Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Durys atsidarė. Ji stovėjo priešais mane vis dar vienais apatiniais, rankos, gniaužiančios po teptuką, buvo įremtos į klubus.

— Negirdėjai, kad sakiau užeiti?

Ji mostu pakvietė mane į kambarį ir koja pastūmė kartoninę dėžę su šiukšlėmis.

— Tik perženk per šitą šiukšlių krūvą.

Pamaniau, kad ji tikriausiai užmiršo — ar nesuvokia — esanti pusnuogė, ir nežinojau, kur žiūrėti. Nusukęs akis spoksojau į sienas, lubas — visur, tik ne į ją.

Bute — baisi jovalynė. Dešimtys sulankstomų staliukų nukrauti persisukusiomis dažų tūbelėmis — daugiausia perdžiūvusiomis, panašiomis į susitraukusias gyvates, bet iš kai kurių dar sunkėsi švieži spalvoti kaspinai. Visur primėtyta tūbelių, teptukų, skardinių, skudurų, rėmų ir drobių gabalų. Tvyrojo tirštas dažų, sėmenų aliejaus ir terpentino tvaikas, o po kelių akimirkų Čarlis pajuto ir subtilų nešviežio alaus kvapelį. Ant trijų minkštų kėdžių ir aptriušusios žalios sofos riogsojo krūvos numestų drabužių, o ant grindų voliojosi batai, kojinės ir apatiniai — galėjai pamanyti, kad moteris turi įprotį nusirenginėti eidama ir mėtyti apdarus kur pakliūva. Viską dengė plonas dulkių sluoksnis.

— Vadinasi, esi ponas Gordonas, — nužvelgdama mane tarė ji. — Nuo tada, kai įsikėlei, velniškai norėjau bent akies krašteliu pamatyti tave. Sėskis.

Ji sugriebė krūvą drabužių nuo vienos iš kėdžių ir numetė ant užgriozdintos sofos.

— Tai ką — pagaliau nusprendei aplankyti kaimynus? Atnešti ko nors išgerti?

— Tu — tapytoja, — suburbėjau, nesugalvojęs, ką dar galėčiau pasakyti. Man atėmė ryžtą mintis, kad ji tuoj susigriebs esanti neapsirengusi, suspigs ir nulėks į miegamąjį. Stengiausi be paliovos sukioti akis ir žiūrėjau visur, tik ne į ją.

— Tamsaus ar šviesaus alaus? Šiuose namuose dabar nieko daugiau nerasi, išskyrus cheresą patiekalams gardinti. Ui juk jo nenori, ar ne?

— Net nežinau, — atsakiau suimdamas save į rankas ir nukreipdamas žvilgsnį į apgamą ant kairio jos skruosto. — Aš užsitrenkiau ir negaliu įeiti į butą. Norėjau lipti gaisrinėmis kopėčiomis. Jos jungia mūsų butus.

— Kada tik panorėsi, — patikino ji. — Tos sumautos spynos — tikra rakštis subinėj. Čia apsigyvenusi per pirmą savaitę užsitrenkiau tris kartus. Sykį išstypsojau koridoriuje nuogutėlė visą pusvalandį. Išėjau pasiimti pieno, o tos prakeiktos durys užsitrenkė. Išlupau tą sumautą spyną, ir nuo to laiko mano durys be jų.

Tikriausiai susiraukiau, nes ji nusijuokė.

— Matai, kokia nauda iš tų prakeiktų spynų. Jos pačios užsirakina, tu lieki už durų, bet apsaugo ne kažin kiek, ar ne? Šiame prakeiktame name per pastaruosius dvylika mėnesių įvyko penkiolika įsilaužiamųjų vagysčių ir visos — iš užrakintų butų. Į šį butą nė karto neįėjo joks vagis, nors durys visą laiką buvo atdaros. Vagiui būtų velniškai sunkiai sekęsi rasti čia ką nors vertinga.

Kai ji dar kartą prisispyrę, kad išgerčiau su ja alaus, sutikau. Kol nešė jį iš virtuvės, dar kartą apsidairiau po kambarį. Iš pradžių nepastebėjau, kad dalis sienos man už nugaros buvo atidengta — visi baldai buvo nustumti į vieną kambario šoną ar vidurį, todėl tolimoji siena (tinkas buvo nuo jos nugrandytas, kad matytųsi plytos) buvo paversta meno galerija. Paveikslų buvo tankiai sukabinta iki pat lubų, kiti buvo vienas prie kito sukrauti ant grindų. Pamačiau keletą autoportretų, tarp jų — du aktus. Paveikslas ant molberto, kurį ji tapė man įėjus, vaizdavo ją pačią nuogą iki juosmens. Plaukai jame buvo vaizduojami ilgi (bet ne tokie kaip dabar, kai ji ilgas šviesias kasas buvo susisukusi ant viršugalvio lyg karūną); jie krito ant pečių, o keletas sruogų gulėjo tarp krūtų. Šias ji nutapė styrančias į viršų, stangrias, netikroviško ledinukų raudonio speneliais. Išgirdęs ją grįžtant su alumi greitai pasisukau nuo molberto, vos nepargriuvau užkliuvęs už kažkokių knygų ir apsimečiau susidomėjęs ant sienos kabančiu nedidelio formato rudens peizažu.

