Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas provokavo jį poliau:

— Tada dangaus ir pragaro idėja?..

— Dangus — tai proto būsena. Dangus yra tai, kuo jūs galite paversti savo gyvenimą žemėje. Aš tikiu, kad mes artėjame prie utopinės valstybės sukūrimo. Pragaras? Daug žalos švelnioms sieloms buvo padaryta su grynai mitine idėja, kuri... Gerai, pabandysiu paaiškinti kitaip: sakykime, kad tie fundamentalistai, tie žmonės, manantys, kad mūsų laukia „Avinėlio rūstybė“, yra teisūs, ir Dievas yra mylinti asmenybė, besirūpinanti mumis visais. Bet tai akivaizdus pasityčiojimas, argi ne? Ar įmanoma, jog jis ką nors sukurtų tik tam, kad galėtų tai sugriauti? Čia kažkoks nesusipratimas.

— Bet ar tikintieji krikščionys, kuriuos jūs čia bandote charakterizuoti, nesako, jog Dievas visai nenori, kad kas nors nukentėtų? Kitaip tariant, Jis nesiunčia žmonių į pragarą. Pragaras — tai bausmė, tiems, kas netiki, bet kiekvienam yra suteikiama galimybė patikėti.

— Pone Viljamsai, jūs gerai nusakėte jų poziciją. Bet aš esu tikras, kad ir jūs pastebėjote, jog jų prognozės nė sudilusio skatiko nevertos.

Tą rytą anksti, dar prieš atidarant duris, Bakas paėmė supakuotą pluoštą „Global Community Weekly“. Sekretorės turės išdėlioti žurnalus ant kiekvieno stalo, bet dabar Kameronas atplėšė plastikinę pakuotę ir išskleidė priešais save visą krūvą ant stalo. Viršelis, sumaketuotas tarptautiniame centre, atrodė dar geriau, nei Bakas tikėjosi. Iškart po žurnalo pavadinimu buvo įdėta stilizuota kalnų grandinės, besidriekiančios nuo vieno krašto iki kito, iliustracija. Virš jos kabojo raudonas mėnulis ir buvo parašyta: „Ar jūs patirsite Avinėlio rūstybę?“

Bakas atsivertė tą ypač ilgą straipsnį, prasidedantį jo įžanga. Čia iš karto galima buvo pastebėti Kamerono Viljamso straipsniams būdingą bruožą — buvo pateikta visa nuomonių įvairovė. Jis apklausė visus vadovus, pradedant Karpatijumi ir Metjusu, baigiant vietinių tikėjimų vadovais. Čia galėjai rasti net gatvėje sutikto praeivio nuomonę.

Svarbiausia straipsnio dalimi Bakas laikė trumpą, bet labai koncentruotą ištrauką, kurią buvo parašęs ne kas kitas, o rabinas Tsionas Ben Judas. Čia jis paaiškino, kuo Biblijoje laikomas Avinėlis ir kaip pasakojimai apie jį prasideda Senajame Testamente, kol galop Naujajame Testamente visa tai išsipildo Jėzuje.

Bakui kėlė įtarimą tai, kad dėl to niekas neliepė jam atvykti pasiaiškinti, net senas jo draugas Stivas Plankas, kuris rimtai įtarinėjo jį dalyvavus Tsiono Ben Judo pabėgime. Tai, kad Bakas savo straipsnyje citavo Tsioną, galėjo sukelti įtarimą, jog jis žino ir slepia rabino buvimo vietą. Tačiau to jam pavyko išvengti. Kai straipsnis buvo paruoštas ir per palydovą išsiųstas į daugelį spaustuvių, Bakas dar pridėjo pastabą, kad „dr. Ben Judas sužinojo apie jo darbą per internetą ir pasinaudodamas kompiuteriu iš nenustatytos vietos atsiuntė savo pastabas“.

Taip pat Baką nustebino, jei dar galėjo kas nors stebinti, kai kalbama apie tokius dalykus, vienas jo jaunas reporteris iš Afrikos, savo nuožiūra nusprendęs sužinoti Zimbabvės universiteto mokslininkų geologų nuomonę. Kokia buvo jų išvada?

— Globalinio žemės drebėjimo idėja jau pati savaime yra nelogiška. Žemės drebėjimus paprastai sukelia požeminių plokščių pasislinkimai viena kitos atžvilgiu. Kaip tik dėl to atsiranda šis reiškinys. Priežastis, dėl ko tai vyksta tam tikrose vietose tam tikru laiku, yra logiška, nes tuo pačiu metu kitose vietose tai nevyktų. Šios plokštės tarpusavyje juda ir lūžinėja, nes jų judėjimui trūksta erdvės. Nėra tekę girdėti apie žemės drebėjimus, kurie tuo pat metu vyktų skirtingose vietose. Tai nevyksta Šiaurės Amerikoje ir Pietų Amerikoje vienu metu. Tikimybė, kad prasidės vienas pasaulinio masto geologinis įvykis, tiksliau tariant, vienu metu įvyks daugybė žemės drebėjimų visame pasaulyje, yra lygi nuliui.

