Джерри Дженкинс - Nikolajus

Hetė greitai atsistojo ir, apsisukdama apvertusi kėdę, apkabino Chloję. Taip jos stovėjo keletą minučių, o tada visi persikėlė į kitą kambarį. Hetė bandė šypsotis.

— Jaučiuosi kvailai, — tarė ji, — tarsi būčiau verkšlenanti mokinukė.

Kitos moterys neprieštaravo ir nebandė įrodinėti, kad ji atrodo puikiai. Jos tiesiog žvelgė į ją, o jų akyse galėjai įžvelgti nuoširdžią meilę. Vienu metu Bakas net ėmė pavydėti Hetei. Jis nelabai suprato tikrąją merginos padėtį, bet toks moterų elgesys jį pribloškė ir sujaudino.

— Eisiu tiesiai prie reikalo, — tarė Petras Metjusas Karpatijui, — jei yra būdų, kaip mes galime padėti vienas kitam, tai aš noriu žinoti, ko jums reikia. Nes yra dalykų, kurių man reikia iš jūsų.

— Ko, pavyzdžiui?

— Jei atvirai, tai man reikia, kad jūsų administracija panaikintų Bendro pasaulio tikėjimo skolas jai. Galbūt kada nors mes galėsime padengti įsiskolinimą, bet dabar neturime jokių pajamų.

— Jūs negalite parduoti nenaudojamų bažnyčių pastatų? — paklausė Karpatijus.

— Ak, tai tik dalis visų problemų, bet labai maža dalis. Tikrosios problemos siejamos su dviem religinėmis grupėmis, kurios ne tik atsisakė prisidėti prie mūsų sąjungos, bet dar ir yra priešiškai nusiteikusios. Jūs žinote, apie ką aš kalbu. Viena grupė atsirado dėl jūsų pasirašytos sutarties tarp Pasaulio Bendrijos ir Izraelio. Žydams mūsų nereikia, tad jiems nėra jokios prasmės prisidėti. Jie vis dar tiki vienu tikru Dievu ir Mesiju, kuris tuoj pat turi ateiti iš dangaus. Nežinau, kokie jūsų planai pasibaigus sutarties galiojimo terminui, bet aš tikrai galėčiau panaudoti prieš juos šiokius tokius ginklus. Kita grupuotė yra tie krikščionys, besivadinantys Negandų šventaisiais. Šitie tiki, kad Mesijas jau buvo atėjęs ir pasiėmė savo bažnyčią, o jie buvo palikti. Abejoju, ar jie teisūs, greičiau tik apgaudinėja save manydami, kad turi dar vieną šansą, bet jūs pats puikiai žinote, kad jie plečiasi tarsi koks miško gaisras. Keista, didelę jų dalį sudaro atsivertę žydai. Jiems galima priskirti tuodu keistuolius prie Raudų sienos, pasakojančius visiems, kad Jėzus yra Dievo sūnus, kad Jis buvo grįžęs ir vėl ruošiasi ateiti.

— Petrai, mano drauge, jums, kaip buvusiam katalikui, tai neturėtų būti keista doktrina.

— Aš nesakau, kad tai man neįprasta. Tik niekada nesupratau to baisaus nepakantumo kitaip mąstantiems, kuriuo anksčiau pasižymėjo Katalikų bažnyčia, o dabar ta pati netolerancija trykšte trykšta iš Negandų šventųjų pusės.

— Jūs taip pat pastebėjote prieštaravimus?

— Kas to nepastebėtų! Tie žmonės vertina Bibliją pažodžiui. Jūs girdėjote jų propagandą ir jų pamokslininkus masinių susirinkimų metu. Dešimtys tūkstančių žydų patiki tomis pasakomis ir papildo tų vadinamųjų šventųjų gretas. Jų nepakantumas ir bekompromisiškumas mus žeidžia.

— Kaip tai?

— Jūs žinote. Mūsų sėkmės paslaptis yra ta, kad Bendras pasaulio tikėjimas tiesiog panaikino mus skaidžiusius barjerus. Bet kokia religija, teigianti, kad yra tik vienas kelias pas Dievą, yra netolerantiška. Jie tampa pasaulio bendro tikėjimo, o kartu ir Pasaulio Bendrijos priešais. Mūsų priešai yra jūsų priešai. Tad turėtume kažko imtis.

— Ką jūs siūlote?

— To paties norėčiau paklausti ir jus, Nikolajau.

Reifordas galėjo tik įsivaizduoti, kaip Karpatijų nustebino tai, kad Metjusas kreipėsi į jį vardu.

— Tikite tuo ar ne, mano drauge, aš apie tai jau galvojau.

— Jau galvojote?

