Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Minę radome kitame gale, atlygio dėželėje. Perrėžta jos krūtinė kraujavo, bet ji buvo gyva. Įkišau ranką norėdamas ją ištraukti, bet Aldžernonas atbėgo į atlygio dėželę ir bandė man grybštelėti. Dantimis įsikibo man į rankovę ir kabojo, kol nupurčiau.

Paskui jis aprimo. Stebėjau jį gerą valandą. Atrodo vangus ir sutrikęs; nors ir toliau išmoksta spręsti naujas užduotis be atlygio, dirba keistai. Anksčiau labirinto koridoriais jis lakstė ryžtingai, bet atsargiai, dabar — kaip be galvos, nekontroliuodamas savo veiksmų. Jis nuolat per staigiai įlekia į posūkį ir trenkiasi į sienelę. Jo elgesys keistai skubotas.

Nenoriu per anksti daryti išvadų. Taip gali būti dėl daugelio dalykų. Bet dabar turiu grąžinti jį į laboratoriją. Nesvarbu, ar Velbergo fondas praneš apie dotaciją mano specialiam tyrimui, ar ne, iš ryto paskambinsiu Nemurui.

POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 15

Liepos 12 d. — Nemuras, Strausas, Bertas ir keletas kitų projekto narių laukė manęs psichologijos skyriuje. Jie stengėsi, kad pasijusčiau esąs laukiamas, bet pamačiau, kaip Bertas nekantrauja pasiimti Aldžernoną, tad jį atidaviau. Niekas nieko nesakė, bet žinojau: Nemuras negreit man atleis už tai, kad be jo, viršininko, žinios susisiekiau su Velbergo fondu. Bet tai buvo būtina. Prieš grįždamas į Bikmano universitetą turėjau įsitikinti, kad man bus leista pradėti savarankišką tyrimą projekte. Aš sugaiščiau per daug laiko, jei turėčiau atsiskaitinėti Nemurui už viską, ką darau.

Jam buvo pranešta apie fondo sprendimą, todėl jis sutiko mane šaltai ir oficialiai. Ištiesė ranką, bet nesišypsodamas.

— Čarli, — tarė, — mes visi džiaugiamės, kad grįžai ir dirbsi kartu. Skambino Džeisonas ir sakė, kad fondas skiria tave dirbti prie projekto. Šie darbuotojai ir laboratorija dabar tavo žinioje. Kompiuterių centras mus patikino, kad tavo darbui bus teikiama pirmenybė. Be abejo, jeigu aš pats kuo nors galėsiu padėti…

Jis kiek įmanydamas stengėsi atrodyti nuoširdus, bet iš veido mačiau, kad jis nusiteikęs skeptiškai. Juk kokią eksperimentinės psichologijos patirtį aš turėjau? Ką išmaniau apie metodus, kuriuos jis tobulino tokią daugybę metų? Vis dėlto, kaip sakiau, jis atrodė nuoširdus ir pasirengęs neskubėti daryti išvadų. Dabar ne ką daugiau jis ir gali. Jeigu aš nerasiu Aldžernono elgesio paaiškinimo, visas jo darbas nueis šuniui ant uodegos, bet jeigu užduotį išspręsiu, nuopelnus prisiims visa komanda.

Nuėjau į laboratoriją. Ten Bertas stebėjo Aldžernoną daugialypių užduočių dėžėje. Bertas atsiduso ir papurtė galvą.

— Jis labai daug pamiršo. Atrodo, kad daugumos sudėtinių reakcijų neliko nė kvapo. Jis sprendžia užduotis kur kas primityvesniu lygmeniu, negu tikėjausi.

— Kaip suprasti?

— Na, anksčiau jis sugebėdavo perprasti paprastas sekas, kad ir labirinte su aklagatviais: kas antros durys, kas trečios durys, vien raudonos ar vien žalios durys, bet dabar, nors įveikė labirintą jau tris kartus, vis dar taiko bandymų ir klaidų metodą.

— Gal todėl, kad taip ilgai nebuvo laboratorijoje?

— Gal. Leisime jam vėl apsiprasti su aplinka ir žiūrėsime, kaip seksis rytoj.

Ligi tol daug kartų buvau laboratorijoje, bet dabar atėjau sužinoti visų jos teikiamų galimybių. Per kelias dienas turėsiu išmokti procedūrų, kurias kiti išmoko per daugybę metų. Mudu su Bertu kelias valandas ėjome nuo vieno laboratorijos skyriaus prie kito, ir aš stengiausi susidaryti visą vaizdą. Mums baigus, pastebėjau vienas duris, už kurių nebuvome.

— Kas ten?

— Šaldiklis ir krosnis šiukšlėms deginti.

Bertas pastūmė sunkias duris ir įjungė šviesą.

— Mes užšaldom tiriamuosius prieš sudegindami krosnyje. Kai valdom irimą, kvapų būna mažiau.

