Джерри Дженкинс - Nikolajus

Aplinkui bėgiojo meškėnai, oposumai, žąsys, antys, šunys, katės. Jų buvo nesuskaičiuojama daugybė. Bakas pravėrė automobilio langą ir ėmė klausytis. Didžiuliai debesys paukščių puldinėjo nuo vieno medžio prie kito. Bet danguje nesimatė nė debesėlio. Nepūtė nė menkiausias vėjelis. Net medžių lapai nejudėjo. Bakas stovėjo ir laukė užsidegant šviesoforo signalo, kai staiga pamatė linguojant šviesoforą ir kelio ženklus. Tada įsijungė šviesas ir visu greičiu pasileido gatve tolyn.

Reifordą palydėjo į Karpatijaus kabinetą. Už konferencijų stalo sėdėjo keletas svarbių svečių. Nikolajus greitai pasivedėjo Reifordą į šoną.

— Ačiū, kad užsukote, kapitone Stylai. Norėjau tik pasakyti, jog dabar aš negaliu matytis su panele Diuram. Tikriausiai ji norės pasišnekėti su manimi. Apie tai negali būti nė kalbos. Aš...

— Atleiskite, valdove, — pertraukė jį Leonas Fortūnatas, — sere, mes gavome keistus mūsų matavimo prietaisų parodymus.

— Jūsų matavimo prietaisų? — nepatikliai paklausė Karpatijus. — Aš patikėjau tai jums ir jūsų tarnybai, Leonai...

— Sere! — kreipėsi į jį sekretorė. — Perspėjantis skambutis jums arba ponui Fortūnatui iš Tarptautinio seismografijos instituto.

Karpatijus atrodė suirzęs ir dėbtelėjo į Fortūnatą.

— Atsiliepkite, pagaliau, Leonai. Matote, kad aš užsiėmęs.

Fortūnatas paėmė ragelį, ir atrodė, jog bando elgtis ramiai, bet tuoj pat sušuko:

— Ką? Ką?!

Dabar jau Karpatijus neišlaikė:

— Leonai!

Reifordas pasitraukė nuo Karpatijaus ir pažvelgė pro langą. Apačioje ratais lakstė šunys, kuriuos beviltiškai bandė sugauti jų šeimininkai. Reifordas išsitraukė mobilųjį telefoną ir skubiai paskambino Makalamui. Karpatijus dėbtelėjo į jį.

— Kapitone Stylai! Aš jums kalbėjau, kad...

— Makai! Kur tu esi? Greičiau užvesk variklį! Aš tuoj būsiu pas tave!

Staiga užgeso šviesos. Švietė tik palubėje esančios avarinio apšvietimo lempos, o lauke spindėjo ryški saulė. Sekretorė suriko. Fortūnatas pasisuko į Karpatijų ir bandė paaiškinti, ką prieš minutę išgirdo. Tada, perrėkdamas visą triukšmą, valdovas sušuko:

— Norėčiau paprašyti tvarkos!

Staiga, tarsi paspaudus jungiklį, viskas aplinkui aptemo lyg naktį. Dabar net suaugę vyrai ėmė dejuoti ir rėkti. Tik akumuliatorių šviesos silpnai apšvietė pastatą, kuris jau ėmė virpėti. Reifordas pasileido durų link. Bėgdamas jautė kažką sekant už nugaros. Paspaudęs lifto mygtuką, staiga prisiminė, kad nebėra elektros. Laiptais užlėkė ant pastato stogo, kur su paruoštu pakilti sraigtasparniu jau laukė Makalamas.

Staiga pastatas po Reifordo kojomis susvyravo lyg bangos nešama burlentė. Sraigtasparnis siūbtelėjo pirma kairėn, po to dešinėn. Pribėgęs Reifordas stvėrė durų rankeną ir išvydo pilnas siaubo Mako akis. Jam bebandant įlipti vidun, kažkas taip stipriai stumtelėjo į priekį, jog jis akimirksniu atsidūrė šalia Mako. Staiga išgirdo šaukiant Karpatijų:

— Kylame! Kylame!

Makalamas pakėlė sraigtasparnį per pėdą nuo stogo ir sušuko:

— Atbėga dar žmonių!

— Nėra vietos! — sustaugė Karpatijus. — Kylame!

Dviem jaunoms moterims ir keletui vidutinio amžiaus vyrų įsikibus į sraigtasparnio atramas, Makas pakilo ir ėmė tolti nuo pastato. Pasukęs kairėn, sraigtasparnis savo šviesomis apšvietė pastato stogą, ant kurio buvo matyti šaukiantys ir klykiantys iš siaubo žmonės. Reofordas su siaubu stebėjo, kaip didžiuliame dulkių debesyje su baisiu trenksmu prasmego aštuoniolikos aukštų pastatas su šimtais jame buvusių darbuotojų. Į sraigtasparnį įsikibę žmonės klykdami vienas paskui kitą ėmė kristi žemyn.