— Taip. Kaip jūs sakote — jūsų priešai yra mano priešai. Tiedu prie Raudų sienos, vadinamųjų šventųjų pakrikštyti liudytojais, kalbėjo apie nesibaigiantį sielvartą man ir mano administracijai. Nežinau, iš kur jie atvyko ir kokie tikrieji jų tikslai, bet tie žmonės terorizavo Jeruzalės gyventojus ir piešia mane ne pačiom gražiausiom spalvom. Visi tie fundamentalistai, atverčiantys į tikėjimą Kristumi tiek daug žydų, žiūri į tuodu tarsi į didvyrius.

— Tai kokią išvadą jūs padarėte?

— Jei atvirai, tai aš pasirinkau įstatymų leidybos kelią. Tradicinė išmintis sako, kad moralės negalima apriboti įstatymais. Nenorėčiau tuo tikėti. Pripažįstu, kad mano svajonės ir laimėjimai yra grandioziniai, bet manęs tai nesulaiko. Aš sieksiu visuotinės bendruomenės, kurioje tikrai viešpatautų taika ir harmonija, sieksiu utopijos, kur žmonės gyvena kartu darydami vienas kitam gera. Kai trijuose iš dešimties administracinių regionų buvo iškilusi maišto grėsmė, aš nedelsdamas daviau tam atsaką. Nepaisant begalinės mano kantrybės ir pačio nuoširdžiausio nusiteikimo prieš karą, tuomet priėmiau strateginį sprendimą. Dabar įstatymais aš apribosiu moralę. Žmonės, kurie nori gyventi kartu ir tęsti mano pradėtus darbus, supras ir pamatys mano kilniaširdiškumą ir taikų būdą. O keliantieji rūpesčius tiesiog išnyks. Viskas labai paprasta.

— Tai jūs, Nikolajau, norite paskelbti karą fundamentalistams?

— Tam tikra prasme taip. Tačiau mes nenaudosime nei tankų, nei bombų. Bet aš tikiu, kad atėjo laikas sugriežtinti naujosios Pasaulio Bendrijos taisykles. Jei jums tai pasirodys taip pat naudinga kaip ir man, norėčiau, kad dalyvautumėte formuojant ir pats imtumėtės vadovauti elitinių pajėgų organizacijai, kurią galėtume pavadinti, na, kad ir „Tyros minties organizacija“.

— Kaip jūs apibrėžtumėte tą „tyrą mintį“?

— Tai turėtų būti jaunų, stiprių ir sveikų pasišventusių Pasaulio Bendrijai vyrų ir moterų grupė, siekianti tobulinti savo protus ir kūnus, kad galėtų uoliai persekioti visus kitaminčius.

Per ausines Reifordas išgirdo, kaip kažkas atsistojo ir ėmė žingsniuoti. Jam toptelėjo mintis, kad tai turėtų būti Metjusas, kurį, matyt, sužavėjo tokia idėja.

— Manau, kad tai nebus uniformuoti žmonės.

— Taip. Jie neturi išsiskirti iš aplinkinių, bet parenkant kadrus reikia atkreipti dėmesį į jų įžvalgumą bei gerą psichologinį pasiruošimą. Pirmiausia jie turėtų mus informuoti apie visus įtartinus elementus, besipriešinančius mūsų tvarkai. Tikriausiai pritarsite, kad jau seniai praėjo tie laikai, kai buvo galima toleruoti ypač neigiamų viešųjų pokalbių poreikį.

— Aš ne tik sutinku, — greitai pritarė Matas, — bet esu pasiruošęs visais įmanomais būdais padėti. Ar gali pasaulio bendras tikėjimas padėti atrenkant kandidatus? O juos apmokyti, apgyvendinti ir aprengti?

— O aš maniau, kad jums labai trūksta lėšų, — juokdamasis tarė Karpatijus.

— Kaip tik tas ir duos mums daugiau pajamų. Kai eliminuosime opoziciją, kiekvienas pajus iš to naudą.

Reifordui pasigirdo, kad Karpatijus su palengvėjimu atsiduso.

— Mes pavadinsime juos PBMM: Pasaulio Bendrijos moralės monitoriai.

— Skamba kiek per švelniai, Nikolajau.

— Tai atitinka idėją. Juk nenorime jų pavadinti slaptąja policija, minčių policija, neapykantos policija ar dar kokia nors policija? Neapsigaukite. Tai bus slapta organizacija. Jie turės pakankamai galios. Pasaulio Bendrijos gerovės labui tie žmonės turės teisę kištis į visus reikalus.

— Ar nebus jokių apribojimų?

— Jokių.

— Ar bus ginkluoti?

— Be abejo.

— Ir tam tikrais atvejais jiems bus leidžiama juos panaudoti?

— Juk tai puiku, ar ne, popiežiau Metjusai? Pasirinkdami tinkamus jaunuolius, apmokydami juos taikių utopinių idėjų ir suteikdami jiems galią prireikus veikti už įstatymo ribų, mes greitai pavergsime priešą ir jį sunaikinsime. Jau įsivaizduoju, kad po kelerių metų PBMM apskritai nebereikės.