Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Tai mes susitarėme?

— Dėl ko susitarėme? — nesuprato Bakas.

— Kad nė vienas iš mūsų nieko nepasakos apie kito asmeninį gyvenimą?

Bakas gūžtelėjo pečiais.

— Gal taip ir bus geriausia.

Reifordui skambino laidotuvių vadovas.

— Taigi, — tęsė jis, — dėl padidėjusio mirusiųjų skaičiaus, kapaviečių trūkumo ir taip toliau mes planuojame jį palaidoti ne anksčiau kaip po trijų savaičių, vėliausiai — po penkių savaičių. Kūną saugosime nemokamai, nes tai daroma visuomenės sveikatos labui.

— Suprantu. Jei galėtumėte mus informuoti, kada bus laidojama, būtume labai jums dėkingi. Bet laidotuvėse mes nedalyvausime.

Loreta atsisėdo prie pietų stalo šalia Reifordo.

— Tai taip liūdna, — tarė ji. — Ar jūs tikras, kad niekam iš mūsų nevertėtų ten nuvykti?

— Aš niekada nebuvau laidotuvių ceremonijų šalininkas, — atsakė Reifordas. — Ir nemanau, kad reikėtų dar ką nors pasakyti prie Briuso palaikų.

— Jūs teisus, — pritarė ji. — Briusas dabar danguje, o laidojamas bus tik jo žemiškasis pavidalas, tad neverta tam teikti daug reikšmės.

Reifordas linktelėjo ir išėmė vieną popieriaus lapą iš pastoriaus straipsnių krūvos.

— Loreta, manau, Briusas būtų norėjęs, kad jūs tai perskaitytumėte.

— Kas čia yra?

— Tai iš jo asmeninio dienoraščio. Keletas jo minčių apie jus.

— Ar jūs tuo tikras?

— Žinoma.

— Na, jūsų nuomone, jis tikrai norėtų, jog tai perskaityčiau?

— Galiu remtis tik savo jausmais, — atsakė Reifordas. — Jei pats būčiau ką nors panašaus parašęs, tai norėčiau, kad jūs perskaitytumėte, ypač jei manęs jau nebūtų.

Loreta drebančiais pirštais paėmė lapą ir prisitraukė artyn, bandydama skaityti. Netrukus ji baigė.

— Ačiū, Reifordai, — teištarė tramdydama ašaras. — Ačiū, kad leidote tai perskaityti.

— Bakai! Aš net neįtariau, kad Verną yra lesbietė! — tarė Chlojė.

— Tu net neįtarei? Aš taip pat!

— Baik juokus!

— Aš ir nejuokauju. Kaip manai, gal tai dar vienas mažas Dievo apreiškimas?

— Greičiau manyčiau, kad tai neįtikėtinas sutapimas, bet ką gali žinoti. Galbūt jis išgelbėjo tavo gyvybę.

— Tikriausiai tai tu išgelbėjai man gyvybę, Chloje. Elgeisi tiesiog šauniai.

— Aš tik rūpinausi savo vyru. Ji pataikė ne į tuos vartus.

Septyniolika

Po pusantros savaitės, kai Reifordas jau ruošėsi grįžti atgal į Naująjį Babiloną ir tęsti savo darbą, jam paskambino Leonas Fortūnatas.

— Ar nieko negirdėjai iš valdovo moters?

— Valdovo moters? — nustebęs ir aiškiai pasipiktinęs pakartojo Reifordas.

— Juk žinai, apie ką kalbu. Ji išskrido tuo pačiu lėktuvu kaip ir tu. Kur ji dabar?

— Nemaniau, kad esu už ją atsakingas.

— Stylai, tu tikrai negali slėpti informacijos, kurią nori sužinoti Karpatijus.

— Ak, jis nori sužinoti, kur ji yra. Kitaip tariant, jis nieko apie ją negirdėjo?

— Pats žinai, kad tik dėl to tau ir skambinu.

— Tai kurgi, jo manymu, ji gali būti?

— Nežaisk su manim, Stylai. Pasakyk viską, ką žinai.

— Aš tiksliai nežinau, kur ji yra. Ir nemanau, kad be jos sutikimo galėčiau tau pranešti jos buvimo vietą ar bent jau savo spėliones apie tai.

— Manau, jog tau derėtų prisiminti, kam dirbi, bičiuli!

— Kaip galėčiau pamiršti!

— Tai tu leidi Karpatijui suprasti, kad slepi jo nuotaką?

— Jei dėl to taip jaudiniesi, tai galiu tave nuraminti. Paskutinį kartą aš mačiau Hetę Diuram atvykęs į „Mitchell Field“ oro uostą Milvuokyje.

— O kur ji nuskrido iš ten?

— Aš tikrai nemanau, kad be Hetės sutikimo galėčiau pasakyti jos maršrutą.

— To tu dar pasigailėsi, Stylai.

— Žinai ką, Leonai? Šiąnakt aš tikrai gerai miegosiu.

— Mes manome, kad ji nuvyko į Denverį aplankyti savo šeimos. Ten nebuvo karo veiksmų, todėl nesuprantame, kodėl negalime prisiskambinti.

— Esu tikras, kad jūs turite daugybę būdų jai surasti. Bet aš tikrai nebūsiu vienu iš jų.

— Tikiuosi, tavęs nebaugina pajamų praradimas, kapitone Stylai.

Reifordas nieko neatsakė. Jis nenorėjo veltis į žodžių karą su Leonu Fortūnatu.

— Tarp kitko, yra padaryta tam tikrų pakeitimų tavo skrydžiui pas popiežių į Romą.

— Aš klausau.

— Karpatijus vyks kartu su tavimi. Jis nori drauge su Metjusu grįžti į Naująjį Babiloną.

— O kuo čia dėtas aš?

— Tik norėjau įsitikinti, kad neišvyksi į Romą vienas.

Bakui jau nusibodo telefonu klausytis Stivo Planko priekaištų dėl to, kad Izraelyje leido savo dokumentams patekti į blogas rankas.

— Po kankinimų tas Šorošas neišgyveno, bet jis vis tvirtino, kad tu buvai tik jo keleivis tame laive.

— Tai buvo gražus, didelis medinis laivas, — atsakė Bakas.

— Na, to laivo jau nebėra.

— Nematau jokios prasmės nukankinti žmogų ir sunaikinti laivą.

— Ar mūsų pokalbis yra įrašinėjamas?

— Nežinau, Stivai. Ar mes kalbame kaip draugai, kaip žurnalistai, ar tai tik kolegos perspėjimas?

Tada Stivas pakeitė pokalbio temą.

— Karpatijui vis dar patinka laikraščiai, kuriuos tu siunti iš Čikagos. Jis mano, kad „Global Community Weekly“ yra geriausias laikraštis pasaulyje. Žinoma, jis visada toks ir buvo.

— Taip, taip. Jei negalvosi apie objektyvumą ir žurnalistinį patikimumą...

— Mes visi seniai tai pamiršome, — tarė Plankas. — Net iki to laiko, kai mus nupirko Karpatijus, visi turėjome šokti pagal kažkieno dūdelę.

Bako padedami Chlojė, Amanda, Reifordas ir Tsionas greitai įvaldė savo naujuosiuos kompiuterius. Tsionas, naudodamasis savo saugiuoju telefonu, kalbėdavo su visais, esančiais Loretos name, kurį jie vėliau pradėjo vadinti savo „saugiuoju namu“. Keletą kartų Loreta pastebėjo, kad „kalbant su Tsionu atrodo, tarsi jis būtų už gretimų durų“.

— Tai karinio ryšio technologija, — paaiškino Bakas.

Tsionas kasdien sulaukdavo lankytojų iš „Negandų pajėgų“, o tai labai pakeldavo jo nuotaiką. Jis buvo sužavėtas naująja technologija ir didelę laiko dalį praleisdavo stebėdamas naujienų pranešimus. Tsionas troško pabandyti per elektroninį paštą susisiekti su daugeliu savo dvasinių vaikų visame pasaulyje, bet bijojo, kad dėl to jiems netektų patirti kankinimų, jei kas nors apie tai sužinotų, ir bandytų išgauti jo buvimo vietą. Jis prašė, kad Bakas sužinotų iš Donio, kaip galima būtų plačiai paskleisti informaciją nesukeliant pavojaus jos gavėjams. Sprendimas buvo labai paprastas. Jam tereikėjo savo pranešimus įdėti į skelbimų lentą, ir niekas nesužinos, kas tas naujienas skaito.

Didžiąją dienos dalį Tsionas praleisdavo prie Briuso medžiagos, tvarkydamas ją ir ruošdamas leidybai. Dirbti pasidarė lengviau, kai visą informaciją Bakas suvedė į Ben Judo kompiuterio atmintį. Greitai Tsionas viską suskirstė į atskiras dalis ir išsiuntinėjo „Negandų pajėgų“ nariams. Didelį įspūdį jam paliko tai, ką Briusas norėjo pasakyti apie Chloję ir Amandą. Savo asmeniniame dienoraštyje Briusas buvo užsiminęs apie jo svajonę, kad moterys galėtų dirbti kartu, tyrinėdamos, rašydamos ir mokydamos ląstelių narius bei namų bažnyčias. Greitai buvo nutarta, kad Amanda nevyks į Naująjį Babiloną, kol Reifordas negrįš iš Romos. Ji galės dar keletą dienų pasilikti su Chloje ir jos kartu kurs tarnavimo planą, panašų į tą, kurį paliko Briusas. Jos nežinojo, kas jų laukia ir kokias galimybes turės, bet joms patiko dirbti drauge ir atrodė, kad viena iš kitos daug ko išmoksta.