Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas negalvojo apie save. Jam rūpėjo Chlojė. Jis galvojo apie Loretą ir apie Tsioną. Ar Dievas jiems leido viską iki šiol ištverti, kad dabar žūtų šio didžiojo žemės drebėjimo, šeštojo Antspaudo bausmės metu? Jei jiems visiems lemta eiti pas Dievą, tuo geriau. Ar verta dar prašyti, kad visi artimieji žūtų be skausmo? Jei jiems lemta išeiti, jis ėmė melstis: „Viešpatie, paimk juos greitai“.

Žemės drebėjimas vis nesiliovė. Tai buvo tarsi viską naikinanti pabaisa. Bakas sustingo iš siaubo, kai jo automobilio šviesos apšvietė pastatą, kuris prasmego po žeme tiesiog jam bežiūrint. Ar toli jis yra nuo Chlojės ir Loretos namų? Gal geriau būtų vykti į bažnyčią pas Loretą su Tsionu. Staiga Bakas suvokė, kad jo džipas liko vienas. Aplinkui nesimatė automobilių, nebuvo gatvės žibintų, šviesoforų, jokių kelio ženklų. Traškėdami griuvo namai. Abiejose kelio pusėse jis girdėjo šauksmus, matė bėgančius, griūvančius, ir besiridenančius žmones.

„Reindž roveris“ šokinėjo ir kratėsi. Bakas negalėjo net suskaičiuoti, kiek kartų galva trenkėsi į mašinos stogą. Staiga atsiridenusi šaligatvio dalis parvertė automobilį ant šono. Bakas pagalvojo, kad artinasi paskutinioji. Jis tikrai nebūtų galėjęs pastatyti mašinos ant ratų. Taip ir gulėjo prisisegęs saugos diržu ir prispaustas prie kairės automobilio pusės. Ištiesęs ranką link diržo, norėjo jį atsisegti ir išlipti pro keleivio langą. Prieš pat atlaisvinant diržą, besikilnojanti žemė ištiesino „Reindž roverį“ ir jam pavyko ištrūkti iš spąstų. Dužo stiklai. Griuvo sienos. Išnykdavo restoranai. Po nuolaužomis dingdavo automobilių parduotuvės. Įstaigų pastatai stovėjo pasvirę, o po kiek laiko lėtai susmukdavo. Staiga Bakas vėl pamatė kelyje properšą, kurios išvengti jau buvo per vėlu. Jis užmerkė akis ir įsitempė, laukdamas smūgio. Staiga pajuto, kaip džipo padangos rieda per neįprastą paviršių, ir išgirdo dūžtant stiklą bei lankstomo metalo garsą. Pasukęs kiek į kairę, pažvelgė atgal ir pamatė, kad pervažiavo per kažkieno į tą įgriuvą patekusį automobilį. Jis sunkiai besuvokė kur esąs. Tiesiog laikėsi vakarų krypties. Jei tik pavyktų pasiekti bažnyčią arba Loretos namus! Bet ar jam pavyks juos atpažinti? Gal reikėjo melstis, kad visi jo pažįstami kaip nors išgyventų?

Makas žvilgtelėjo į mėnulį. Reifordas pamatė, kad jį apėmė siaubas. Jis pasuko sraigtasparnį taip, kad ir Nikolajus galėtų tai pamatyti. Atrodė, jog Karpatijus žvelgia į šviesulį su nuostaba. Mėnulis apšvietė jo veidą raudona šviesa, ir tas žmogus tapo kaip niekada panašus į šėtoną.

Reifordo krūtinę draskė skausmas. Žvelgdamas į sugriuvusius pastatus ir sudarkytus kūnus, jis suprato turįs nedaug šansų surasti Amandą. „Viešpatie, prašau, pasiimk ją pas save taip, kad ji nesikankintų!“

Ir Hetė! Kažin, ar prieš visa tai ji priėmė Kristų? Gal kas nors Bostone ar lėktuve padėjo jai tai padaryti?

Staiga prasidėjo tikras meteorų lietus, tarsi pats dangus būtų kritęs žemėn. Iš aukštybių krito didžiuliai liepsnojantys luitai. Reifordas matė, kaip diena virto naktimi, o dabar nuo liepsnų vėl tapo šviesu kaip dieną.

Staiga už kažko užkliuvęs, Bako „Reindž roveris“ visiškai sustojo. Galiniai džipo ratai pateko į negilią įgriuvą, ir automobilis taip pasviro, kad jo šviesos ėmė šviesti beveik vertikaliai. Abiem rankom įsikibęs į vairą, Bakas atsilošęs žvelgė aukštyn. Staiga atsivėrė dangūs. Siaubingi juodi ir purpuriniai debesys tarytum šoko kažkokį šokį. Gal taip šviesa bandė nugalėti tamsą? Žemyn ėmė kristi meteorai, naikindami viską, kas dar sugebėjo išlikti per žemės drebėjimą. Vienas nukrito visai šalia Bako automobilio durelių. Nuo jo sklido toks karštis, kad ėmė lydytis automobilio stiklas. Tad nieko nelaukdamas Bakas atsisegė diržą ir bandė išlipti pro keleivio duris. Bet dar nespėjus jam atverti durelių kita išsilydžiusi uola sprogo už „Reindž roverio“. Smūgis automobilį išsviedė iš duobės. Stipriai atsitrenkęs galva į lubas, Bakas nulėkė ant galinės sėdynės. Nuo smūgio kiek apsvaigo, bet žinojo: jei pasiliks vienoje vietoje — jis žuvęs. Perlipęs per sėdynę, vėl atsisėdo už vairo. Segdamasis saugos diržą dar pagalvojo, kad šiuo metu tokia apsaugos priemonė atrodo juokingai.

