Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Nieko nežinau, Amanda. Ar tu taip pat skrisi per Bostoną?

— Taip. Juk žinai, kad Niujorko oro uostas dabar beveik uždarytas. Ir Vašingtono taip pat. Nežinau, ar tie lėktuvai gali nuskristi tiesiai iš Milvuokio į Bagdadą.

— Kodėl grįždama atgal Hetė taip ilgai užtruko?

— Neįsivaizduoju. Jei būčiau žinojusi, kad ji ruošiasi atidėti savo kelionę, būčiau pasisiūliusi skristi drauge. Mums reikia palaikyti ryšį su ta mergina.

Bakas pritarė Amandos mintims ir pridūrė:

— Chlojė tavęs pasiilgo. Jiedu su Tsionu dirba sudarydami Naujojo Testamento mokymo planą. Atrodo, lyg jie būtų tame pačiame kambaryje, nors juos skiria ketvirtis mylios.

— Žinau, jai tai patinka, — tarė Amanda. — Norėčiau kaip nors įkalbėti Reifordą, kad jis leistų ir man tuo užsiimti. Tada jį matyčiau rečiau, bet vis tiek Naujajame Babilone ir taip retokai jį matau.

— Nepamiršk, kad gali būti „tame pačiame kambaryje“ su Tsionu ir Chloje, nesvarbu kur bebūtum.

— Taigi, — tarė ji, — jei nekreipsi dėmesio į tai, kad tarp mūsų laiko juostų bus devynių valandų skirtumas.

— Jums tereikės suderinti savo darbo grafikus. Kur tu esi dabar?

— Skrendame virš žemyno. Maždaug po valandos turėtume nusileisti. Tai pas jus dabar kelios minutės po aštuonių?

— Taip, teisingai. „Negandų pajėgos“ ruošiasi pradėti darbus. Tsionas atrodo darbingai nusiteikęs ir patenkintas, nors laimingu gal ir nepavadinsi. Chlojė yra pas Loretą ir susižavėjusi naujomis mokymo galimybėmis, nors žino, kad ne visada galės laisvai tai daryti.

Aš esu čia, tu — ten ir netrukus susitiksi su Reifordu. Esu tikras, kad mes visi esame labai užsiėmę ir darome tai atsakingai.

— Tikiuosi, jog Reifordas buvo teisus dėl Hetės, — garsiai svarstė Amanda, — būtų puiku, jei oro uoste jis galėtų pasitikti mus abi.

Atėjo laikas Reifordui vykti į Bagdadą. Jis negalėjo suprasti, kodėl ilgokai būdama Denveryje Hetė tylėjo ir nebendravo su Karpatijaus žmonėmis, o po to Fortūnatui pateikė neteisingą informaciją apie savo grįžimą. Jei tokiu būdu ji nebandė susisiekti su Amanda, tai kokios dar galėtų būti šio keisto poelgio priežastys? Kas ją galėjo sulaikyti Bostone?

Reifordas nekantraudamas laukė susitikimo su Amanda. Jie nesimatė tik keletą dienų, bet juk buvo jaunavedžiai. Būsimas susitikimas su Hete atrodė nemalonus juo labiau, kad tuo pat metu turėjo atvykti ir Amanda. Dėl vieno dalyko jis buvo tikras: moterims pasikalbėjus su Hete saugiajame name, Hetės nebetrikdys Amandos draugija.

Bet buvo neaišku, ar tai, ką jis pasakys Hetei, bus jai blogos žinios? Galbūt tai palengvins jos ateitį. Ji žinojo, kad viskas jau baigta, tik baiminosi, jog Karpatijus jos nepaleis. Be abejo, bus priblokšta ir tikriausiai apstulbusi. Ko gero, ji nenorės nei jo žiedo, nei pinigų ar buto. Bet ji turi tai sužinoti. Mąstant vyrišku Reifordo protu, tai buvo visai praktiškas sprendimas. Kaip buvo supratęs iš daugiametės bendro gyvenimo patirties su Irena ir Amanda, nors Karpatijus ir tapo Hetei nepatrauklus, vis tiek tai ją įskaudins ir privers jaustis atstumta.

Reifordas paskambino Hetės vairuotojui.

— Gal gali mane pavėžėti arba paskolinti automobilį? Iš Bagdado turiu paimti panelę Hetę Diuram, o taip pat ir savo...

— Ak, atleiskite, sere. Aš jau nesu panelės Diuram vairuotojas. Dabar vežioju kitą asmenį iš valdovo aplinkos.

— Tai gal patarsite, kur galėčiau gauti automobilį?

— Galite pabandyt išsinuomoti, bet tai užtruks šiek tiek laiko. Turėsite užpildyti krūvą dokumentų, pats žinote.

— Tam aš neturiu laiko. Ką dar galima sugalvoti? — Reifordas jau ėmė pykti pats ant savęs, kad to nesuplanavo anksčiau.

— Jei pats valdovas paskambintų į nuomos kompaniją, automobilį galėtumėt gauti nedelsiant.

Reifordas paskambino Karpatijui. Atsiliepusi sekretorė pasakė, kad šiuo metu jis negali kalbėti.

— Ar jis netoliese? — paklausė Reifordas.

— Jis čia, sere, bet, kaip sakiau, labai užsiėmęs.

— Tai labai svarbus reikalas, Jei galėtumėt trumpam jį sutrukdyti, aš būčiau dėkingas, nes mūsų pokalbis tetruks kelias sekundes.

