— Daugybė žmonių mielai duos pinigų ar suteiks materialinę pagalbą, bet labai retas aukoja savo laiką ir meilę. Štai ką turiu galvoje.
Jo balsas pasidarė šiurkštus. Jis parodė į tuščią kūdikio buteliuką ant knygų lentynos kitoje kambario pusėje.
— Matote tą buteliuką?
Pasakiau, kad bandžiau atspėti, kam jis, nuo tada, kai įėjome į jo kabinetą.
— Kiek jūsų pažįstamų pasirengę paimti suaugusį žmogų ant rankų ir maitinti jį iš tokio buteliuko? Ir rizikuoti, kad pacientas nuo galvos iki kojų apdirbs jį šlapimu ar ekskrementais? Atrodote nustebęs. Jūs juk negalite to suprasti iš savo tyrimų smėlio pilies aukštumų, ar ne? Ar žinote, ką reiškia negauti jokių žmogiškų potyrių — o mūsų pacientai jų tikrai negauna?
Nesusilaikiau ir nusišypsojau. Matyt, jis klaidingai mane suprato, nes atsistojo ir staigiai baigė pokalbį. Jei čia grįšiu, ir jis sužinos visą mano istoriją, neabejoju, kad mane supras. Jis iš tų, kurie turėtų suprasti tokius dalykus.
Išvažiuodamas iš Voreno prieglaudos, nežinojau, ką galvoti. Visur mus supo šalta, pilka atmosfera ir susitaikymo su likimu pojūtis. Niekas nekalbėjo apie reabilitaciją, apie išgydymą, apie tai, kad vieną gražią dieną šie pacientai vėl bus grąžinti į laisvę. Niekas neužsiminė apie viltį. Neapleido jausmas, kad jie yra gyvi mirusieji — ar dar blogiau — kad jie niekada nebuvo visiškai gyvi, o jeigu ir buvo, to nežinojo. Nuo pat pradžių sunykę žmogeliai, pasmerkti spoksoti į kiekvienos dienos laiką ir erdvę.
Galvojau apie auklėtoją apgamo subjaurotu veidu, miknių medžio darbų mokytoją, motinišką mokyklos direktorę, jaunatvišką išvargusios išvaizdos psichologą ir gailėjausi nežinąs, kaip jie atsidūrė čia tam, kad dirbtų ir atiduotų dalelę savęs tiems nebyliems protams. Kaip ir tas berniukas, laikantis savo glėbyje mažesnį, visi jie rado pilnatvę atiduodami dalelę savęs tiems, kurie turi mažiau.
O kas man buvo neparodyta?
Galbūt netrukus atvyksiu į šią prieglaudą, kad praleisčiau likusį savo gyvenimą su kitais… laukdamas.
Liepos 15 d. —Atidėlioju apsilankymą pas motiną. Noriu ją pamatyti ir kartu nenoriu.
Pirma turiu gerai žinoti, kas manęs laukia. Taigi iš pradžių pažiūrėsiu, kaip sekasi darbas ir ką pavyks sužinoti.
Aldžernonas atsisako bėgioti po labirintą; jo bendra motyvacija sumažėjo. Šiandien užsukau jo aplankyti. Šįsyk laboratorijoje buvo ir Strausas. Juodu su Nemuru sunerimę stebėjo, kaip Bertas jėga maitina peliuką. Buvo keista matant, kaip Bertas pipete jėga kiša maistą baltam kamuoliukui, pririštam prie darbastalio.
Jeigu niekas nepasikeis, jiems teks pradėti maistą jam švirkšti. Stebėdamas, kaip Aldžernonas muistosi supančiotas tais plonyčiais raiščiais, pajutau juos ant savo paties rankų ir kojų. Pradėjau springti ir dusti, tad teko sprukti iš laboratorijos ir įkvėpti gryno oro. Turiu nustoti tapatinti save su juo.
Nuėjau į Marėjaus barą ir išlenkiau keletą taurelių. Tada paskambinau Fėjai ir mudu perėjome per naktinius barus. Fėja siunta, kad nebesivedu jos į šokius; vakar ji užpyko ir paliko mane, vieną. Ji neturi jokio supratimo apie mano darbą ir juo nesidomi, o kai vis dėlto mėginu apie jį kalbėti, nė nebando slėpti nuobodulio. Jos tiesiog negalima varginti, tad negaliu jos smerkti. Mano akimis žiūrint, jai įdomūs tik trys dalykai: šokiai, tapyba ir seksas. O vienintelis dalykas, kuris mus sieja, yra seksas. Kvailai elgiuosi bandydamas sudominti ją savo darbu. Taigi ji eina į šokius be manęs. Ji sakė man neseniai sapnavusi, kad atėjo į mano butą ir padegė visus mano užrašus ir knygas, o paskui mudu šokome aplink liepsnas. Turiu saugotis — ji ima žiūrėti į mane kaip į savo nuosavybę. Šįvakar suvokiau, kad mano butas darosi panašus į jos — tikra jovalynė. Turiu mažiau gerti.
Liepos 16 d. — Vakar Alisa susipažino su Fėja. Nerimavau galvodamas, kas atsitiks, jeigu jos susidurs akis į akį. Alisa atėjo manęs aplankyti, kai iš Berto sužinojo apie Aldžernoną. Ji žino, ką tai gali reikšti, ir jaučiasi atsakinga jau vien todėl, kad mane skatino.
Mudu gėrėme kavą ir kalbėjomės iki vėlumos. Žinojau, kad Fėja išėjo šokti į „Žvaigždžių dulkių” šokių salę, todėl nesitikėjau ją taip anksti grįšiant. Bet maždaug be penkiolikos antrą Fėja mus išgąsdino netikėtai pasirodydama ant gaisrinių kopėčių. Ji pabarbeno į pravirą langą ir valso žingsniu įėjo į kambarį su buteliu rankoje.
— Nekviesta viešnia, — tarė ji. — Atsinešiau gaivinamųjų gėrimų.
Papasakojau jai, kad Alisa dirba prie projekto universitete, o Fėją Alisai buvau minėjęs anksčiau, tad jos nenustebo susitikusios. Kelias akimirkas jos viena kitą vertino, paskui pradėjo kalbėtis apie meną ir mane — galėjai pamanyti, kad esu nežinia kur. Jiedvi viena kitai patiko.
— Atnešiu kavos, — pasakiau ir nuėjau į virtuvę, kad palikčiau jas vienas.
Kai grįžau, Fėja nusiavusi batus sėdėjo ant grindų ir gurkšnojo džiną iš butelio. Ji aiškino Alisai, kad, jos nuomone, žmogaus kūnui nėra nieko naudingiau už saulės vonias ir kad pasaulio dorovines problemas išspręs nudistų kolonijos.
Fėjai pasiūlius mums visiems apsigyventi nudistų kolonijoje, Alisa ėmė isteriškai juoktis ir pasilenkusi paėmė Fėjos jai įpiltą gėrimą.
Mes sėdėjome ir šnekėjomės iki aušros; paskui aš prisispyriau palydėti Alisą namo. Kai ji paprieštaravo, girdi, to nereikia, Fėja paaiškino, kad ji būtų kvaila, jei viena važiuotų per miestą tokiu metu. Taigi nulipau į apačią ir sustabdžiau taksi.
— Kažkuo ji traukia, — važiuojant namo tarė Alisa. — Nežinau kuo. Atvirumu, patiklumu, nesavanaudiškumu…
Pritariau jai.
— Ir ji myli tave.
— Ne. Ji myli visus, — tvirtai atsakiau. — Aš tik jos kaimynas priešais.
— Nejaugi tu jos nemyli?
Papurčiau galvą.
— Ui esi vienintelė moteris, kurią kada nors mylėjau.
— Nekalbėkime apie tai.
— Tada atimsi iš manęs svarbią pokalbio temą.
— Man neramu tik dėl vieno dalyko, Čarli. Dėl tavo gėrimo. Girdėjau, kokios kartais tau būna pagirios.
— Pasakyk Bertui, kad savo stebėjimuose ir pranešimuose apsiribotų eksperimentų duomenimis. Neleisiu jam nuteikinėti tavęs prieš mane. Su savo gėrimu pats galiu susitvarkyti.
— Tai jau esu girdėjusi.
— Bet niekados iš manęs.
— Tik tuo ji man nepatinka, — tarė Alisa. — Ji tave girdo ir trukdo tavo darbui.
— Su tuo irgi galiu susitvarkyti.
— Šis darbas dabar svarbus, Čarli. Ne vien pasauliui ir milijonams nepažįstamų žmonių, bet ir tau pačiam. Čarli, turi išspręsti šią užduotį ir dėl savęs. Neleisk niekam surišti tau rankų.
— Vadinasi, dabar tiesa kyla aikštėn, — nusišaipiau. — Norėtum, kad mažiau su ja matyčiausi.
— Aš ne tai sakiau.
— Bet tai turėjai galvoje. Jeigu ji trukdo mano darbui, mudu abu žinome, kad turiu mesti ją iš savo gyvenimo.
— Ne. Nemanau, kad turėtum mesti ją iš savo gyvenimo. Ji tau daro gera. Tau reikia tokios gyvenimo mačiusios moters kaip ji.
— Tu darytum man gera.
Alisa nusisuko.
— Kitaip negu ji.
Ji vėl atsigręžė į mane.
— Šįvakar atėjau pas tave pasirengusi jos nekęsti. Įsivaizdavau ją kaip niekingą, kvailą kekšę, su kuria susidėjai, ir kūriau didžiulius planus įsiterpti tarp judviejų ir išgelbėti tave nuo jos prieš tavo valią. Bet dabar, kai su ja susipažinau, suprantu neturinti teisės smerkti jos elgesio. Manau, ji tau tinka. Todėl pykčio nebejaučiu. Ji man patinka, nors ne viskam pritariu. Vis dėlto, jeigu negali su ja negerti ir visą laiką leisti su ja naktiniuose klubuose ir šokdamas kabaretuose, tada ji tau trukdo. O šią problemą tu vienintelis gali išspręsti.
Читать дальше