Žemės judesiai nė kiek nesilpnėjo. Nebuvo jokių pakartotinių smūgių. Žemė drebėjo ištisai ir neatrodė, jog tai greitai baigsis. Nors Bakas važiavo nedideliu greičiu, automobilio šviesos šokinėjo lyg pašėlusios. Pirma vienoje pusėje, po to kitoje nukrito nedideli meteorai. Džipui įveikiant kelio nelygumus, staiga vietovė Bakui pasirodė pažįstama. Taip, tai buvo restoranas, esantis gatvės kampe, už trejeto kvartalų nuo bažnyčios. Kažkaip reikėjo važiuoti toliau. Didesnes kliūtis jis lenkdavo, o per kitas tiesiog pervažiuodavo. Žemė vis vilnijo, bet jis nesustojo. Per išdužusį džipo langą Bakas matė bėgančius žmones, girdėjo jų šauksmus, matė sužalotus kūnus ir kraują. Kai kurie bandė pasislėpti tarp išlindusių iš žemės akmens luitų. Kiti ieškojo priedangos po asfalto gabalais ar šaligatvio dangos nuolaužomis, bet krintantys meteorai viską lengvai sudaužydavo. Tarp griuvėsių stovėjo pagyvenęs vyriškis. Jis buvo be marškinių, basas, visas paplūdęs kraujais ir, iškėlęs plačiai išskėstas rankas, pro sudaužytus akinius žvelgė į dangų. Staiga jis ėmė šaukti:

— Dieve, užmušk mane! Užmušk mane!

Bakui privažiavus arčiau, tą žmogų prarijo atsivėrusi žemė.

Reifordas visai prarado viltį. Viena jo pusė meldėsi, kad sraigtasparnis nukristų ir sudužtų. Tai buvo ironiška, bet jis žinojo, kad Karpatijus gyvens dar dvidešimt vieną mėnesį, o tada prisikels iš numirusių ir gyvens dar trejetą su puse metų. Joks meteoras nepalies to sraigtasparnio. Ir kur jie benusileistų, joks pavojus negrės. Visa tai todėl, kad Reifordas dirbo Antikristui.

Bakas net nušvito pamatęs „Naujosios vilties“ bažnyčios varpinę. Juos teskyrė gal kokie šeši šimtai jardų, bet žemės drebėjimas nesiliovė. Pastatai vis dar griuvo. Didžiuliai medžiai griūdami nutraukė elektros laidus. Skindamasis sau kelią per nuolaužas, medžių, purvo ir cemento krūvas, Bakas užtruko keletą minučių. Kuo labiau jis artėjo prie bažnyčios, tuo labiau jam spaudė širdį. Stūksojo tik varpinės bokštas. Visa kita buvo sulyginta su žeme. Automobilio šviesos apšvietė netvarkingai stovinčius suolus, kai kurie iš jų buvo visiškai sulaužyti. Visa kita — vitražiniai langai, sienos, arkos — gulėjo didelėje krūvoje. Administracijos pastatas, mokymo klasės, darbo kabinetai buvo sugriauti, o jų vietoje stirksojo plytų, stiklo ir tinko krūva.

Jis pastebėjo vieną automobilį, kyšantį iš didžiulio kraterio, prasivėrusio anksčiau buvusios stovėjimo aikštelės vietoje. Automobilio padangos buvo sutrūkusios, o jo dugnas rėmėsi į žemę. Iš po mašinos kyšojo dvi nuogos žmogaus kojos. Maždaug už šimto jardų nuo tos vietos Bakas sustabdė savo džipą ir, atsisegęs saugos diržą, išlipo pro keleivio dureles. Staiga žemės drebėjimas liovėsi. Vėl pasirodė saulė. Mount prospekte, Ilinojaus valstijoje, buvo skaistus ir šviesus pirmadienio rytas. Bakui skaudėjo visą kūną. Per suverstos žemės krūvas jis ėjo link to mažo sutraiškyto automobilio. Priėjęs pakankamai arti, pastebėjo, kad tam sutraiškytam kūnui trūksta vieno bato. Likęs batelis patvirtino skausmingus jo nuogąstavimus. Po savo sumaigytu automobiliu gulėjo Loreta.

Bakas suklupo ir veidu griuvo į purvą. Pajuto, kaip kažkas giliai perpjovė skruostą. Bet nekreipdamas į tai dėmesio prišliaužė prie automobilio. Iš visų jėgų bandė jį atversti, tačiau tai nepavyko. Sumaigyti mašinos likučiai net nepajudėjo. Visa Bako esybė tarsi šaukė, kodėl jis palieka Loretą čia. Bet jei ir pavyktų ištraukti kūną, ką darytų tuomet? Verkdamas jis žirgliojo per nuolaužų krūvas ir ieškojo įėjimo į požeminę slėptuvę. Tik atpažinęs kai kurias susirinkimų salės detales, Bakas pamažu ėmė orientuotis tame, kas buvo likę iš bažnyčios. Kabelis, ėjęs link varpinės, buvo nutrauktas. Bakas prasiskynė sau kelią per plytas ir medienos nuolaužas. Galop jam pavyko surasti ventiliacijos angą. Pasilenkęs ties ja, sušuko: