Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Nikolajau, jūs tikras genijus!

Bakas jautėsi nusivylęs. Kai atėjo laikas nuvežti Hetę į Milvuokį, jis pajuto sumažėjusį jos priešiškumą. Jai kilo daugybė klausimų, ką su savo laiku darė jos pašnekovės. Hetę netgi sudomino mintis apie Biblijos studijas. Be to, prasitarė, kad jai taip trūksta artimų draugių, kurios tikrai ją suprastų.

Tačiau Bakas tikėjosi, jog pavyks pasiekti kažkokį esminį persilaužimą. Galbūt Hetė pažadės nedaryti aborto ar apsispręs ir taps tikinčiąją. Jis stengėsi išmesti iš galvos mintį, kad Chlojė gali pasiūlyti paimti tą nelaukiamą kūdikį ir auginti kaip savo. Jiedu su Chloje jau senokai galvojo turėti vaiką, bet jam buvo labai sunku apsispręsti auginti Antikristo vaiką.

Hetė visiems padėkojo ir kartu su kitomis moterimis įsėdo į „Reindž roverį“. Bakas apsimetė besiruošiąs vienu iš automobilių grįžti į „Global Community Weekly“ biurą, bet iš tikrųjų nuvažiavo į bažnyčią. Pakeliui sustojęs ir nupirkęs savo draugui maisto, o po keleto minučių perėjęs per rūsio koridorių ir slaptų durų labirintus, jis atsidūrė rabino Tsiono Ben Judo asmeninių studijų kambaryje.

Kaskart, kai Bakas patekdavo į šią patalpą, jis būdavo įsitikinęs, kad klaustrofobija, vienatvė, baimė ir liūdesys bus įveikę jo draugą. Nors iš tiesų buvo galima pasakyti, jog būtent Bakui labiau reikėjo šių susitikimų. Tsionas nelabai džiaugėsi jo pasirodymais. Rabinas beveik nesijuokdavo ir pamatęs Baką plačiai nenusišypsodavo. Jo akys buvo raudonos, o veide galėjai įžvelgti neseniai patirtą netektį. Nors šiaip išliko tvirtas. Jis dirbo, bėgiojo vietoje, darė šuoliukus ir dar daugelį kitų fizinių pratimų. Bakui gyrėsi, kad sportuoja apie valandą kasdien, ir tai buvo matyti. Kaskart, kai tik Kameronas jį pamatydavo, Tsionas atrodė vis blaivesnio ir aštresnio proto ir niekada niekuo nesiskųsdavo. Tądien atrodė, jog rabinui buvo ypač malonu sulaukti lankytojo.

— Kameronai, — kalbėjo jis, — jei ne mane kankinantis širdies skausmas, šią vietą galima būtų laikyti tikru rojumi. Aš galiu skaityti, studijuoti, melstis ir rašyti, galiu bendrauti telefonu ir per internetą. Tai tikro mokslininko svajonė. Žinoma, man trūksta bendravimo su kolegomis, ypač su man padėjusiais jaunaisiais studentais. Tačiau Amanda ir Chlojė pačios yra puikios studentės.

Jiedu drauge suvalgė Bako atvežtą greito maisto užkandą.

— Man reikia išsikalbėti apie savo šeimą. Tikiuosi, tu neprieštarausi?

— Tsionai, apie savo šeimą gali kalbėti su manimi kada tik nori. Atleisk, kad buvau nemandagus ir anksčiau apie tai nepaklausiau.

— Aš pažįstu tave kaip ir daugelį kitų ir, prieš pradėdamas kalbėti tokiu skausmingu klausimu, noriu gauti tavo sutikimą. Nenorėčiau kalbėti apie jų mirtį. Tiesiog pasidalinsiu savo prisiminimais. Žinai, kad savo sūnų ir dukrą auginau nuo aštuonių ir dešimties metų amžiaus iki jiems suėjo keturiolika ir šešiolika. Tai buvo mano žmonos vaikai iš jos pirmosios santuokos. Jos vyras žuvo per nelaimingą atsitikimą statybose. Pradžioje vaikai manęs nepripažino, bet man pavyko užkariauti jų širdis savo meile jų motinai. Aš nesistengiau užimti jų tėvo vietos ar apsimesti, kad labai jais rūpinuosi. Vieną dieną jie kreipėsi į mane kaip į savo tėvą, ir tai buvo viena iš pačių laimingiausių dienų mano gyvenime.

— Jūsų žmona buvo nuostabi moteris.

— Taip. Vaikai taip pat buvo nuostabūs, nors mano šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų. Ir aš visai nenoriu jos idealizuoti. Visi šeimos nariai buvo labai puikūs. Tai teikė man daug džiaugsmo. Galėjau su jais diskutuoti apie subtilius ir sudėtingus dalykus. Dar prieš gimstant vaikams mano žmona mokėsi koledže. Abu vaikai lankė specialias privačias mokyklas ir buvo ypač geri mokiniai. Visų svarbiausia, kad, man ėmus pasakoti tai, ką sužinojau savo tyrimuose, jie niekuomet manęs nekaltino nusisukus nuo savo kultūros, religijos ir savo šalies. Jiems užteko išminties suvokti, jog aš atrandu tiesą. Niekada jiems nepamokslavau, nebandžiau kažkaip paveikti. Aš tik skaitydavau jiems ištraukas ir klausdavau: „Kokias išvadas galite padaryti? Ką Tora čia sako apie Mesijo savybes?“ Šis sokratiškasis metodas buvo toks veiksmingas, kad kartais man atrodydavo, jog jie anksčiau už mane sugebėdavo įžvelgti svarbius dalykus. Įvykus Paėmimui, aš tuoj pat supratau, kas atsitiko. Tam tikra prasme aš skaudžiai išgyvenau dėl to, kad nuvyliau savo šeimą ir jie visi trys buvo palikti kartu su manimi. Tuomet aš būčiau jų ilgėjęsis, nors ir dabar ilgiuosi, bet man būtų be galo malonu, jei kas nors iš jų būtų įžvelgęs tiesą ir pasielgęs pagal ją, kol nevėlu.

— Tu sakei, kad visi jie tapo tikinčiaisiais iškart po tavęs.

Tsionas atsistojo ir ėmė vaikščioti.

— Kameronai, aš nesuprantu, kaip, bent kiek žinant Bibliją, galima abejoti dėl masinių pranykimų prasmės. Reifordas Stylas, nors pats turėjo tik labai menkas žinias, suprato, nes girdėjo apie tai kalbant savo žmoną. Aš, kaip ir daugelis žmonių, taip pat turėjau tai žinoti. O dabar matai, kas aplinkui vyksta. Žmonės vis dar stengiasi rasti kitokių paaiškinimų. Dėl to man tiesiog širdis plyšta.

Tada Tsionas parodė Bakui, ką jis dabar dirba. Ben Judas jau buvo beveik baigęs vieną lankstinuką, pradėsiantį Briuso rašinių seriją.

— Nors ir būdamas toks jaunas, jis buvo stebėtinai puikus teologijos žinovas, — tarė Tsionas. — Jis nebuvo lingvistas kaip kad aš, todėl papildau jo darbą savo žiniomis. Manau, galutinis rezultatas nuo to tik pagerės.

— Esu tikras, kad Briusas tam pritartų, — tarė Bakas.

Bakas norėjo apsvarstyti klausimą apie Tsiono pagalbą bažnyčiai parenkant pastorių. Kaip į šią vietą tiktų Tsionas! Tačiau apie tai negalėjo būti nė kalbos. Kita vertus, Bakas nenorėjo, kad kas nors trukdytų svarbų Tsiono darbą.

— Žinai, Tsionai, tikriausiai aš būsiu pirmasis, kuris prisidės prie tavęs šioje slėptuvėje.

— Kameronai, nematau priežasčių, dėl kurių tu turėtum slėptis.

— Mane tai tiesiog siutina, gali neabejoti. Bet aš darausi neatsargus. Rizikuoju. Todėl yra pavojus, jog galiu įkliūti.

— Tuomet galėsi daryti tai, ką aš darau internetu, — nuramino jį Tsionas. — Aš bendrauju su šimtais žmonių, tereikia išmokti keletą triukų. Galėsi rašyti taip, kaip buvai įpratęs, laikydamasis visiško objektyvumo ir rimtumo. Ir dar tau nedarys įtakos laikraščio savininkas.

— Ką tu pasakei apie tiesą?

— Tu galėsi rašyti tiesą, štai ir viskas.

Bakas atsisėdo ir ėmė rašyti ant lapo. Jis nubraižė pirmąjį laikraščio puslapį ir pavadino jį paprastai — „Tiesa“. Buvo sužavėtas.

— Pažvelk štai čia. Galiu pats apipavidalinti, parašyti tekstą ir išplatinti jį internetu. Anot Donio Mūro, neįmanoma susekti, iš kur tai ateis.

— Nenorėčiau, kad tau savanoriškai tektų įsikalinti, — tarė Ben Judas. — Bet pripažįstu, jog tokia draugija man patiktų.

Devyniolika

Reifordas didžiavosi Hete Diuram. Užuot vykusi į Naująjį Babiloną, ji dar kartą apgavo Nikolajų ir jo ginklanešį Leoną Fortūnatą. Ji išskrido iš Milvuokio į Bostoną, bet nenuskrido į Bagdadą, o kažkur sustojo.

Aišku, Reifordas nieko negalėjo girdėti, kai susitikimai su Petru Metjusu tęsėsi Naujojo Babilono būstinėje. Žinojo tik tiek, kad visi, o ypač Nikolajus ir Leonas, tiesiog nustėro, sužinoję, jog Hetė vėl išsisuko nuo skrydžio grafiko. Nors Karpatijus ir buvo jai abejingas, nežinia, kur yra Hetė, jį erzino.

Kai pagaliau paaiškėjo, kad mergina pasirinko naują kelionės maršrutą, pats Karpatijus pareiškė norą asmeniškai susitikti su Reifordu. Šiam įėjus į „216“ apartamentus ir paprašius valdovo audiencijos, naujoji sekretorių komanda buvo savo vietoje ir pasiruošusi darbui.