Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Lengvas, bejausmis. Sklendžių, plintu laike ir erdvėje.

Ir tada, kai žinau netrukus prarėšiąs būties plutą kaip iš jūros iššokanti žuvis skraiduolė, pajuntu, kad kažkokia jėga traukia mane žemyn.

Mane tai supykdo. Noriu nusikratyti tos jėgos. Kai, rodos, tuoj susiliesiu su visata, išgirstu šnabždesius sąmonės pakraščiuose. Bet ta vos juntama jėga neleidžia man ištrūkti iš to riboto mirtingųjų pasaulio apačioje.

Bangoms ritantis atgal mano besiplečianti siela iš lėto susitraukia iki žemiškų dydžių — prieš mano valią, nes aš norėčiau atsikratyti savęs, bet mane iš apačios traukia atgal pas save, į save, tad vos vieną akimirką vėl esu ant kušetės ir savo suvokimo pirštus kišu matuoti į kūno pirštinę. Ir žinau, kad galiu pajudinti tą ar aną pirštą ar pamerkti vieną ar kitą akį — jei noriu. Bet aš nenoriu judintis. Aš nesijudinsiu!

Aš laukiu ir lieku atviras tam potyriui — kad ir ką jis reikštų — ir priimsiu jį nesipriešindamas. Čarlis nenori, kad aš prasiskverbčiau pro užuolaidą, dengiančią sąmonę iš viršaus. Čarlis nenori sužinoti, kas slypi už jos.

Gal jis bijo išvysti Dievą?

O gal pamatyti, kad ten nieko nėra?

Kai guliu ir laukiu, praeina akimirką, kurią aš esu savyje, ir vėl nebejaučiu kūno, nebepatiriu jokių pojūčių. Čarlis tempia mane žemyn, į save. Žvelgiu vidun į savo nematančios akies centrą. Ten — raudonas taškas, jis virsta daugybę vainiklapių turinčia gėle. Ta mirguliuojanti, ratu besisukanti, švytinti gėlė pasislėpusi giliai mano pasąmonės branduolyje.

Aš traukiuosi. Ne todėl, kad mano kūno atomai suartėja ir sutankėja — tiesiog mano savasties atomai susilieja su mikrokosmu. Laukia didžiulis karštis ir nepakeliama šviesa — pragaras pragare — bet aš nežiūriu į šviesą, vien į tą gėlę. Ji nesidaugina, neskyla — kaip buvo viena, taip liko. Vieną akimirką ta mirguliuojanti gėlė virsta auksiniu skrituliu, besisukančiu ant virvelės, paskui — ratu skriejančių vaivorykščių burbulu, ir galiausiai aš grįžtu į urvą, kur viskas tylu ir ramu. Aš plaukiu šlapiu labirintu ieškodamas, kas mane priims… apglėbs… įtrauks… į save.

Kad galėčiau pradėti.

Tame branduolyje vėl matau šviesą — angą tamsiausiame iš urvų, dabar mažytę ir tolimą — mat žiūriu ne pro tą teleskopo galą — švytinčią, akinančią, raibuliuojančią, ir dar kartą tą gėlę su daugybe vainiklapių (besisukantį lotosą — jis plūduriuoja ties pasąmonės slenksčiu). Įėjęs į tą urvą aš rasiu atsakymą, jei tik išdrįsiu grįžti ir pro jo angą panirti į šviesos grotą kitapus.

Dar ne!

Aš bijau. Ne gyvenimo, mirties ar nebūties, bet kad viskas nueis perniek, lyg manęs niekada nebūtų buvę. Ir kai pradedu lįsti į angą, jaučiu aplink kažkokią jėgą — ji it audringomis bangomis stumia mane vidun.

Anga per maža! Aš nepralendu!

Staiga mane bloškia į sienas, paskui dar ir dar kartą, stumia pro angą, o ten šviesa baudžiasi suplėšyti man akis. Žinau, kad praplėšiu tą plutą ir atsidursiu toje šventoje šviesoje. Aš neištversiu. Skausmas, kokio kaip gyvas nesu patyręs, šaltis, šleikštulys, o virš galvos kažkas garsiausiai plasnoja nelyginant tūkstantis sparnų. Prasimerkiu apakintas tos ryškios šviesos. Aš rankomis lyg spragilais kuliu orą, drebu ir šaukiu.

*

Atsipeikėju, nes mane šiurkščiai purto kažkieno ranka. Daktaras Strausas.

— Ačiū Dievui, — tarė jis, kai pažiūrėjau jam į akis. — Jau ėmiau dėl tavęs nerimauti.

Papurčiau galvą.

— Man viskas gerai.

— Manau, šiandien gal užteks.

Atsistojau ir atgaudamas orientaciją susverdėjau. Kambarys atrodė labai mažas.

— Ne tik šiandien, — atsakiau. — Manau, kad mums nebereikia daugiau sesijų. Aš nenoriu nieko daugiau pamatyti.

Jis nusiminė, bet nemėgino manęs atkalbėti. Pasiėmiau kepurę, apsiaustą ir išėjau.