Man palengvėjo pamačius, kad ji užsimetė ploną, apdriskusi chalatą, nors visose pikantiškose vietose žiojėjo skylės. Taigi dabar pirmą kartą galėjau žiūrėti tiesiai į ją. Gražuole nebūtum pavadinęs, bet mėlynos akys ir daili trumpa, riesta nosis kėlė katės įspūdi, kontrastuojantį su energingais, atletiškais judesiais. Ji buvo maždaug trisdešimt penkerių, liekna, gražiai sudėta. Padėjusi alų ant kietmedžio grindų, susirangė šalia jo priešais sofą ir pamojo man pasekti jos pavyzdžiu.

— Man patogiau sėdėti ant grindų negu ant kėdžių, — paaiškino ji gurkšnodama alų iš skardinės. — O tau ne?

Atsakiau, kad apie tai negalvojau. Ji nusijuokė ir tarė, kad mano veidas doras. Ji buvo nusiteikusi kalbėti apie save. Pasak jos, ji vengia Grinidž Vilidžo, nes ten užuot tapiusi, ji būtų leidusi laiką baruose ir kavinėse.

— Čia geriau — nėra apsimetėlių ir diletantų. Čia galiu daryti ką noriu ir niekas atėjęs nesišaipo. Tu juk ne pašaipūnas, ar ne?

Gūžtelėjau pečiais, stengdamasis nepastebėti dulkių, aplipusių visas mano kelnes ir rankas.

— Sakyčiau, visi mes iš kažko šaipomės. Ui juk šaipaisi iš apsimetėlių ir diletantų?

Po kurio laiko pasakiau, kad turiu eiti į savąjį butą. Ji pastūmė krūvą knygų nuo palangės ir aš ant jos užlipau per laikraščius ir popierinius maišus, prigrūstus tuščių alaus butelių.

— Kurią dieną, — atsiduso jinai, — turėsiu nunešti juos į supirktuvę.

Nuo palangės užlipau ant gaisrinių kopėčių. Atidaręs langą grįžau pirkinių, bet nespėjus padėkoti ir atsisveikinti, ji užlipo ant kopėčių man įkandin.

— Apžiūrėsiu tavo butą. Niekada jame nebuvau. Prieš įsikeliant tau, ten gyvenusios dvi mažos senos seserys Vagner su manim net nesilabindavo.

Ji paskui mane įlipo pro langą ir atsisėdo ant palangės.

— Užeik, — paraginau dėdamas pirkinius ant stalo. — Alaus neturiu, bet galiu išvirti tau puodelį kavos.

Bet pamačiau, kad ji žiūri ne į mane, o kažkur pro šalį iš nuostabos išpūtusi akis.

— Dieve brangus! Kaip gyva nesu mačiusi tokio tvarkingo buto. Kas galėtų pagalvoti, kad vienas gyvenantis vyras gali palaikyti tokią tvarką?!

— Ne visada toks buvau, — pasiteisinau. — Tik nuo tada, kai čia įsikėliau. Kai atsikrausčiau, butas buvo tvarkingas, ir mane apėmė nesutramdomas noras išlaikyti jį tokį. Dabar mane nervina, jei kas nors ne vietoje.

Ji nulipo nuo palangės apžiūrėti buto.

— Ei! — tarė staiga. — Ar mėgsti šokti? Na, žinai…

Ji ištiesė rankas ir niūniuodama Lotynų Amerikos melodijos taktą atliko sudėtingą šokio figūrą. — Pasakyk, kad šoki, ir aš sprogsiu iš džiaugsmo.

— Tik fokstrotą, — atsakiau, — ir tą ne itin gerai.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Aš tiesiog pamišusi dėl šokių, bet nė vienas vyras, su kuriuo esu kada nors susipažinusi — iš tų, kurie man patinka — nebuvo geras šokėjas. Retkarčiais būtinai turiu išsipuošti ir važiuoti į „Žvaigždžių dulkių” šokių salę. Dauguma ten besisukiojančių vyrukų yra šiurpoki, bet šoka gerai.

Dairydamasi aplink ji dūsavo.

— Pasakysiu tau, kodėl man nepatinka tokie velniškai tvarkingi butai kaip šis. Mane kaip menininkę… erzina tos linijos. Visos tos tiesios linijos — sienų, grindų, kampų, virsta dėžėmis ir primena karstus. O tų dėžių galiu atsikratyti tik išlenkdama keletą taurelių. Tada visos linijos darosi banguotos, vingiuotos, ir visas pasaulis ima man kur kas labiau patikti. Kai viskas taip tiesu ir tvarkinga, jaučiuosi liguistai. Fe! Jei čia gyvenčiau, turėčiau niekada neišsiblaivyti.