Pasirodo, Fėja su kažkokiu vyru.

— Sveikas, Čarli, — sukikeno ji, kai atidariau duris. — Lerojau, susipažink — Čarlis. Mano kaimynas iš buto priešais. Puikus menininkas. Jis kuria skulptūras su gyvu elementu.

Lerojus laikė ją, kad ji nesitrenktų į sieną. Jis nervingai į mane dirstelėjo ir pasisveikindamas kažką suniurnėjo.

— Susipažinau su Lerojumi „Žvaigždžių dulkių” šokių salėje, — paaiškino Fėja. — Jis nuostabiai šoka.

Ji buvo beįeinanti į savo butą, bet paskui išsitempė jį atgal.

— Ei, — sukikeno jinai, — kodėl mums nepasikvietus Čarlio išgerti taurelės ir neištaisius vakarėlio?

Lerojui šis sumanymas neatrodė geras.

Man pavyko atsiprašyti. Uždaręs duris girdėjau, kaip jie juokdamiesi įeina į jos butą, ir nors bandžiau skaityti, į mintis vis brovėsi vaizdai: didelė balta lova… balti, vėsūs patalai ir juodu vienas kito glėbyje.

Man norėjosi paskambinti Alisai, bet to nepadariau. Kam save kankinti? Aš net nebegalėjau įsivaizduoti Alisos veido. Kada tik panorėjęs galėjau įsivaizduoti Fėją — apsirengusią ar nusirengusią — su tomis vaiskiomis mėlynomis akimis ir supintais į kasą šviesiais plaukais, susuktais į karūną ant viršugalvio. Fėją mačiau aiškiai, bet Alisą gaubė migla.

Po kokio pusvalandžio išgirdau pakeltus balsus Fėjos bute, paskui jos riksmą ir mėtomų daiktų garsą, bet kai jau buvau belipąs iš lovos klausti, ar nereikia pagalbos, išgirdau durų trenksmą — keikdamasis išėjo Lerojus. Po kelių minučių išgirdau barbenant į mano svetainės langą. Jis buvo atdaras; Fėja įsiropštė ir atsisėdo ant palangės. Juodas šilkinis kimono neslėpė dailių kojų.

— Sveikas, — sukuždėjo ji. — Turi cigaretę?

Padaviau jai, tada ji nuo palangės persėdo ant sofos.

— Uk! — atsiduso. — Paprastai sugebu susitvarkyti, bet pasitaiko tokių alkanų tipų, kad tik vargais negalais pavyksta atstumti.

— A… — tariau. — Tu atsivedei jį čia tam, kad atstumtum.

Ji pajuto pašaipą mano balse, tad staigiai pakėlė akis.

— Tu mane smerki?

— Kas aš toks, kad tave smerkčiau? Bet jeigu susigauni vyruką šokių salėje, turi tikėtis, kad jis prie tavęs lįs. Jis turėjo teisę prie tavęs kibti.

Fėja papurtė galvą.

— Į „Žvaigždžių dulkių” šokių salę vaikštau todėl, kad man patinka šokti. Nemanau turinti gulti su vaikinu į lovą vien todėl, kad leidausi jo palydima į namus. Tu juk nemanai, kad su juo suguliau, ar ne?

Kaip muilo burbulai mintyse ėmė kilti vaizdai: juodu vienas kito glėbyje.

— Jeigu tas vaikinas būtum tu, viskas būtų buvę kitaip.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Tik tai, ką pasakiau. Jei būtum manęs paprašęs, būčiau sugulusi su tavim į lovą.

Stengiausi neprarasti savitvardos.

— Ačiū, — atsakiau. — Turėsiu galvoje. Gal atnešti tau puodelį kavos?

— Čarli, negaliu tavęs perprasti. Daugumai vyrų aš patinku arba ne, ir suprantu jų reakciją iš karto. Bet atrodo, kad tu manęs bijai. Ta kartais ne homoseksualas, ką?

— Rupūs miltai — tikrai ne!

