Дэниел Киз - Gėlės Aldžernonui

Neapsimetu suprantąs meilės paslaptį, bet šįsyk buvo kažkas daugiau negu seksas. Negaliu sakyti, kad pasinaudojau moters kūnu, ir tiek. Jaučiausi pakylėtas virš žemės, atplėštas nuo baimės ir kančios, tapęs dalele kažko didesnio už save. Mane iškėlė iš tamsios mano paties sąmonės kameros ir sujungė su kažkuo kitu — tokį pat jausmą patyriau tą dieną ant kušetės per psichoanalizės sesiją. Tai buvo pirmas žingsnis iš savęs į visatą, tiksliau už jos ribų — joje ir su ja susiliejome tam, kad atkurtume ir įamžintume žmogaus dvasią. Mes plėtėmės ir sprogome, traukėmės ir gūžėmės paklusdami būties ritmui — kvėpavimo, širdies plakimo, dienos ir nakties — ir tas mūsų kūnų ritmas pažadino mano mintyse aidą. Viskas buvo kaip toje keistoje vizijoje. Ta pilka migla galvoje išsisklaidė, šviesa prasiskverbė man į smegenis (kaip keista, kad šviesa akina!), ir mano kūną vėl sugėrė didžiulė erdvės jūra, užliejo keisto krikšto bangomis. Mano kūnas tirtėjo duodamas, jos kūnas tirtėjo imdamas.

Taip mudu mylėjomės, kol naktis virto bežade diena. Ir gulėdamas su Alisa mačiau, kokia svarbi kūniška meilė, kaip mums svarbu būti vienas kito glėbyje, duoti ir imti. Juk visata mus sprogdino, tolino kiekvieną dalelę nuo kitų, bloškė mus į tamsią ir vienatvės kupiną erdvę, amžinai plėšė vieną nuo kito — vaiką nuo įsčių, draugą nuo draugo, atitraukusi vieną nuo kito kiekvieną vedė savo keliu į atlygio dėželę, kur laukė mirtis vienatvėje.

O čia buvo atsvara — savo veiksmu mes susipynėme ir vienas kito nepaleidome. Kaip jūreiviai per audrą įsikimba vienas kitam į ranką, kad jų neatplėštų ir nenuneštų į jūrą, taip ir mūsų kūnai susiliejo į žiedą žmogiškos grandinės, neleidžiančios nunešti mūsų į nebūtį.

Akimirką prieš užmigdamas prisiminiau, kas būdavo tarp mudviejų su Fėja, ir nusišypsojau. Nenuostabu, kad būdavo lengva — viskas būdavo vien kūniška. Su Alisa patyriau paslaptį.

Pasilenkiau ir pabučiavau ją į akis.

Alisa dabar žino viską apie mane ir susitaiko su tuo, kad galėsime būti drauge tik labai neilgai. Ji sutiko išeiti, kai aš liepsiu. Skaudu apie tai galvoti, bet nujaučiu, kad tai, ką turime mudu, yra daugiau, negu didžiuma žmonių randa tik per visą gyvenimą.

Spalio 14 d. — Ryte pabundu ir nežinau, kur esu ar ką čia veikiu, bet paskui pamatau ją šalia ir prisimenu. Ji jaučia, kai man kas nors darosi, ir tyliai vaikšto po kambarius — ruošia pusryčius, tvarko butą arba išeina ir palieka mane vieną. Ji niekada nieko neklausinėja.

Šįvakar nuėjome į koncertą, bet man pasidarė nuobodu, ir per vidurį išėjome. Atrodo, nebegaliu ilgai išlaikyti dėmesį. Į koncertą ėjau, nes žinau, kad Stravinskis man patikdavo, bet kažkodėl man nebeužtenka kantrybės jo klausytis.

Tai, kad Alisa čia, su manimi, negerai tik tuo, jog dabar jaučiu turįs priešintis tam, kas su manim darosi. Noriu sustabdyti laiką, užšaldyti save dabartiniame lygyje ir niekada jos nepaleisti.

Spalio 17 d. — Kodėl negaliu prisiminti? Turiu bandyti priešintis tai apatijai. Alisa man sako, kad ištisas dienas guliu lovoje ir iš pažiūros nežinau, kas ir kur esu. Paskui viskas sugrįžta, aš ją atpažįstu ir prisimenu, kas darosi. Amnezijos fugos. Antrosios vaikystės požymiai. Kaip šį reiškinį vadina? Senatvine silpnaprotyste? Aš tiesiog matau, kaip ji ateina.

Viskas žiauriai logiška, padarinys paspartintų visų protinių procesų. Tiek daug taip greitai sužinojau, o dabar mano protas sparčiai nyksta. Kas, jeigu neleisiu, kad taip atsitiktų? Kas, jeigu tam priešinsiuosi? Baisu pagalvoti apie tuos žmones Vorene — tas tuščias šypsenas, bejausmes išraiškas — ir kaip visi iš jų juokiasi.

Mažasis Čarlis Gordonas spokso į mane pro langą — jis laukia. Prašau: tik ne tai vėl!