Kai sekretorė vėl paėmė telefono ragelį, ji tarė:

— Valdovas paprašė, kad, prieš atlikdamas jo pavedimą, trumpam užsuktumėt pas jį.

— Aš turiu labai mažai laiko, bet...

— Tai perduosiu jiems, kad jūs netrukus atvyksite.

Reifordas buvo per trejetą kvartalų nuo Karpatijaus rezidencijos. Jis įšoko į liftą ir ėmė leistis žemyn. Staiga jam šovė gera mintis, tad čiupo savo telefoną. Bėgdamas paskambino Makalamui.

— Makai? Ar tu dabar laisvas? Puiku! Man reikia sraigtasparniu nusigauti į Bagdadą. Atvyksta mano žmona, ir tikiuosi, kad pavyks sutikti ir Hetę Diuram. Gandai apie ją? Dabar nieko negaliu pasakyti, Makai. Po kelių minučių būsiu Karpatijaus biure. Susitiksime pakilimo aikštelėje? Gerai! Dėkoju!

Užsidaręs savo kabinete, Bakas dirbo prie kompiuterio, kai ekrane atsirado žinutė apie atsiųstą paštą. Tokie dalykai jam patiko. Tai buvo tarsi speciali pašnekesių linija su vienu asmeniu. Žinutė atėjo iš Tsiono. Jis klausė:

— Ar pabandysime įsijungti vaizdą?

Bakas išspausdino: „Žinoma“ ir įvedė savo slaptažodį. Dar reikėjo kiek palaukti, kol ekrane pasirodė Tsiono veidas.

Bakas parašė tokį tekstą: „Ar tai tu, ar aš matau save veidrodyje?“

Tsionas atsakė: „Tai aš. Jei esi saugioje vietoje, gal įsijunkime garsą ir pasikalbėkime?“

„Geriau nereikia, — išspausdino Bakas. — Gal nori ko nors ypatingo?“

„Man reikia kompanijos pusryčiams, — atsakė Tsionas. — Šiandien jaučiuosi kiek geriau, bet šiek tiek pradeda veikti klaustrofobija. Žinau, kad negaliu iš čia išeiti, bet gal tu galėtum atvykti nepastebėtas Loretos?“

„Pabandysiu. Ko norėtum pusryčiams?“

„Bakai, specialiai tau iškepiau kai ką amerikietiško. Pasuksiu vaizdą, gal galėsi pamatyti“.

Tačiau įrenginys nebuvo skirtas darbui tamsioje slėptuvės aplinkoje. Tad Bakas atsakė:

„Nieko nematau, bet tikiu tavim. Pasistengsiu atvykti kuo greičiau“.

Bakas pasakė budinčiajam, kad grįš už poros valandų, bet einantį link „Reindž roverio“ jį užklupo Verną Zy.

— Kur susiruošei? — paklausė ji.

— Atleisk, nesupratau? — atsakė jis.

— Noriu žinoti, kur tu būsi.

— Aš apskritai nežinau, kur būsiu, — atsakė jis. Informavau budintįjį, kad nebūsiu maždaug porą valandų. Ir nesijaučiu privaląs atskleisti smulkmenas.

Nepatenkinta Verną papurtė galvą.

Prieš įeidamas į Pasaulio Bendrijos būstinę, Reifordas sulėtino žingsnį. Pastatas buvo neįprastoje vietoje, o jį supo įvairių organizacijų rezidencijos. Kažkas patraukė Reifordo dėmesį. Tai buvo gyvūnų balsai. Lojo šunys. Jis žinojo, kad čia yra daug šunų. Daugelis darbuotojų laikė brangių veislių keturkojus ir dažnai juos vedžiodavo arba laikydavo pririštus prie savo namų.

Tai buvo tarsi koks klestėjimo įrodymas. Kartais Reifordas girdėdavo vieną ar kelis iš jų lojant. Bet dabar lojo visi šunys. Jie kėlė tokį triukšmą, kad kapitonas atsisuko pažiūrėti, kas juos taip sudomino. Pastebėjo, kaip keletas šunų pabėgo nuo savo šeimininkų ir garsiai skalydami pasileido gatve.

Jis gūžtelėjo pečiais ir įėjo į pastatą.

Bakas nutarė užsukti į Loretos namus ir pasiimti Chloję kartu. Dar reikėjo sugalvoti, ką pasakyti Loretai bažnyčios raštinėje. Jis galėtų taip pastatyti automobilį ir įeiti į bažnyčią, kad jo niekas nepastebėtų. O gal jiems su Chloje reikėtų aplankyti Loretą, pasikalbėti su ja, o po to apsimesti išvykstančiais. Jei niekas nepastebėtų, jie galėtų prasmukti pas Tsioną. Planas atrodė neblogas. Bakas jau buvo nuvažiavęs apie pusę kelio iki Maunt prospekto, kai jo dėmesį patraukė keisti dalykai. Tai buvo kelyje suvažinėti gyvūnai. Daugybė gyvūnų. Ir dar daugiau panašių padarėlių, lakstančių gatvėmis. Jis matė voveres, triušius, gyvates. Gyvatės? Teko matyti keletą jų Vidurio Vakaruose, bet čia panašių dalykų nepasitaikydavo. Tai buvo tik vienos rūšies gyvatės, bet iš kur jų tokia daugybė?