Reifordas pažvelgė į Karpatijų. Silpnos nuo sraigtasparnio valdymo prietaisų sklindančios šviesos apšviestas veidas nerodė jokių emocijų. Atrodo, šis žmogus rūpinosi tik savimi. Reifordas negalėjo atsitokėti. Jis matė žūstančius. Karpatijus įsakė Makui pakilti ir paliko mirčiai žmones, kuriuos buvo galima išgelbėti. Reifordas plikomis rankomis galėjo nužudyti šį žmogų.

Akimirką net buvo suabejojęs, ar ne geriau būtų buvę pasilikti tame pastate ir žūti drauge su visais. Bet tuoj pat papurtė galvą ir prisisegė saugos diržą.

— Į Bagdadą! — sušuko jis. — Į Bagdado oro uostą!

Bakas puikiai suprato, kas vyksta, ir nepaisydamas šviesoforo signalų bei kelio ženklų, šokinėdamas per šaligatvius ir aplenkdamas automobilius bei sunkvežimius lėkė visu greičiu. Pirmiausia jis norėjo pasiekti Chloję, buvusią Loretos namuose. Tad čiupo savo telefoną, bet dar nebuvo užprogramavęs greito rinkimo telefono numerių, o važiuojant tokiu greičiu ir bandyti suspaudyti mygtukus buvo neįmanoma. Pamatęs, jog tai beviltiška, jis numetė telefoną ant sėdynės ir važiavo toliau. Jam kertant sankryžą, staiga sutemo. Diena virto naktimi ir visoje apylinkėje nutrūko elektros tiekimas. Vairuotojai greitai įsijungė savo automobilių šviesas, bet kelio priekyje atsiradusį plyšį Bakas pastebėjo per vėlai. Jis dideliu greičiu lėkė į ką tik atsivėrusį griovį. Plyšys atrodė maždaug dešimties pėdų pločio ir beveik tokio pat gylio. Suprato, jog įkristi į jį būtų pražūtinga, bet lėkė per daug greitai, kad galėtų to išvengti. Bakas staigiai suktelėjo vairą kairėn ir prieš įlėkdamas į plyšį „Reindž roveris“ apsivertė. Keleivio pusėje esanti oro pagalvė išsiskleidė ir tyliai subliūško. Atėjo laikas išsiaiškinti, ko vertas šis automobilis.

Priešais esantis plyšys staiga susiaurėjo. Neužvedus variklio, iš čia nebuvo įmanoma išsikapstyti. Bakas įjungė visų keturių ratų pavarą bei ratų blokavimą, perjungė pirmą pavarą, švelniai pasuko vairą į kairę ir nuspaudė akceleratorių. Priekinė kairioji padanga įkibo į tvirtą plyšio kraštą, ir Bako automobilis beveik šaute iššovė į viršų. Iškart paskui jį plyšin įsmigo nedidėlė mašina ir tuoj pat paskendo liepsnose.

Žemė judėjo ir trūkinėjo. Didžiulė šaligatvio dalis pakilo apie dešimt pėdų į orą ir su trenksmu krito į patį gatvės vidurį.

Automobilio viduje garsas buvo prislopintas. Bakas neatidarė langų, bet girdėjo, kaip sunkvežimiai trenkiasi į gatvės apšvietimo ir telefono linijų stulpus, girdėjo, kaip griūna namai.

Jis nusprendė sumažinti greitį. Taip lėkdamas tikrai gali užsimušti. Reikėjo pastebėti atsirandančias kliūtis ir neskubant jas įveikti. „Reindž roveris“ šokinėjo į viršų ir slydinėjo į šonus. Žmonės, kuriems pavyko išlikti gyviems, važiavo tiesiog beprotiškai ir mašinos atsitrenkdavo viena į kitą.

Kiek laiko tai tęsis? Bakas beveik nesiorientavo vietovėje, tad važiavo žiūrėdamas į kompasą ir stengdamasis laikytis vakarų krypties. Vienu metu jam pasirodė, lyg gatvė būtų panaši į audeklą. Ji tai kilo, tai leidosi, vėl kilo ir vėl leidosi, tarsi čia būtų kokie „amerikietiški kalneliai“, bet didysis žemės drebėjimas dar tik prasidėjo. Pradžioje atsiradę kelio nelygumai, kuriuos „Roveris“ nesunkiai įveikdavo, dabar virto judančiomis purvo ir asfalto gabalų masėmis. Automobiliai tiesiog panirdavo jose.

Siaubas buvo per švelnus žodis norint nupasakoti tai, kas vyko. Reifordas negalėjo prisiversti kalbėtis su Karpatijumi ir net su Maku. Jie skrido Bagdado oro uosto link, o Reifordas neatitraukė akių nuo sugriauto miesto. Visur aplinkui draikėsi liepsnų liežuviai. Jos apšviesdavo sudaužytus automobilius, sugriautus pastatus ir nuolat tarsi putojanti jūra banguojančią žemę. Jo žvilgsnį patraukė didžiulis degantis kamuolys. Tai buvo mėnulis, kabantis taip arti, kad, rodos, galėjai jį paliesti ranka. Krauju pasruvęs mėnulis.