Jis apsisuko norėdamas išeiti, bet aš neskubėjau.

— Tik ne Aldžernoną, — tariau. — Klausyk… jeigu… kai… žodžiu, nenoriu, kad jis būtų čia numestas. Atiduokit jį man. Pats juo pasirūpinsiu.

Bertas nenusijuokė, tik pritariamai linktelėjo. Nemuras jam buvo sakęs, kad nuo šiol turiu gauti viską, ko panorėsiu.

Problemų kilo dėl laiko. Jei norėjau rasti atsakymus pats vienas, turėjau tuoj pat imtis darbo. Turėjau Berto duotą knygų sąrašą bei Strauso ir Nemuro užrašus.

Išeinant iš laboratorijos man šovė keista mintis.

— Klausyk, — paklausiau Berto, — ką tik pamačiau jūsų krosnį bandomiesiems gyvūnams deginti. Kokių planų turite man?

Mano klausimas jį apstulbino.

— Ką nori pasakyti?

— Neabejoju, kad nuo pat pradžių jūs numatėte visas galimybes. Tai kas laukia manęs?

Kai jis ir toliau tylėjo, prisispyriau:

— Aš turiu teisę žinoti viską, kas susiję su šiuo eksperimentu, taigi ir apie savo ateitį.

— Nėra pagrindo nuo tavęs slėpti.

Jis patylėjo ir užsidegė jau degančią cigaretę.

— Be abejo, supranti: nuo pat pradžių mes turėjome labai daug vilčių, kad pokytis bus negrįžtamas… dievaži, vis dar tuo tikime…

— Nė kiek tuo neabejoju.

— Įtraukdami tave į šį eksperimentą ėmėmės didžiulės atsakomybės. Nežinau, kiek prisimeni ar kiek supratai apie eksperimento pradžią, bet mes stengėmės tau išaiškinti, kad esama nemažos tikimybės, jog pokytis bus tik laikinas.

— Esu tuo metu tai užrašęs savo dienyne, — sutikau, — bet tada nesupratau, ką turite galvoje. Bet tai neturi reikšmės, nes dabar žinau.

— Tai štai. Nusprendėme atlikti eksperimentą su tavim, — toliau pasakojo Bertas, — nes manėme, kad tikimybė padaryti tau bent kiek rimtesnės žalos — labai menka. Kita vertus, buvome įsitikinę, kad tikimybė, jog tau padėsime — didžiulė.

— Nereikia dėl to teisintis.

— Be tu supranti: mes turėjome gauti leidimą iš tavo artimiausių giminių. Dėl tavo būklės sutikimą turėjo duoti kiti.

— Viską apie tai žinau. Kalbi apie mano seserį Normą. Skaičiau apie tai laikraščiuose. Iš to, ką apie ją prisimenu, manau, sutikimą egzekucijai ji davė.

Jis kilstelėjo antakius, bet mano žodžius nuleido negirdomis.

— Mes jai pasakėme, kad tuo atveju, jei eksperimentas nepavyks, negalėsime grąžinti tavęs atgal į kepyklą ar kambarėlį, kuriame ligi tol gyvenai.

— Kodėl?

— Viena priežastis — galimas daiktas, tu būsi nebe toks, koks buvai. Operacija ir hormonų injekcijos galėjo turėti poveikį, kuris pasireikš ne iš karto. Žymę gali palikti ir potyriai po operacijos. Turiu galvoje, protinį atsilikimą galėjo sunkinti ir emociniai trikdžiai. Taigi gal būsi nebe tas pats žmogus…

— Tiesiog puiku! Tarsi neužtektų nešti vieno kryžiaus…

— Kita vertus, kas galėjo žinoti, ar nesėkmės atveju tavo protinis lygis vėl bus koks buvęs. Buvo galima tikėtis, kad regresuosi iki dar žemesnio lygio.

Jis dėstė man blogiausią scenarijų — norėjo nusimesti jo mintis slegiančią naštą.

— Būtų ne pro šalį žinoti viską, — pasakiau. — Kol dar mano nuomonė šiuo klausimu šį tą reiškia. Kokių planų turite man?

Bertas gūžtelėjo pečiais.

— Fondas susitarė dėl tavo grąžinimo į Voreno valstybinę prieglaudą ir profesinę mokyklą.

— Kas per nesąmonė?!

— Be kita ko, su tavo seserimi buvo susitarta, kad fondas apmokės visas išlaikymo toje įstaigoje išlaidas, be to, iki gyvenimo pabaigos kas mėnesį gausi pašalpą. Galėsi leisti ją savo reikmėms.

— Bet kodėl tenai? Aš visada sugebėjau savimi pasirūpinti net tada, kai po dėdės Hermano mirties mane uždarė ten. Doneriui pavyko iškart mane iš ten ištraukti, tad dirbau ir gyvenau laisvai. Kodėl turiu ten grįžti?