O dabar Platono žodžiai šaiposi iš manęs šešėliuose, tvyrančiuose ant uolos atbrailos už liepsnų:

„… belaisviai urve apie jį sakytų, girdi, jis išlindo į paviršių, o grįžo be akių…”

Spalio 5 d. — Sunku atsisėsti ir atspausdinti šiuos dienyno įrašus, kita vertus, kai įjungtas magnetofonas, negaliu galvoti. Atidėlioju beveik iki vakaro, bet žinau, kaip tai svarbu, tad turiu padaryti. Pasakiau sau, kad nevakarieniausiu, kol neatsisėsiu ir ko nors neparašysiu — bet ko.

Profesorius Nemuras šįryt vėl mane pasikvietė. Norėjo, kad ateičiau į laboratoriją testų, tokių, kokius laikydavau anksčiau. Iš pradžių pamaniau negalįs prieštarauti — juk man vis dar moka pinigus, be to, man svarbu turėti išsamius duomenis. Tačiau kai nuvažiavau į laboratoriją ir padirbėjau su Bertu, supratau, kad testai ne mano jėgoms.

Pirmiausia jis man davė popieriuje nupieštą labirintą. Prisiminiau, kaip vargdavau, kol išmokau greitai jį įveikti ir kaip lenktyniaudavau su Aldžernonu. Mačiau, kad dabar „bėgu” per labirintą kur kas lėčiau. Bertas ištiesė ranką norėdamas paimti lapą, bet aš jį suplėšiau ir sumečiau į šiukšliadėžę.

— Gana. Labirinto užduoties daugiau nespręsiu. Aš atsidūriau aklavietėje, ir baigta.

Jis išsigando, kad išbėgsiu, ir ėmė mane raminti.

— Viskas gerai, Čarli. Tik neimk į galvą.

— Bepigu tau sakyti „neimk į galvą”. Tu nežinai, ką aš jaučiu.

— Nežinau, bet įsivaizduoju. Mums visiems gan bjauru dėl to.

— Galit nerodyti man savo užuojautos. Tik palikit mane ramybėje.

Jis jautėsi nesmagiai. Suvokiau, kad jis čia niekuo dėtas ir kad aš šlykščiai su juo elgiuosi.

— Atleisk, kad pasikarščiavau, — tariau. — Kaip sekasi? Ar jau baigei disertaciją?

Jis linktelėjo.

— Šiuo metu man ją perspausdina. Daktaro laipsnį gausiu vasarį.

— Šaunuolis!

Patapšnojau jam per petį parodydamas, kad nepykstu.

— Triūsk toliau. Už mokslą nėra nieko svarbiau. Klausyk, užmiršk, ką sakiau. Padarysiu visa, ko tau dar reikia. Tik labirintų daugiau nereikia — štai ir viskas.

— Nemuras nori pakartoti Roršacho testą.

— Kad pamatytų, kas vyksta giliai mano galvoje? Ką jis tikisi sužinoti?

Matyt, atrodžiau suirzęs, nes Bertas parodė, kad yra pasirengęs nusileisti.

— Tau nebūtina. Esi čia kaip savanoris. Jei nenori…

— Nieko baisaus. Pradėk. Duok korteles. Tik nesakyk man, kokias išvadas padarysi.

Jam to nė nereikėjo.

Apie Roršacho testą neblogai išmaniau, tad žinojau, kad svarbu ne tai, ką matai kortelėse, o kaip į jas reaguoji. Ar kaip į visumą, ar kaip į atskiras dalis, kaip į judėjimą ar tik kaip į nejudančias figūras; ar skiri ypatingą dėmesį spalvotoms dėmėms, ar nekreipi į jas dėmesio; ar turi daugybę minčių, ar pateiki vos keletą šabloniškų atsakymų.

— Iš to testo — jokios naudos, — atsakiau. — Žinau, ko siekiate. Žinau, kokių atsakymų iš manęs tikitės, kad susidarytumėte tam tikrą mano psichikos vaizdą. Man tereikia…

Jis pakėlė į mane akis laukdamas.

— Man tereikia…

Staiga pajutau, lyg kas būtų trenkęs man kumščiu į žandą: aš neprisiminiau, ką man reikia daryti. Rodės, viskas aiškiai surašyta mano proto lentoje, bet kai pasisukau perskaityti, dalis užrašo buvo ištrinta, o kas liko — neturėjo jokios prasmės.

Iš pradžių nieku gyvu nenorėjau tuo patikėti. Panikos apimtas peržvelgiau korteles — taip greitai, kad springau savo žodžiais. Man norėjosi sudraskyti tuos tiškalus į gabalus, kad jie atskleistų, ką slepia. Kažkur tose rašalo dėmėse buvo atsakymai, kuriuos dar visai neseniai žinojau. Ne pačiose dėmėse — veikiau toje dalyje mano proto, kuris suteiks joms pavidalą ir prasmę bei perteiks mano jose paliktą žymę.