Джерри Дженкинс - Nikolajus

Sklaidydamas laikraštį Bakas suprato, kad dabar, jam atskleidus savo požiūrį, gali tekti slapstytis ir tikriausiai bus neįmanoma išdėstyti savo nuomonę šio puikaus, platinamo visame pasaulyje, leidinio puslapiuose. Kalbėdamas per televiziją ar internetą, turės didesnę auditoriją, bet kažin ar jam pavyks turėti tokią įtaką, kokią turi dabar.

Žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo pats laikas vykti į saugųjį namą ir papietauti su Hete.

Po to, kai Reifordo ir Makalamo pilotuojamo lėktuvo ratai palietė oro uosto taką Romoje, lakūnai turėjo pusės valandos pertrauką poilsiui prieš išskrendant atgal į Naująjį Babiloną. Išlipdami jie prasilenkė su Petru Metjusu ir jo palydovu, lipančiais į lėktuvą. Reifordui kėlė pasišlykštėjimą vergiškas Karpatijaus keliaklupsčiavimas prieš popiežių. Jis girdėjo valdovą sakant:

— Kaip gerai, popiežiau, kad leidote mums atvykti ir jus pasiimti. Tikiuosi, kad mes reikšmingai pasikalbėsime ir tas duos naudos Pasaulio Bendrijai.

Kai jų nebegirdėjo joks pašalinis, Matas pasakė Karpatijui:

— Man nesvarbu, ar jums tai naudinga. Svarbu, kad tai duoda naudą Pasaulio Tikėjimui.

Radęs įtikinamą priežastį, Reifordas atsiprašė Makalamo ir grįžo į lėktuvo kabiną. Paaiškinęs Fortūnatui, kad „reikia patikrinti dar keletą dalykėlių“, jis greitai įsitaisė savo kėdėje. Užrakinęs duris, įjungė slapto pasiklausymo liniją ir ištempė ausis.

Taip sielvartaujančios Hetės Bakas nebuvo matęs nuo pat Paėmimo. Jis, kaip ir daugelis kitų žmonių, visuomet ją matydavo pasitempusią. Dabar, švelniai tariant, Hetę galėjai pavadinti nesusitvarkiusia. Jos rankinė buvo tiesiog kimšte prikimšta servetėlių ir mergina nuolat jomis naudojosi. Loreta parodė jai į vietą stalo gale, ir, kai pietūs buvo paruošti, jie visi sėdėjo tylėdami, tarsi kiekvienas norėtų išvengti reikšmingo pokalbio. Tada Bakas tarė:

— Amanda, ar gali pasimelsti už mus?

Hetė greitai sunėrė pirštus ir jais pasirėmė smakrą. Dabar ji atrodė tarsi maža mergaitė, atsiklaupusi maldai šalia savo lovos. Amanda pradėjo:

— Dangiškasis Tėve, kartais mes patenkame į tokias situacijas, kai sunku net suprasti, ką turėtume Tau pasakyti. Kartais būname nelaimingi ar sumišę. Kartais mes nežinome, kur pasukti. Pasaulyje būna tiek daug chaoso. Bet žinome, jog turime dėkoti Tau, kad tu esi. Dėkui Tau, kad esi gerasis Dievas. Dėkui už rūpestį ir meilę mums. Dėkojame, kad esi visagalis ir laikai pasaulį savo rankose. Taip pat Tau dėkojame už draugus, ypač už senus draugus, tokius kaip Hetė. Padėk mums pasakyti jai tai, kas ją padrąsintų ir nuramintų, ir dėkojame Tau už šį maistą. Jėzaus vardu, Amen.

Valgė tylėdami. Bakas pastebėjo, kad Hetės akys pilnos ašarų. Tačiau ji valgė greitai ir baigė anksčiau už kitus. Paėmusi kitą servetėlę, ji išsipūtė nosį.

— Ką gi, — tarė ji, — Reifordas primygtinai prašė, kad pas jus užsukčiau. Atsiprašau, jog negalėjau atvykti anksčiau ir su juo susitikti, bet manau, jis norėjo, kad pakalbėčiau su jumis. O gal tai jūs turite ką nors man papasakoti?

Ji atrodė tokia suglumusi, koks jautėsi ir Bakas. Kas čia vyksta? Ką dabar jiems daryti? Buvo labai sunku padėti šiai moteriai, jei ji pati nesiruošė išsipasakoti savo bėdų.

— Hete, dėl ko labiausiai šiuo metu nerimauji? — nedrąsiai pradėjo Loreta.

Nežinia, ar jos pasakyti žodžiai, ar tai, kaip ji juos ištarė, bet Hetę paveikė Loretos žodžiai ir ji apsipylė ašaromis.

— Viena aišku, — tarė ji susitvardžiusi, — aš noriu aborto. Mano šeima tam neprieštarauja. Nežinau, ką pasakys Nikolajus, bet jei man grįžus mūsų santykiai nepasikeis, tai šis noras tik dar labiau sustiprės. Manau, aš esu čia todėl, kad jūs pabandytumėt mane nuo to atkalbėti, o man reikia išklausyti abi puses. Reifordas man jau parodė, jo nuomone, teisingą poziciją, tai yra jis — už gyvybės išsaugojimą. Nemanau, kad norėčiau išgirsti šitai dar kartą.

— Tai ką tu nori išgirsti? — paklausė Bakas, jausdamasis per daug vyriškai ir dėl to visai nejautrus moteriškoms bėdoms.

Lyg priekaištaudama Chlojė žvilgtelėjo į jį, duodama suprasti, kad jam nederėtų daryti spaudimo.

— Hete, — tarė ji, — tu žinai mūsų poziciją. Ir čia esi visai ne dėl to. Jei tave reikia atkalbėti, tai mes pasiruošę. Jei nenori, kad mes atkalbinėtume, tai ką bepasakytume, neturės tau jokios įtakos.

Hetė atrodė visai netekusi vilties.

— Tai jūs manote, kad aš atvykau pasiklausyti pamokslo?

— Mes visai nesirengiame tau pamokslauti, — nuramino ją Amanda. — Kaip suprantu, tu žinai, koks yra mūsų požiūris į Dievą?

— Taip, žinau, — atsakė Hetė. — Atleiskite, kad jus sutrukdžiau. Manau, man pačiai reikia apsispręsti dėl šio nėštumo ir buvo tiesiog kvaila į tai įtraukti ir jus.

— Dar pabūk, neskubėk išvykti, brangioji, — tarė Loreta. — Tai mano namai, o aš jų šeimininkė ir tikrai įsižeisiu, jei taip greit išvyksi.

Hetė pažvelgė į ją, tarsi norėdama įsitikinti, ar Loreta nejuokauja.

— Aš juk galiu palaukti oro uoste, — tarė Hetė. — Atleiskite, kad pridariau jums tiek nemalonumų.

Bakas norėjo kažką pasakyti, bet žinojo, kad tokia tema jam geriau nekalbėti. Jis žvelgė į akis moterims, kurios atidžiai stebėjo Hetę. Galop atsistojo Chlojė ir, apėjusi Hetei už nugaros, uždėjo rankas jai ant pečių.

— Tu man visada patikai, — ramiai kalbėjo Chlojė. — Manau, kad kitaip susiklosčius aplinkybėms mes galėtume tapti draugėmis. Bet noriu pasakyti, jog žinau, kodėl tu čia atvykai. Nujaučiu, kodėl paklausei mano tėvo patarimo, nors gal ir nelabai norėjai čia atvykti. Kažkas man kužda, kad tavo apsilankymas namuose nebuvo labai sėkmingas. Galbūt tavo artimieji yra per daug praktiški. Gal jie visai tavęs neužjautė, o tau to reikėjo ne mažiau kaip ir jų patarimo. O gal jų nuomonė, kad nėštumą geriau nutraukti, nebuvo tai, ką iš tiesų norėjai išgirsti. Noriu tau pasakyti štai ką, Hete, — jei ieškai meilės, tai atvykai kaip tik ten, kur reikia. Taip, yra dalykai, kuriais mes tikime. Dalykai, kuriuos, mūsų manymu, tu turi žinoti ir su jais sutikti. Mes manome, kad tu turi priimti tam tikrus sprendimus. Turime minčių, kaip tau reikėtų pasielgti su savo kūdikiu, ir dar norime patarti, kaip tau reikėtų pasielgti su savo siela. Bet tai yra asmeniniai sprendimai, kuriuos priimti ar atmesti gali tik tu pati. O kadangi tai yra sprendimai, nulemiantys gyvenimą ar mirtį, dangų ar pragarą, mes galime pasiūlyti savo paramą, padrąsinimą, patarimą, žinoma, jei tu to paprašysi, ir dar meilę.

— Taigi, — sumurmėjo Hetė, — žadate meilę, jei tik priimsiu viską, ką jūs teigiate...

— Ne. Mes vis tiek tave mylėsime. Mylėsime tave taip, kaip myli Dievas. Mes mylėsime tave taip visapusiškai ir taip stipriai, kad niekur nuo šios meilės nepabėgsi. Jei tavo sprendimai prieštaraus tam, kuo mes tikime, ir net jei mums teks liūdėti dėl nekaltos gyvybės, dėl kūdikio, kuriam planuoji abortą, mes nesiliausime tave mylėję.

Chlojė apkabino ją per pečius, ir Hetė paplūdo ašaromis.

— Tai neįmanoma! Jūs negalite mylėti manęs nekreipdami dėmesio į tai, ką aš darau, ypač jei ignoruoju jūsų patarimą!

— Tu teisi, — tarė Chlojė. — Mes negalime mylėti besąlygiškai. Todėl norime leisti Dievui mylėti tave per mus. Jis yra vienintelis, kuris myli mus neatsižvelgdamas į mūsų poelgius. Biblijoje sakoma, kad Jis atsiuntė savo Sūnų numirti už mus, kol dar mes patys buvome mirę savo nuodėmėse. Tai besąlygiška meilė. Štai ką norime pasiūlyti tau, Hete, nes nieko daugiau ir neturime.