Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Dar viena problema? — nusijuokiau.

— Ar pajėgsi? Tu smarkiai su ja susirišęs — aš matau.

— Ne per stipriausiai.

— Ar pasakojai Fėjai apie save?

— Ne.

Mačiau, kad jai palengvėjo, nors ji stengėsi to neparodyti. Išsaugodamas paslaptį apie save aš tarsi iki galo su Fėja nesusimasčiau. Mudu abu žinojome: nors ir kokia nuostabi Fėja, ji niekados nesuprastų, kas buvo kadaise.

— Man jos reikėjo, — pasakiau, — ir tam tikra prasme jai reikėjo manęs, o kadangi gyvenome šalia — na, tai tiesiog buvo patogu, ir tiek. Bet nepavadinčiau to meile — tai ne tas pats dalykas, kuris egzistuoja tarp mūsų.

Ji nudelbė akis į savo rankas ir susiraukė.

— Aš gerai nežinau, kas egzistuoja tarp mūsų.

— Toks gilus ir reikšmingas jausmas, kad Čarlis manyje išsigąsta kaskart, kai atrodo, kad galiu su tavimi pasimylėti.

— Bet ne su ja?

Gūžtelėjau.

— Todėl ir žinau, kad tai, kas yra tarp manęs ir Fėjos, nėra svarbu. Tai nėra tiek reikšminga, kad priverstų Čarlį pulti į paniką.

— Nuostabu! — nusijuokė ji. — Ir velniškai ironiška. Kai taip apie jį kalbi, nekenčiu jo už tai, kad įsiterpė tarp mūsų. Manai, jis kada nors leis tau… leis mums…

— Nežinau. Tikiuosi.

Palikau ją prie durų. Paspaudėme vienas kitam ranką. Keista, bet toks atsisveikinimas buvo kur kas artimesnis ir intymesnis, negu būtų buvęs apsikabinimas.

Grįžau namo ir pasimylėjau su Fėja, bet visą laiką galvojau apie Alisą.

Liepos 27 d. — Dirbu kiaurą parą. Nors Fėja prieštaravo, pasistačiau laboratorijoje sulankstomąją lovą. Ji pasidarė pernelyg valdinga ir pagiežinga dėl mano darbo. Manau, ji galėtų pakęsti kitą moterį, bet ne šį visišką atsidavimą tam, ko ji negali suprasti. Baiminausi, kad prie to prieisime, bet nebeturiu kantrybės su ja žaisti. Kiekvieną akimirką, kai nebūnu darbe, mane graužia pavydas — mane erzina visi, kurie bando pavogti iš manęs laiką.

Daugiausia rašau užrašus ir laikau juos atskirame aplanke, bet retkarčiais grynai iš įpratimo turiu aprašyti savo nuotaikas ir mintis.

Intelekto skaičiavimai — be galo įdomi mokslo sritis. Tam tikra prasme domėjausi jais visą gyvenimą. Čia aš galiu pritaikyti visas įgytas žinias.

Laikas dabar įgyja dar vieną matą — triūsiu ir viską pamiršęs ieškau atsakymo į klausimą. Aplinkinis pasaulis ir mano praeitis atrodo tolimi ir iškreipti, tarsi laikas ir erdvė būtų guminukas: tempiamas, mazgiojamas į kilpas ir sukiojamas tol, kol praranda formą. Vieninteliai tikri dalykai yra narvai, pelės ir laboratorinė įranga čia, ketvirtame pagrindinio pastato aukšte.

Nėra nei nakties, nei dienos. Per kelias savaites turiu atlikti tyrimų, kuriems reikėtų viso gyvenimo. Žinau, kad turėčiau pailsėti, bet negaliu, kol nesužinojau tiesos apie tai, kas vyksta.

Alisa dabar labai man padeda. Ji atneša sumuštinių ir kavos, bet nieko iš manęs nereikalauja.

Apie savo suvokimą: viską regiu ryškiai ir aiškiai, kiekvienas pojūtis paaštrėjęs, todėl raudoni, geltoni ir mėlyni atspalviai švytėte švyti. Miegojimas čia daro keistą poveikį. Laboratorija gyvūnų — šunų, beždžionių, pelių — kvapai sukelia prisiminimus, tad sunku pasakyti, ar išgyvenu naują potyrį, ar prisimenu praeitį. Neįmanoma pasakyti, kokią dalį sudaro prisiminimai, o kas egzistuoja čia ir dabar, todėl iš atsiminimų ir tikrovės susidaro keistas mišinys; praeitis ir dabartis; reakcija į dirgiklius, laikomus mano smegenų centruose, ir reakcija į dirgiklius šioje patalpoje. Įspūdis toks, kad visa, ką esu iki šiol sužinojęs, susiliejo į krištolo rutulį. Jis sukasi prieš mane, ir aš matau, kaip visos jo briaunos atsispindi įstabiais šviesos atšvaitais…

Beždžionės patinas, tupintis narvo viduryje, spokso į mane mieguistomis akimis, trinasi žandus mažomis, į senio panašiomis susiraukšlėjusiomis rankomis… čy… čy… čyyyy… paskui pašoka nuo vielinio tinklo grindų ant viršuje pakabintos sūpuoklės — ten jau sėdi kita beždžionė ir bukai spitrija prieš save. Patinas šlapinasi, tuštinasi, gadina orą, spokso į mane ir juokiasi… čyyy… čyyy… čyyy…

Jis straksi ratu, šoka aukštyn, žemyn, pakimba ir bando sugriebti tą kitą ant skersinio tupinčią beždžionę už uodegos, bet ta kuo ramiausiai ją pakreipia, kad patinas nepasiektų. Gera beždžionė… graži beždžionė… didelėmis akimis ir šmaikščia uodega. Ar galiu duoti jai žemės riešutą?.. Ne, šaukia vyras. Ant šito ženklo parašyta, kad gyvūnus šerti draudžiama. Čia šimpanzė. Ar galiu ją paglostyti? Ne. Aš noriu paglostyti šimpanzę. Tuščia jos, eikš pažiūrėk į dramblius.

Lauke pavasaris, saulėta. Traukia minios šviesiai apsirengusių žmonių.

Aldžernonas guli apsidirbęs, nejudėdamas; smarvė stipresnė negu kada nors anksčiau. O aš?

Liepos 28 d. — Fėja turi naują kavalierių. Vakar vakare parėjau namo — norėjau pabūti su ja. Pirma nuėjau į savo butą pasiimti butelio, paskui leidausi gaisrinėmis kopėčiomis. Laimė, prieš įlipdamas pažiūrėjau. Juodu buvo kartu ant sofos. Keista, bet man visai nė motais. Jaučiu beveik palengvėjimą.

Grįžau į laboratoriją dirbti su Aldžernonu. Kartais jis atsikrato tos apatijos. Retkarčiais jis sutinka bėgti kaitaliojamu labirintu, bet kai jam nepasiseka ir atsiduria aklavietėje, pradeda niršti. Atėjęs į laboratoriją pažiūrėjau į narvelį. Aldžernonas buvo budrus ir priėjo prie manęs, tartum pažinotų. Jis nekantravo dirbti, tad kai pro dureles įdėjau jį į vielos tinklo labirintą, jis greitai pasileido takais į atlygio dėželę. Du kartus jis sėkmingai įveikė labirintą. Trečią sykį pusiaukelėje sustojo, paskui nervingai krūptelėjo ir pasuko ne ten, kur reikia. Mačiau, kas nutiks, ir norėjau įkišęs ranką jį išimti, kol jis vėl nepateko į aklavietę. Vis dėlto susilaikiau ir ėmiau stebėti.

Pamatęs, kad juda nepažįstamu taku, jis sulėtino greitį, ir jo veiksmai tapo padriki: pradeda bėgti, stabteli, pasileidžia atbulas, pasisuka, vėl lekia į priekį, kol galop atsidūrė aklavietėje, ir nestipri elektros srovė jam pranešė, kad padarė klaidą. Tada, užuot apsisukęs ir bandęs rasti kitą kelią, jis pradėjo bėgti ratais, cypdamas nelyginant patefono adata, brėžiama skersai plokštelės griovelių. Jis dar ir dar kartą trankėsi į labirinto sieneles, šokinėjo į viršų, lenkėsi atatupstas ir krito, vėl trankėsi į sieneles. Du sykius jo nagai įstrigo labirinto viršaus vieloje; jis lyg pašėlęs spiegė, kol išsivadavo, paskui beviltiškai bandė bėgti vėl. Galiausiai liovėsi ir susirangė į mažytį, standų kamuoliuką.

Kai paėmiau jį į ranką, jis nebandė išsitiesti, bet liko tos būklės, labai panašios į katatoninį stuporą. Kai judinau jam galvą ar galūnes, jos atrodė lyg vaškinės. Padėjau jį atgal į narvelį ir stebėjau, kol jis pakirdo iš stuporo ir vėl ėmė judėti normaliai.

Niekaip negaliu suprasti jo regresijos priežasties — ar čia ypatingas atvejis? O gal tik atskira reakcija? O gal visas šis bandymas buvo iš anksto pasmerktas nesėkmei? Turiu išsiaiškinti taisyklę.

Jeigu man tai pavyks, jeigu aš pridėsiu bent kruopelę žinių prie to, kas jau žinoma apie protinį atsilikimą ir galimybę padėti kitiems tokiems kaip aš, būsiu patenkintas. Kad ir kas man atsitiktų, mano galimas indėlis kitiems, dar negimusiems, prilygs tūkstančiui nugyventų normalių gyvenimų.

Šiam kartui užteks.

Liepos 31 d. — Esu ant atradimo slenksčio — jaučiu tai. Visi mano, kad žudau save dirbdamas tokiu pašėlusiu ritmu, bet jie nesupranta: aš pasiekiau tokį aiškumą ir grožį, kokių niekados nežinojau esant. Kiekviena mano dalelė suderinta darbui it koks muzikos instrumentas. Dieną sugeriu jį į savo poras, o naktį — akimirkomis prieš tai, kai mane įveikia miegas — idėjos sprogsta mano galvoje lyg fejerverkai. Nėra didesnio džiaugsmo negu minčių spiečiai, padedantys tau spręsti užduotį.