Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

— Šššš! — sušnypštė jis. — Ji tave išgirs.

— Šššš! — nusišaipiau aš. — Atsiprašau. Aš tik pasėdėsiu čia kampe, kad niekam netrukdyčiau.

Mintis ėmė traukti migla, bet pro ją mačiau, kad žmonės į mane spokso. Matyt, kažką sau burbėjau, bet per garsiai. Neatsimenu, ką sakiau. Kiek vėliau man pasirodė, kad žmonės neįprastai anksti išeina, bet nelabai kreipiau dėmesį, kol priėjo Nemuras ir atsistojo priešais mane.

— Po velnių — kas tu tariesi esąs, kad gali šitaip elgtis?! Kaip gyvas nesu matęs, kad žmogus taip nepakenčiamai nemandagiai elgtųsi.

Vargais negalais atsistojau.

— Kodėl jūs taip sakot?

Strausas bandė jį sutramdyti, bet jis burbuliavo toliau:

— Taip sakau, nes tu neturi dėkingumo ir nesuvoki padėties. Šiaip ar taip, jeigu ne mums, tu esi skolingas tiems žmonėms — ir už daug ką.

— Nuo kada jūrų kiaulytė turi jaustis dėkinga? — sušukau. — Jūs panaudojote mane savo tikslams, o dabar aš bandau suprasti jūsų klaidas — tai kodėl, velniai rautų, aš turėčiau būti kam nors skolingas?!

Strausas jau norėjo įsiterpti ir nutraukti mūsų ginčą, bet Nemuras jį sulaikė.

— Pala. Noriu tai išgirsti. Manau, laikas viską išsiaiškinti.

— Jis per daug išgėrė, — tarė jo žmona.

— Ne tiek ir daug, — sušnarpštė Nemuras. — Jis kalba gana aiškiai. Aš ne kartą taiksčiausi su tokiu jo elgesiu. Per jį mūsų darbas atsidūrė pavojuje — o gal apskritai baigsis — tad dabar noriu išgirsti iš jo paties lūpų, kaip jis mano galįs pasiteisinti.

— Bala nematė, — tariau. — Jūs juk nenorit išgirsti tiesos.

— Noriu, Čarli. Bent jau tavąją tiesos versiją. Noriu sužinoti, ar jauti bent kiek dėkingumo už viską, kas buvo padaryta tavo labui — už gebėjimus, kuriuos išsiugdei, už tai, ko išmokai, už išgyventus potyrius. O gal tau atrodo, kad anksčiau tau buvo geriau?

— Tam tikra prasme taip.

Tie žodžiai juos pribloškė.

— Per keletą pastarųjų mėnesių daug sužinojau, — atsakiau. — Ne vien apie Čarlį Gordoną, bet apie gyvenimą ir žmones. Taigi sužinojau, kad Čarlis Gordonas niekam nerūpi — nesvarbu, debilas ar genijus. Tai koks skirtumas?

— A… — nusijuokė Nemuras. — Gailiesi savęs. O ko tikėjaisi? Šis eksperimentas buvo sumanytas padidinti tavo intelektą, o ne suteikti tau populiarumo. Mes negalėjome valdyti, kas darosi su tavo asmenybe, ir tu iš malonaus protiškai atsilikusio jaunuolio virtai pasipūtusiu, vien apie save galvojančiu, antisocialiu šunsnukiu.

— Bėda ta, brangusis profesoriau, kad jums reikėjo tokio, kurį būtų galima padaryti protingą, bet toliau laikyti narve ir demonstruoti, kai reikia nusiskinti laurus, kurių jūs trokštate. Bet čia esama kliuvinio — aš esu žmogus.

Jis supyko, ir aš pamačiau, kad jis negali apsispręsti — baigti ginčą ar dar kartą pamėginti mane įveikti.

— Esi nesąžiningas — kaip paprastai. Juk žinai, kad mes visada gerai su tavimi elgėmės — darėme dėl tavęs viską, ką galėjome.

— Viską, išskyrus viena — nesielgėte su manim kaip su žmogum. Jūs vis giriatės, kad prieš eksperimentą buvau niekas, ir aš žinau kodėl. Mat jeigu aš buvau niekas, vadinasi, jūs mane sukūrėte, taigi jūs esate mano viešpats ir valdovas. Jums apmaudu, kad aš kasdien nuo ryto iki vakaro nerodau savo dėkingumo. Norite tikėkite, norite ne, bet aš esu jums dėkingas. Bet tai, ką dėl manęs padarėte — kad ir kaip tai nuostabu — neduoda jums teisės elgtis su manim kaip su bandomuoju gyvūnu. Dabar aš esu individas, toks buvo ir Čarlis Gordonas prieš pasirodydamas jūsų laboratorijoje. Jūs atrodote sukrėstas. Taip, staiga mes sužinome, kad aš visuomet buvau žmogus — net ir anksčiau — o tai sukelia abejonių jūsų įsitikinimu, kad kiekvienas su intelekto koeficientu mažesniu už 100 nenusipelno dėmesio. Profesoriau Nemurai, manau, kai žiūrite į mane, jums neduoda ramybės jūsų sąžinė.

— Prisiklausiau užtektinai, — atšovė jis. — Tu girtas.

— O, ne, — patikinau jį. — Mat jeigu aš pasigersiu, jūs pamatysite ne tą Čarlį Gordoną, kurį jau pažįstate, bet kitą. Taip, tas kitas Čarlis, kuris klaidžiojo tamsoje, vis dar yra čia su mumis. Mano viduje.

— Jis išsikraustė iš proto, — pareiškė ponia Nemur. — Jis kalba, tarsi būtų du Čarliai Gordonai. Verčiau pasirūpinkite juo, daktare.

Daktaras Strausas papurtė galvą.

— Ne. Žinau, ką jis turi galvoje. Tas dalykas neseniai iškilo į aikštę per psichoanalizės sesijas. Maždaug prieš mėnesį įvyko keista disociacija. Jis keletą kartų suvokė esąs toks, koks buvo iki eksperimento — atskiras, ryškiai apibrėžtas individas, vis dar funkcionuojantis jo sąmonėje — tarsi tas senasis Čarlis būtų grūmęsis norėdamas užvaldyti kūną…

— Ne! Niekada to nesakiau! Taip, Čarlis ten yra, bet jis su manim nesigrumia. Laukia, ir tiek. Jis niekada nebandė valdyti mano kūną ar sukliudyti man daryti tai, ko noriu.

Tada prisiminiau Alisą ir kiek pataisiau savo teiginį:

— Na, beveik niekada. Tas nuolankus, nenorintis būti pastebimas Čarlis, apie kurį jūs visi ką tik kalbėjote, kantriai laukia, ir tiek. Pripažinsiu: jis daug kuo man patinka, bet tik ne nuolankumu ir noru būti nepastebėtam. Aš sužinojau, kiek mažai šiame pasaulyje gauna tokių bruožų žmogus.

— Tu tapai ciniku, — pareiškė Nemuras. — Tik tiek tau reiškė suteikta galimybė. Tavo genialumas sugriovė tavo tikėjimą pasauliu ir kitais žmonėmis.

— Tai ne visai tiesa, — tyliai atsakiau. — Bet aš sužinojau, kad vien intelektas nė velnio nereiškia. Jūsų universitete protas, išsilavinimas, žinios tapo didžiaisiais stabais. Bet dabar žinau, kad jūs visi nesuvokėte vieno dalyko: intelektas ir išsilavinimas, į kuriuos neįdėta žmogiškos meilės, yra ničnieko neverti.

Pasivaišinau dar vienu martiniu nuo šalia stovinčio bufeto ir tęsiau savo pamokslą:

— Supraskite mane teisingai. Protas yra viena didžiausių žmogui duotų dovanų. Bet dažniausiai žinių ieškoma iš noro rasti meilę. Tai irgi sužinojau visai neseniai. Teigiu jums kaip hipotezę: intelektas be gebėjimo duoti ir priimti meilę veda prie protinio ir dorovinio nuosmukio, neurozių ir gal net psichozių. Ir dar sakau, kad protas, įnikęs vien į save kaip į savaiminį tikslą, ir atmetantis žmogiškus santykius, gali vesti tik prie smurto ir skausmo.

Kai buvau protiškai atsilikęs, turėjau daugybę draugų. Dabar neturiu nė vieno. Taip, pažįstu begalę žmonių. Nesuskaičiuojamą daugybę žmonių. Bet tikrų draugų neturiu visai. Tokių, kokių turėjau kepykloje. Neturiu nė vieno draugo šiame pasaulyje, kuris man ką nors reikštų, ir nė vieno, kuriam aš ką nors reikščiau.

Pastebėjau, kad liežuvis man ima veltis, o galvoje užėjo lengvumas.

— Tai juk negali būti gerai, ar ne? — prisispyręs klausiau. — Norėjau pasakyti, ką jūs manote? Jūs manote, kad tai… tai gerai?

Priėjo Strausas ir paėmė mane už rankos.

— Čarli, gal geriau prigulk. Tu per daug išgėrei.

— Ko jūs visi taip į mane žiūrit?! Ką aš bloga pasakiau? Ar aš ką bloga pasakiau? Nenorėjau pasakyt nieko bloga.

Girdėjau, kad žodžius tariu neaiškiai, tarsi man į visą veidą būtų prileidę novokaino. Buvau girtas — visiškai nebevaldžiau savęs. Lyg nuspaudus jungiklį tą akimirką jau stebėjau šią sceną iš svetainės tarpdurio. Save mačiau kaip tą antrą Čarlį — prie bufeto, su kokteiliu rankoje, plačiomis išsigandusiomis akimis.

— Aš visada stengiuosi elgtis tinkamai. Mama visada mokė mane būti maloniam žmonėms. Ji sakė, kad tada neprisidarysi bėdos ir visados turėsi daugybę draugų.