Makalamas nutupdė sraigtasparnį ant Pasaulio Bendrijos tarptautinės būstinės pastato stogo Naujajame Babilone. Jis padėjo pernešti į liftą Reifordo lagaminus pro Karpatijaus apartamentus Nr. 216, kur šis buvo užėmęs visą aukštą su savo biurais ir konferencijų salėmis. Reifordas niekada nesuprato jo adreso, nes patalas buvo ne antrame aukšte. Karpatijus su vyresniaisiais pagalbininkais buvo įsikūręs viršutiniame aštuoniolikos aukštų pastato aukšte.

Reifordas vylėsi, jog Karpatijus nesužinos tikslaus jo atvykimo laiko. Nikolajų norėjo pamatyti tik jiems skrendant į Romą pasiimti Metjuso, o iki tol ketino išsikrauti daiktus ir įsikurti savo bute. Kapitonas džiaugėsi, kad niekas nesutrukdė. Iki skrydžio dar buvo likę nemažai laiko.

— Susitiksime 216-ajame, Mekai, — pasakė jis prieš jiems išsiskiriant.

Telefonai „Global Weekly“ biure ėmė skambėti dar kai nieko ten nebuvo. Bakas palaukė, kol atsiliepė automatinis atsakiklis, o po kurio laiko su kėde prisistūmė prie administratorės stalo ir ėmė klausytis įrašų. Viena moteris kalbėjo:

— Taigi „Global Community Weekly“ nusirito iki bulvarinių laikraščių, nuolat rašančių istorijas apie skraidančias lėkštes, lygio, kad išspausdino vadinamųjų bažnyčių pasakas. Palikite šį šlamštą „geltonajai“ spaudai.

Kitas sakė:

— Aš net nesapnavau, kad žmonės dar gali tikėti tokiomis nesąmonėmis. Tai, jog tiek daug medžiagos pavyko sudėti į vieną straipsnį, yra šiuolaikinės žurnalistikos nuopelnas. Dėkojame, kad iškėlėte juos į dienos šviesą ir parodėte, kokie jie kvailiai.

Tik vienos moters iš Floridos skambutis buvo kiek kitokio tono:

— Kodėl niekas apie tai nepasakė anksčiau? Aš jau buvau skaičiusi Apreiškimo knygą, bet šis laikraštis mane mirtinai išgąsdino. Ką man dabar daryti?

Bakas tikėjosi, kad ji įdėmiai perskaitys visą straipsnį ir atras tai, ką apie išsigelbėjimą nuo besiartinančio žemės drebėjimo pasakė įtikėjęs Kristų žydas iš Norvegijos:

„Nė vienas tegu nesitiki sugebėsiąs pasislėpti. Jei jūs, kaip ir aš, tikite, kad Jėzus Kristus yra vienintelis būdas išsigelbėti, jums derėtų išpažinti savo nuodėmes ir pakviesti Jį į savo širdį, kol mirtis dar nepasibeldė į duris“.

Suskambo asmeninis Bako telefonas. Tai buvo Verną.

— Bakai, aš saugau tavo paslaptį ir tikiuosi, kad ir tu elgsies taip pat.

— Aš irgi. Ko tokia susijaudinusi šį rytą?

— Skaičiau tavo straipsnį. Žinojau apie jį, bet kad bus toks, tikrai nesitikėjau. Ar manai, kad išlaikei savo objektyvumą? Ar straipsnis neatspindi tavo pritarimo šiam požiūriui?

— Nežinau, bet tikiuosi, kad ne. Jei Karpatijus nebūtų šio laikraščio savininkas, aš būčiau objektyvesnis.

— Prieštarauji pats sau.

Jos žodžiai privertė Baką pagalvoti. Na, jis buvo dėkingas už perspėjimą. Kita vertus, ji nepasakė nieko naujo. Gal taip Verną tik bandė užmegzti kontaktą, tikėdamasi vėl pradėti dialogą.

— Noriu tave paraginti dar kartą apmąstyti, ką girdėjai iš Loretos, Chlojės ir Amandos.

— Ir iš tavęs. Nepamiršk savęs, — jos balsas skambėjo pašaipiai ir sarkastiškai.

— Aš nepamiršau, Verną. Jei kada norėsi apie tai pasikalbėti, visuomet gali atvažiuoti pas mane.

— Žinant tai, ką jūsų religija kalba apie homoseksualizmą? Gal juokauji?

— Mano Biblijoje nėra skirtumo tarp homoseksualų ir heteroseksualų, — atsakė Bakas. — Homoseksualizmas čia vadinamas nuodėme lygiai taip pat kaip ir heteroseksualiniai santykiai už santuokos ribų.

— Žodžiai, Bakai. Tai tik žodžiai.

— Tik atsimink, ką sakiau, Verną. Nenoriu, kad asmeninis konfliktas atitrauktų mus nuo to, kas yra tikra ir realu. Buvai teisi sakydama, kad prasidėjęs karas parodė visą nesutarimų menkumą. Norėčiau, jog tai liktų toli praeityje.