Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Ji tebemiegojo — nusisukusi veidu į sieną, pasibrukusi pagalvę po kaklu. Ant stalelio šalia peleninės, kurioje nebetilpo sumaigytos nuorūkos, stovėjo tuščias butelis, bet paskutinis dalykas, kurį prisiminiau prieš nusileidžiant uždangai, buvo, kaip stebiu save, geriantį antrą kartą.

Ji pasirąžė ir pasirito link manęs — nuoga. Pasislinkau atbulas ir iškritau iš lovos. Sugriebiau antklodę ir apsivyniojau.

— Sveikas, — žiovaudama tarė ji. — Žinai, ką noriu padaryti ateinančiomis dienomis?

— Nutapyti tave nuogą. Panašų į Mikelandželo „Dovydą”. Būtum gražus. Gerai jautiesi?

Linktelėjau galvą.

— Tik skauda galvą. Ar aš… ėėė… vakar padauginau?

Ji nusijuokė ir pasirėmė ant alkūnės.

— Buvai girtutėlis. O kaip keistai elgeisi — nesakau, kad kaip koks gėjus — tiesiog keistai.

— Ką… — pradėjau bandydamas taip susisupti į antklodę, kad galėčiau eiti, —… tai turėtų reikšti? Ką aš iškrėčiau?

— Mačiau, kaip išgėrusius vyrukus apima didžiulis džiaugsmas ar liūdesys, kitus — miegas ar geismas, bet kaip gyva nebuvau regėjusi, kad kas būtų elgęsis kaip tu. Gerai, kad dažnai negeri. Gaila, kad neturiu vaizdo kameros. Būtų išėjęs puikus trumpo metražo filmas.

— Dėl Dievo meilės — tai ką aš iškrėčiau?!

— Ne tai, ko tikėjausi. Jokio sekso ar ko nors panašaus. Bet tu elgeisi nepakartojamai. Koks gebėjimas persikūnyti! Keistenybių keistenybė. Būtum puikus teatro aktorius. Turėtum pasisekimą geriausiuose teatruose. Pasidarei baisiausiai sutrikęs ir kvailas. Na, žinai — lyg suaugęs vyras, pradėjęs elgtis kaip vaikas. Kalbėjai apie tai, kaip nori eiti į mokyklą ir išmokti skaityti bei rašyti, kad galėtum būti protingas kaip kiti. Ir panašias nesąmones. Buvai kitas žmogus — kaip aktorius, įvaldęs Stanislavskio sistemą — ir be perstojo kartojai, kad negali su manim žaisti, nes mama atims iš tavęs žemės riešutus ir uždarys į narvą.

— Žemės riešutus?

— Taigi! Kaip mane gyvą matai! — kasydamasi galvą nusijuokė jinai. — Ir vis kartojai, kad negausiu tavo riešutų. Tikros keistenybės! Bet kad žinotum, kaip tu kalbėjai! Kaip tie puspročiai gatvėje, kuriems užtenka pažiūrėti į merginą, kad įsiaudrintų. Buvai virtęs visai kitu žmogumi. Iš pradžių maniau, kad tu tik juokauji, bet dabar man atrodo, kad turi kažkokią maniją ar panašiai. Tas tavo tvarkingumas, nerimas dėl visko…

Nesusinervinau, nors lyg ir būčiau turėjęs. Matyt, pasigėrus griuvo sąmonės užtvaros, slėpusios senąjį Čarlį Gordoną mano minčių gelmėje. Kaip visą laiką ir įtariau, iš tikrųjų jis niekur nepranyko. Iš mūsų minčių niekas galutinai nepranyksta. Po operacijos jis pasidengė išsilavinimo ir kultūros kiautu, bet emociškai tebebuvo šalia — stebėjo ir laukė.

Ko jis laukė?

— Dabar gerai jautiesi?

Atsakiau, kad taip.

Ji čiupo antklodę, kuria buvau susisupęs, ir parsitempė mane atgal į lovą. Nespėjus jos sulaikyti, ji apkabino mane ir pabučiavo.

— Šiąnakt buvau išsigandusi, Čarli. Maniau, kad pakvaišai. Esu girdėjusi apie vyrukus impotentus — staiga jie nebeatlaiko ir virsta maniakais.

— Tai kodėl likai?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Tu buvai panašus į persigandusį mažą vaiką. Žinojau, kad nepadarysi man nieko bloga, bet pamaniau, kad gali padalyti ką sau. Taigi nusprendžiau likti. Man buvo taip gaila tavęs. Šiaip ar taip, dėl viso pikto pasidėjau po ranka ją…

Ji ištraukė sunkią knygų lentynos atramą, kurią buvo įspraudusi tarp lovos ir sienos.

— Manau, tau neteko jos panaudoti?

Fėja papurtė galvą.

— Tikriausiai vaikystėje velniškai mėgai žemės riešutus.

Ji išlipo iš lovos ir ėmė rengtis. Kurį laiką gulėjau ir ją stebėjau. Ji vaikštinėjo priešais mane nesidrovėdama, nesigėdydama. Jos krūtys buvo didelės, kaip ir buvo nutapiusi tame autoportrete. Troškau ištiesti ranką ir paliesti ją, bet žinojau, kad nieko iš to nebus. Nepaisant operacijos Čarlis vis dar buvo manyje.

Ir Čarlis bijojo netekti savo žemės riešutų.

Birželio 24 d. — Šiandien leidausi į keistą antiintelektinę orgiją. Jei būčiau drįsęs, būčiau pasigėręs, bet po to, ką patyriau su Fėja, žinojau, kad tai būtų pavojinga. Taigi verčiau nusigavau į „Times” aikštę ir, eidamas iš vieno kino teatro į kitą, visa galva nėriau į vesternus ir siaubo filmus — kaip kadaise. Kiekvieną kartą spoksodamas į ekraną pajusdavau esąs graužiamas kaltės. Išeidavau vidury filmo ir eidavau į kitą kino teatrą. Sakiau sau ekrano fantazijų pasaulyje ieškąs kažko, ko pasigendu savo naujame gyvenime.

Staiga tiesiai priešais „Keno” pramogų centrą intuityviai suvokiau: man reikia ne filmų, o žiūrovų. Aš norėjau būti su tamsoje mane supančiais žmonėmis.

Sienos tarp žmonių čia plonos, tad jeigu tyliai klausausi, girdžiu, kas vyksta. Grinidž Vilidžas irgi tam tinka. Man negana būti arti žmonių — nejaučiu artumo sausakimšame lifte ar metro piko valandomis. Kas kita karštą vakarą, kai visi išeina pasivaikščioti ar sėdi teatre, ir girdžiu šiugždesį ar akimirką kažką netyčia paliečiu ir pajuntu ryšį tarp šakos, kamieno ir gilios šaknies. Tokiomis akimirkomis mano oda plona ir įsitempusi, o nepakeliamas alkis būti visumos dalimi gena mane ieškoti tamsiuose nakties užkaboriuose ir aklagatviuose.

Paprastai, kai vaikštinėdamas nusivarau nuo kojų, grįžtu į butą ir panyru į gilų miegą, bet šįvakar, užuot parėjęs namo, nuėjau į pažįstamą užkandinę. Ten dirbo naujas indų plovėjas, kokių šešiolikos metų vaikinas. Kažkas jame — jo judesiuose, žvilgsnyje — man pasirodė pažįstama. Rinkdamas indus nuo stalo man už nugaros jis išmetė kelias lėkštes.

Atsitrenkusios į grindis jos sudužo, ir balto porceliano šukės išsilakstė po stalais. Berniukas stovėjo apstulbęs ir išsigandęs, laikydamas rankoje tuščią padėklą. Klientų švilpimas, šauksmai: „Štai pelnas nuėjo šuniui ant uodegos!..”, JAazel tov!.. [*Čia: „Sveikinu!**(jidiš). (Vert. past.)] ” ir „Na, jis neseniai čia dirba…” — viešojo maitinimo įstaigoje sudužus lėkštėms tie dalykai neišvengiami — jį sutrikdė.

Kai savininkas atėjo pasižiūrėti, dėl ko šis erzelis, berniukas susigūžė ir iškėlė rankas, tarsi norėdamas apsisaugoti nuo smūgio.

— Gerai, gerai, mulki! — užriko vyras. — Ko čia stovi?! Atsinešk šluotą ir sušluok šitą jovalynę. Šluotą… šluotą, idiote! Ji virtuvėje. Sušluok šukes.

Pamačius, kad nebus baudžiamas, berniuko išgąstinga mina pranyko; grįžęs su šluota jis šypsojosi ir niūniavo. Keletas triukšmingesnių lankytojų toliau laidė replikas ir linksminosi iš jo šaipydamiesi.

— Čia, vaikuti, štai čia. Kokia graži šukė tau už nugaros…

— Nagi, sušluok dar kartą…

— Jis ne toks ir kvailas. Lengviau jas sudaužyti negu išplauti…

Berniukas tuščiu žvilgsniu dairėsi po pralinksmintų žiūrovų būrį. Pamažu jo veide ėmė atsispindėti jų šypsenos, o galop jis nedrąsiai nusišypsojo iš pokšto, kurio nesuprato.

Mane apėmė šleikštulys žiūrint į tą buką, bereikšmę šypseną, į plačias, skaisčias akis vaiko — nelabai suprantančio, bet labai norinčio įtikti — ir supratau, ką pažinau jame. Juokėsi iš jo todėl, kad jis protiškai atsilikęs.

O juk iš pradžių aš juokiausi kartu su visais.

Staiga įsiutau ant savęs ir visų, kurie iš jo šaipėsi. Man norėjosi paimti lėkštes ir sviesti. Norėjosi ištalžyti tuos besijuokiančius snukius. Pašokau ir sušukau: