Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Puiku jus vėl matyti, kapitone Stylai. Bijau, kad laiku neišreiškiau savo dėkingumo už jūsų tarnybą, kaip tai būdavo iki šiol, nes per šį laiką įvyko tiek daug visokių dalykų, išblaškiusių mano dėmesį. Norėčiau iš karto pereiti prie reikalo. Žinau, kad panelė Diuram seniau dirbo su jumis. Iš tikrųjų atėjote čia dirbti per ją — ji jus rekomendavo. Žinau, kad kartais ji jums patiki savo paslaptis. Tad manau, nenustebsite, jog, kaip sakoma, „rojuje atsirado problemų“. Būsiu su jumis visiškai atviras.

Iš tikrųjų aš tikiu, kad panelė Diuram per daug rimtai žiūrėjo į mūsų santykius.

Reifordas prisiminė, kaip neseniai Nikolajus išdidžiai pranešė apie Hetės nėštumą ir tai, kad ji mūvi jo žiedą. Tačiau žinojo, jog neverta bandyt pagauti melagių melagį meluojant.

Karpatijus tęsė:

— Panelė Diuram turėjo suprasti mano padėtį. Aš neturiu laiko asmeniniam gyvenimui, tuo labiau jei jis apribojamas vedybomis ir šeimos rūpesčiais. Atrodo, ji buvo dėkinga už galimybę pagimdyti vaiką, mano vaiką. Tačiau šiuo klausimu aš nesiimu nei įkalbinti, nei atkalbinėti. Jei ji ruošiasi gimdyti, tai aš prisiimsiu visus finansinius įsipareigojimus. Tačiau jai nederėtų tikėtis, kad aš galėčiau skirti tam dar ir laiko, kaip tai daro normalus tėvas. Aš jai patarčiau nutraukti nėštumą. Bet, turėdamas omeny tai, kad atsakomybė už šį mūsų santykių rezultatą gula ant jos pečių, paliksiu jai apsisprendimo laisvę.

Reifordas buvo apstulbęs ir nesistengė to nuslėpti. Kodėl Karpatijus jam tai pasakoja? Ko iš jo tikisi? Atsakymų į šiuos klausimus nereikėjo ilgai laukti.

— Kaip ir visi kiti vyrai, aš turiu poreikių, kapitone Stylai. Jūs juk suprantate. Aš niekuomet nedarau kokių nors įsipareigojimų tik vienai moteriai, ir, būtent šiuo atveju, nesu nieko įsipareigojęs panelei Diuram. Šiuo metu turiu kitą draugę, su kuria palaikau intymius ryšius. Taigi pats matote mano dilemą.

— Nesu tikras, kad jus suprantu, — tarė Reifordas.

— Gerai, aš atleidau panelę Diuram iš savo asmeninės padėjėjos pareigų. Jaučiu, jog ji tiesiog pamišusi dėl to ir dėl neteisingų savo išvadų apie mūsų santykius, kurie nebeteko prasmės. Aš nežiūriu į juos, kaip į netekusius prasmės; tiesiog matau kiekvieną iš mūsų einant savo keliu. Bet, kaip jau sakiau, ji pernelyg vertino mūsų santykius ir įsipareigojimus, taigi dabar yra labai nusivylusi dėl šių sprendimų.

— Noriu jūsų paklausti apie žiedą, kurį jai davėte, — pasidomėjo Reifordas.

— Ak, jokių problemų. Aš nereikalausiu jo grąžinti. Iš tikrųjų visad tikėjau, jog akmuo kiek per didelis, kad tą daikčiuką mūvėtum kaip sužieduotuvių žiedą. Tai tik papuošalas. Jai nereikėtų rūpintis jį grąžinti.

Pamažu Reifordui viskas ėmė aiškėti. Karpatijus pasikvietė jį kaip seną Hetės draugą ir bosą, kad perduotų naujienas. Kam dar jam būtų reikalinga visa ši informacija?

— Su panele Diuram aš pasielgsiu teisingai, kapitone Stylai. Galite būti tuo tikras. Nenorėčiau, kad ji skurstų. Žinau ją pajėgsiant nesunkiai įsidarbinti, tikriausiai ne kaip kontoros darbuotoją, bet kur nors aviacijos pramonėje.

— Kuri, kaip jūs žinote, yra nuniokota karo, — paprieštaravo Reifordas.

— Taip, bet žinant jos darbo stažą ir galbūt įvertinant švelnų spaudimą iš mano pusės...

— Taigi jūs sakote, kad suteiksite jai tam tikrą tarnybą, stipendiją ar šiaip paramą?

Karpatijui tarsi prašviesėjo.

— Jei tai jai padės, aš būsiu labai laimingas galėdamas šiek tiek pagelbėti.

„Manau, kad tu būsi laimingas“, — pagalvojo Reifordas.

— Kapitone Stylai, turiu jums užduotį...

— Kažko panašaus tikėjausi.

— Taip, žinoma. Jūs esate labai nuovokus. Mus pasiekė žinios, kad panelė Diuram jau vyksta čia ir atskris į Bagdadą pirmadienio reisu iš Bostono.

Reifordas nustebo, kad Hetė vis atidėliojo savo sugrįžimą. Galbūt ji žinojo apie Amandos planus. Tikriausiai Amanda suorganizavo jų susitikimą ir jos skris drauge. Amanda turėjo ir kitą tikslą: sulaikyti Hetę nuo apsilankymo reprodukcijos klinikoje. Be to, ji norėjo išreikšti jai savo besąlygišką meilę ir paramą. Reifordas nutarė nesakyti Karpatijui, kad pirmadienį jis vyks į Bagdadą pasitikti savo žmonos.

— Tikiuosi, jog būsite laisvas, kapitone Stylai, o iš savo pusės užtikrinu, kad taip ir bus, tad norėčiau paprašyti sutikti ją oro uoste. Kaip senas draugas, jūs būsite pats tinkamiausias žmogus, galintis perduoti jai šią informaciją. Jos bagažą bus galima nugabenti į vieną iš butų jūsų pastate. Vieną mėnesį jai bus leista ten pasilikti, kol pati nuspręs, kur persikelti.

Reifordas jį pertraukė:

— Atleiskite, bet ar jūs neprašote manęs padaryti tai, ką jums pačiam derėtų?

— Ak, neapsigaukite, kapitone Stylai. Nė kiek nebijau šios konfrontacijos. Taip, man tai būtų tikra kančia, bet aš jaučiu savo atsakomybę. Tiesiog dėl daugybės svarbių susitikimų mano dienotvarkė tokia sudėtinga ir apkrauta. Dėl praėjusių neramumų mes išleidome daugybę naujų nutarimų ir įstatymų pakeitimų, kad aš tiesiog negaliu ištrūkti iš biuro.

Reifordas pamanė, kad Karpatijaus susitikimas su Hete Diuram truktų daug trumpiau nei šis jųdviejų pokalbis. Bet kokia prasmė su juo dabar ginčytis?

— Dar turite klausimų, kapitone Stylai?

— Ne, viskas labai aišku.

— Jūs tai padarysite?

— Neatrodo, kad galėčiau rinktis.

Karpatijus nusišypsojo.

— Jūs turite puikų humoro jausmą, kapitone Stylai. Nesakyčiau, kad nuo to priklauso jūsų darbas, bet aš gerbiu jūsų karinį išsilavinimą. Kiekvienas kareivis žino, kad, gavus komandą, ją reikia vykdyti. Žinokite, jog aš tai labai gerbiu.

Reifordas pažvelgė į jį. Vos nesusilaikė atrėžęs: „Nėra už ką“. Tik vos linktelėjo galva ir atsistojo.

— Kapitone Stylai, ar galiu paprašyti, kad dar pasėdėtumėte?

Reifordas vėl atsisėdo. „Kas čia dabar? Ar tai jau pabaigos pradžia?“

— Norėčiau pasiteirauti apie jūsų santykius su Kameronu Viljamsu?

Reifordas atsakė ne iš karto. Todėl Karpatijus tęsė:

— Kartais jis dar vadinamas Baku Viljamsu. Anksčiau buvo vyresnysis korespondentas „Global Weekly“, dabar „Global Community Weekly“. Jis atstovauja mano interesams tame laikraštyje.

— Jis yra mano žentas, — atsakė Reifordas.

— Ar galite pasakyti priežastį, dėl kurios jis man nepasakė šios linksmos naujienos?

— Manau, kad apie tai turėtumėte paklausti jį patį, sere.

— Ką gi, tada aš paklausiu jūsų. Kodėl jūs man to nepapasakojote?

— Tiesiog tai tik šeimos reikalas, — tarė Reifordas, stengdamasis išlikti ramus. — Kita vertus, kai jis dirba pas jus tokiose aukštose pareigose, tikėjausi, kad būsite nedelsiant apie tai informuotas.

— Ar jis pritaria jūsų religiniams įsitikinimams?

— Nenorėčiau kalbėti už Baką.

— Priimsiu šį atsakymą kaip teigiamą, — žiūrėdamas Reifordui į akis, tęsė Karpatijus. — Supraskite, aš nesakau, jog tai kažkokia problema.

„Puikiai viską suprantu“, — pagalvojo Reifordas.

— Tiesiog man buvo smalsu, — baigė Karpatijus.

Jis nusišypsojo Reifordui, ir iš šios šypsenos pilotas suprato viską, ką Antikristas turėjo omeny.

— Lauksiu jūsų raporto apie panelės Diuram sutikimą ir esu įsitikinęs, kad jus lydės sėkmė.

Bakas buvo „Global Community Weekly“ Čikagos biure, kai jam paskambino Amanda.

— Sulaukiau labai keisto skambučio iš Reifordo, — tarė ji. — Jis paklausė, ar į Bagdadą aš vyksiu iš Bostono kartu su Hete. Atsakiau — ne, nes maniau, kad ji jau sugrįžusi. Jis sakė manąs, jog ji pakeitė skrydžio laiką ir į Bagdadą tikriausiai atvyksime vienu metu. Tada dar paklausiau, kas atsitiko, bet, atrodo, jis neturėjo laiko pasakoti. Gal tu žinai, kas atsitiko?