— Norėjau pasakyti, tau nėra ko slėpti nuo manęs, jei tu toks, nes tuomet mes galėtume būti tiesiog geri draugai. Bet aš turėčiau žinoti.

— Aš ne homoseksualas. Kai šįvakar įėjai į savo butą su tuo vyruku, norėjau būti jo vietoj.

Ji palinko į priekį, ir atviras ties kaklu kimono atidengė krūtis. Ji apkabino mane ir laukė, kad ką nors daryčiau. Žinojau, ko iš manęs tikimasi, ir mintyse sakiau sau, kad nėra jokio pagrindo susilaikyti. Nujaučiau, kad panika šį kartą neapims — tik ne su ja. Juk ji pirma parodė iniciatyvą. Be to, ji buvo nė kiek nepanaši į jokią moterį, kurią buvau sutikęs anksčiau. Gal dabar, pasiekus tokį emocinį lygį, ji man buvo tinkamiausia.

Apkabinau ją.

— Čia jau geriau, — meiliai sučiauškėjo ji. — Aš jau buvau bepradedanti galvoti, kad tu man abejingas.

— Nesu tau abejingas, — sušnabždėjau bučiuodamas jai kaklą, bet tai darydamas pamačiau mudu kitomis akimis, lyg aš būčiau kažkas trečias, stovintis tarpduryje. Stebėjau apsikabinusius vyrą ir moterį. Bet pamačius save šitaip, iš šalies, apėmė kažkokia apatija. Tiesa, panikos dar nejutau, bet nebuvo ir jaudulio — nebuvo geismo.

— Pas tave ar pas mane? — paklausė ji.

— Luktelk.

— Kas atsitiko?

— Gal mums nereikėtų. Šį vakarą prastai jaučiuosi.

Ji su nuostaba į mane pažiūrėjo.

— Gal galim ką kitką?.. Gal norėtum, kad ką nors padaryčiau?.. Aš neprieštarauju…

— Ne, ne tai turėjau galvoje, — piktokai atsakiau. — Tiesiog šį vakarą ne kaip jaučiuosi.

Man buvo smalsu, kokiais būdais ji sujaudina vyrą, bet dabar buvo ne metas pradėti eksperimentuoti. Mano problemą tebuvo galima išspręsti kitaip.

Nežinojau, ką dar jai pasakyti. Norėjau, kad ji išeitų, bet nenorėjau šaltyti jai „eik”. Ji įdėmiai į mane žiūrėjo, galop tarė:

— Klausyk, tu neprieštarausi, jei pernakvosiu čia?

— Kodėl?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Tu man patinki. Nežinau… Gali grįžti Lerojus. Priežasčių daug. Jei nenori, kad…

Ji vėl užklupo mane nepasiruošusį. Būčiau galėjęs sugalvoti dešimt dingsčių jos atsikratyti, bet nusileidau.

— Turi džino? — paklausė.

— Ne, aš beveik negeriu.

— Aš turiu bute. Atsinešiu.

Man nespėjus jos sulaikyti, išlipo pro langą ir po kelių minučių grįžo su maždaug dviem trečdaliais butelio džino ir citrina. Ji atnešė iš virtuvės dvi stiklines ir įpylė į abi po šlakelį.

— Išgerk, — tarė, — pasijusi geriau. Tos tiesios linijos nebebus tokios tiesios. Štai kas tau neduoda ramybės: viskas čia pernelyg tvarkinga ir tiesu, todėl esi tarsi uždarytas į dėžę. Kaip Aldžernonas toje skulptūroje.

Iš pradžių nesiruošiau gerti, bet jaučiausi taip šūdinai, kad pamaniau — kodėl gi ne? Blogiau nuo to nebus, bet gal bent prislops tas pojūtis, kad stebiu save akimis, nesuprantančiomis, ką darau.

Ji mane nugirdė.

Prisimenu, kaip išgėriau pirmą kartą, paskui atsiguliau į lovą, o ji įsmuko šalia su buteliu rankoje. Ir nieko daugiau iki šios popietės, kai atsikėliau kankinamas pagirių.