Spalio 18 d. — Užmirštu tai, ką neseniai sužinojau. Matyt, viskas paklūsta klasikiniam dėsniui: ką išmoksti paskiausiai, užmiršti pirmiausia. O gal tas dėsnis ne toks? Reikia dar kartą pažiūrėti knygoje.

Dar kartą perskaičiau savo straipsnį apie Aldžernono-Gordono efektą. Nors žinau, kad pats jį parašiau, neapleidžia jausmas, kad autorius — kažkas kitas. Didžiumos nė nesuprantu.

Bet ko aš toks irzlus? Juolab kad Alisa tokia gera man? Ji palaiko bute švarą ir tvarką, visados padeda mano daiktus į vietą, suplauna lėkštes, šveičia grindis. Man nereikėjo šįryt jos aprėkti ir pravirkdyti — nenorėjau, kad taip atsitiktų. Bet ko ji surinko sudaužytas plokšteles, suplėšytas natas ir knygas, ir viską tvarkingai sudėjo į dėžę? Tai mane įsiutino. Nenoriu, kad kas nors tuos daiktus liestų. Noriu matyti, kaip auga jų krūva. Noriu, kad jie man primintų, ką palieku. Paspyriau dėžę, išmėčiau viską, kas joje buvo, po visas grindis ir liepiau jai nieko nejudinti.

Kvailystė! Neturėjau jokio pagrindo. Ko gero, užpykau, nes žinojau ją manant, kad kvaila laikyti tuos daiktus, bet ji man nepasakė mananti, kad tai kvaila. Ji tik apsimetė, neva viskas kuo normaliausia. Ji stengiasi tenkinti visus mano įgeidžius. Pamatęs tą dėžę, prisiminiau tą berniuką Vorene, jo padarytą netikusį šviestuvo stovą, ir kaip mes visi jį gyrėme, apsimesdami, neva jis padarė kažką nuostabaus, nors buvo ne taip.

Šitaip ji pasielgė su manimi, ir aš negalėjau to pakęsti.

Kai ji nuėjo į miegamąjį ir apsiverkė, man pasidarė nesmagu, tad pasakiau, kad čia tik mano kaltė. Nenusipelnau tokio gero žmogaus kaip ji. Kodėl negaliu valdytis bent tiek, kad galėčiau ir toliau ją mylėti? Bent tiek.

Spalio 19 d. — Trinka motorinė veikla. Vis klupinėju ar išmetu ką nors iš rankų. Iš pradžių maniau, kad aš čia niekuo dėtas. Maniau, kad ji vis perstatinėja daiktus. Užkliuvau už šiukšliadėžės, paskui kėdžių ir pamaniau, kad jinai perstatė jas kitur.

Dabar suprantu, kad prasta mano koordinacija. Turiu eiti lėtai, kad ko nepridirbčiau. Be to, man vis sunkiau rašyti mašinėle. Kodėl aš vis kaltinu Alisą? Ir kodėl ji nesiginčija? Mane tai erzina dar labiau todėl, kad jos veide matau gailestį.

Vienintelis mano malonumas dabar yra televizorius. Didžiąją dienos dalį žiūriu viktorinas, senus filmus, muilo operas, net laidas vaikams ir animacinius filmukus. Paskui negaliu prisiversti jo išjungti. Vėlai vakare žiūriu kino senienas ir siaubo filmus, naktinę ir paryčių pokalbių laidas ir net pasiklausau trumpo pamokslo, transliuojamo programai baigiantis, ir Amerikos himno, grojamo vėliavai plazdant fone. Galiausiai žiūriu į derinimo lentelę, o ši savo neužsimerkiančia akimi spokso į mane pro mažą kvadratinį langelį…

Kodėl aš visada žiūriu į gyvenimą pro kokį nors langą?

O kai viskas baigiasi, dygiuosi savimi, nes tiek mažai laiko lieka skaityti, rašyti ir mąstyti, ir dar todėl, kad kvaila svaiginti protą tais nesąžiningais dalykais, kurie skirti vaikui manyje. Ypač manyje, nes vaikas manyje pradeda atsiimti iš manęs savo protą.

Visa tai žinau, bet kai Alisa man sako, kad neturėčiau veltui gaišti laiko, pykstu ir liepiu jai nuo manęs atstoti.

Jaučiu, jog viską stebinu todėl, kad man svarbu negalvoti, neprisiminti kepyklos, motinos su tėvu ir Normos. Daugiau nebenoriu prisiminti praeities.

Šiandien mane ištiko baisus šokas. Paėmiau straipsnį, kurį panaudojau savo tyrime — Krugerio „Uber Psychische Ganzheit” — gal padės suprasti savo parašytą straipsnį ir kaip jį paruošiau. Iš pradžių pamaniau, kad kažkas nutiko mano akims, paskui suvokiau, kad nebemoku skaityti vokiškai. Patikrinau kitų kalbų žinias. Nė vienos nebemoku.

Spalio 21 d. — Alisa išėjo. Pabandysiu prisiminti. Viskas prasidėjo tada, kai ji pasakė, kad negalime šitaip gyventi: po visas grindis išmėtytos suplėšytos knygos ir popieriai, sudaužytos plokštelės, o visame bute tokia netvarka.