Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Iš to, kaip jis muistosi ir raitosi, mačiau, kad jam reikia į tualetą. Dieve brangus, tik ne jų akivaizdoje!

— Prašau atleist, — tarė jis, — turiu eit…

Kažkaip man pavyko jį, girtutėlį ir visiškai nesiorientuojantį, atitraukti nuo jų ir nusivesti į tualetą.

Jis spėjo, ir netrukus aš vėl valdžiau kūną. Prisiglaudžiau skruostu prie sienos, paskui apsiprausiau veidą šaltu vandeniu. Ant kojų vis dar laikiausi netvirtai, bet žinojau, kad tai praeis.

Tada ir pamačiau, kad Čarlis stebi mane iš veidrodžio virš praustuvės. Nežinau, kaip supratau, kad ten Čarlis, o ne aš. Gal iš buko, klausiamo žvilgsnio. Jo akys buvo plačios, išsigandusios; rodės, ištarus man vos vieną žodį, jis pasisuks ir nubėgs giliai į veidrodžių pasaulį. Bet jis nepabėgo — tik spoksojo į mane prasižiojęs, su atvipusia žiauna.

— Sveikas, — tariau. — Na ką — pagaliau atsidūrei akis į akį su manimi?

Jis šiek tiek susiraukė, tartum nesupratęs, ką noriu pasakyti — nori, kad paaiškinčiau, bet nemoka paprašyti. Paskui nustojo bandęs suprasti ir kreivai nusišypsojo lūpų kampučiu.

— Lik čia, tiesiai prieš mane! — sušukau. — Man baisiausiai įgriso, kad šnipinėji mane iš tarpdurių ir tamsių kerčių, kur negaliu tavęs sugauti.

Jis spoksojo nieko nesakydamas.

— Kas tu esi, Čarli?

Jokio atsakymo — vien šypsena.

Linktelėjau jam, jis linktelėjo man.

— Tai ko tada tau reikia? — paklausiau.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Nagi, sakyk, — paraginau. — Turi ko nors norėti. Tu seki mane nuo…

Jis nuleido akis, ir aš pažvelgiau į savo rankas bandydamas pamatyti, į ką jis žiūri.

— Nori jas susigrąžinti, taip? Nori, kad aš iš čia išeičiau — tada galėsi grįžti ir tęsti ten, kur baigei. Aš tavęs nekaltinu. Čia tavo kūnas ir tavo smegenys — ir tavo gyvenimas, nors tu ne kažin ką galėjai iš jo išpešti. Neturiu teisės atimti jo iš tavęs. Niekas neturi. Kas gali pasakyti, kad mano šviesa yra geresnė už tavo tamsą? Kas gali pasakyti, kad mirtis yra geriau už tavo tamsą? Kas aš toks, kad galėčiau spręsti?..

— Bet pasakysiu tau dar šį tą, Čarli.

Atsistojau ir atatupstas pasitraukiau nuo veidrodžio.

— Nesu tavo draugas. Aš — tavo priešas. Savo proto be kovos neatiduosiu. Grįžti į tą urvą negaliu. Aš dabar neturiu kur eiti, Čarli. Todėl tu privalai nesirodyti. Lik mano pasąmonėje, kur tau ir vieta, ir nustok mane sekiojęs. Aš nenuleisiu rankų — nesvarbu, ką jie visi mano. Kad ir koks vienišas būsiu. Aš išsaugosiu tai, ką jie man davė, ir nuveiksiu didelių žygių pasauliui ir kitiems, tokiems kaip tu.

Kai pasukau durų link, man pasirodė, kad jis tiesia man ranką. Bet visas tas reikalas, velniai rautų, buvo kvailystė. Tiesiog buvau girtas, o veidrodyje mačiau savo paties atspindį.

Kai išėjau, Strausas norėjo įsodinti mane į taksi, bet aš atsakiau, kad kuo puikiausiai pareisiu namo. Man tik reikia šiek tiek gryno oro, ir aš nenoriu, kad kas nors eitų kartu. Noriu vienas eiti pėsčiomis.

Mačiau, kuo tapau — Nemuras tai išsakė. Buvau pasipūtęs, vien apie save galvojantis šunsnukis. Kitaip negu Čarlis, negalėjau įsigyti draugų ar galvoti apie kitus žmones ir jų bėdas. Rūpėjau tik pats sau, ir viskas. Vieną ilgą akimirką tame veidrodyje mačiau save Čarlio akimis — pažvelgiau į save ir išvydau, kuo iš tikrųjų tapau. Ir man pasidarė gėda.

Po kelių valandų atsidūriau prieš savo daugiabutį. Užlipau laiptais, nuėjau blausiai apšviestu koridoriumi. Eidamas pro Fėjos butą mačiau, kad dega šviesa, tad pasukau prie jos durų, bet kai jau norėjau belsti, išgirdau kikenant ją ir juokiantis kažkokį vyrą.

Pavėlavau.

Tyliai įėjau į savo butą ir kurį laiką stovėjau tamsoje nedrįsdamas pajudėti, nedrįsdamas jungti šviesą. Tik stovėjau jusdamas, kaip verpetuoja akyse.

Kas man pasidarė? Kodėl aš toks vienišas pasaulyje?

4:30 — Sprendimas šovė man į galvą, kai jau buvau beužmiegąs. Nušvito protas. Viskas sueina, ir aš matau tai, ką turėjau suprasti nuo pat pradžių. Daugiau miegoti negaliu. Turiu grįžti į laboratoriją ir palyginti tai, ką supratau, su kompiuterio rezultatais. Štai jis, eksperimento trūkumas. Aš jį radau.

Kas dabar laukia manęs?

Rugpjūčio 26 d. — LAIŠKAS PROFESORIUI NEMURUI (KOPUA)

Brangus profesoriau Nemurai,

pridedu kopiją savo ataskaitos, pavadintos „Aldžernono-Gordono efektas: padidinto intelekto sandaros ir funkcijos studija”. Jei manysite, kad to reikia, galite ją paskelbti.

Žinote, kad mano eksperimentai baigti. Į ataskaitą sudėjau visas savo formules ir į priedą įtrauktų duomenų matematinę analizę. Be abejo, duomenis reikia patikrinti.

Rezultatai aiškūs. Sensacingesni mano greitos pažangos aspektai neturi užgožti faktų. Reikia pripažinti, kad Jūsų ir daktaro Strauso sukurti chirurgijos ir injekcijų metodai šiuo metu vargu ar gali — o gal net visiškai negali — būti taikomi praktikoje žmogaus intelektui didinti.

Apibendrinsiu Aldžernono duomenis: nors kūnu jis vis dar jaunas, protu jis regresavo. Motorinė veikla sutrikusi; liaukų funkcija pablogėjusi; greičiau, negu turėtų, trinka koordinacija; ryškūs progresuojančios amnezijos požymiai.

Savo ataskaitoje parodžiau , kad šiuos ir kitus fizinės ir protinės būklės blogėjimo sindromus galima numatyti ir gauti statistiškai reikšmingus rezultatus, pasitelkus mano naują formulę. Nors po mums abiems taikyto chirurginio įsikišimo visi protiniai procesai sustiprėjo ir pagreitėjo, trūkumas (leidau sau pavadinti jį Aldžernono-Gordono efektu) yra logiška viso intelekto raidos paspartėjimo tąsa. Ataskaitoje įrodomą hipotezę paprasčiausiai galima išreikšti šitaip:

DIRBTINAI PADIDINTAS INTELEKTAS NYKSTA GREIČIU, TIESIOGIAI PROPORCINGU PADIDĖJIMUI.

Kol pajėgsiu rašyti, toliau fiksuosiu savo mintis ir idėjas pokyčių dienynuose. Tai vienas iš negausių mano malonumų ir tai tikrai reikalinga norint baigti tyrimą. Tačiau iš visko sprendžiant mano paties protas silps gana greitai.

Patikrinau ir pertikrinau savo duomenis dešimt kartų tikėdamasis rasti kokią klaidą. Deja, turiu konstatuoti, kad rezultatų paneigti negalima. Vis dėlto esu dėkingas, kad turėjau galimybę bent šiek tiek prisidėti suprantant žmogaus proto funkcijas ir dėsnius, lemiančius žmogaus intelekto augimą.

Aną vakarą daktaras Strausas sakė, kad eksperimento nesėkmė — teorijos paneigimas — mokslo pažangai tokia pat svarbi , kokia būtų sėkmė. Dabar žinau, kad tai tiesa. Tačiau apgailestauju, kad mano paties indėlis šioje srityje pastatytas ant Jūsų komandos, ir ypač tiek daug dėl manęs padariusių žmonių, darbo griuvėsių.

Pagarbiai —

Čarlis Gordonas

Pridedama: ataskaita Kopija: Dr. Strausui

Rugsėjo 1 d. — Turiu nepanikuoti. Netrukus ims reikštis emocinio nestabilumo ir užmaršumo požymiai — pirmieji išsekimo ženklai. Ar atpažinsiu juos savyje? Visa, ką galiu dabar — toliau kiek įmanoma objektyviau užrašinėti savo proto būklę ir neužmiršti, kad šis psichologinis dienoraštis bus pirmas toks ir, ko gero, paskutinis.

Šįryt Nemuras liepė Bertui nunešti mano ataskaitą ir statistinius duomenis į Holstono universitetą, kad geriausi šios srities specialistai patikrintų mano rezultatus ir formulių taikymą. Visą praėjusią savaitę jiems liepus Bertas peržiūrėjo mano eksperimentus ir metodologijos schemas. Tiesą sakant, man nereikėtų pykti, kad jie ėmėsi tokių atsargumo priemonių. Juk aš tik naujokas Čarlis, tad Nemurui sunku susitaikyti su faktu, kad mano darbas gali pranokti jo. Jis ėmė tikėti savo, kaip didžiausio autoriteto, mitu, o aš juk tesu pašalietis.