Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Taigi bažnyčioje tu matei Baką su Ben Judu?

— Aš to nesakau. Sakiau, kad mačiau Ben Judą. Aš jį mačiau sėdintį su ta moterimi, kuri man aną vakarą padėjo, su Loreta.

— Taigi Loreta slepia Tsioną Ben Judą, ar tai tu nori pasakyti?

— Chloje, tu juk puikiai supranti, ką aš sakiau. Ben Judas netgi kalbėjo per tą tarnavimą. Jei tai ne jis, tuomet aš ne žurnalistė.

— Čia tai be komentarų, — tarė Bakas.

— Geriau manęs neerzinkit!

Chlojė toliau tęsė spaudimą:

— Tu sėdėjai ten, kur mes negalėjome tavęs matyti...

— Jei norite žinoti, aš sėdėjau balkone.

— Ir iš balkono galėjai matyti žmogų, kuris su Loreta sėdėjo salės gale?

— Aš to nesakiau. Norėjau pasakyti, kad jis sėdėjo su ja. Jie abu kalbėjo, ir atrodo, kad jie buvo kažkur šalia vienas kito.

— Na, gerai, susumuosime: Ben Judas pabėgo iš Izraelio ir tikriausiai Bako padedamas. Taip pat Bakui pavyko savo asmeninius dokumentus palikti pas vieną iš šalies priešų. Pagaliau Ben Judui saugiai atvykus į Šiaurės Ameriką, jis viešai pasirodo bažnyčioje ir dar kalba šimtų žmonių akivaizdoje. Ar taip reikėtų tave suprasti?

Verną sutriko.

— Na, jis, na... jei tai ne Ben Judas, tai kas gi?

— Tai tu mums pasakyk, Verną.

— Loreta man pasakys. Man pasirodė, kad aš jai patikau. Esu tikra, jog mačiau jį su ja išeinant pro atsarginį išėjimą. Tai buvo nedidelio ūgio, kresnas izraelitas.

— Ir viską stebėjusi tik iš nugaros, galėsi pasakyti, kas jis toks?

— Aš noriu paskambinti Loretai, — ji ištiesė ranką link telefono. — Bet nemanau, kad man pasakysite jos telefono numerį.

Bakas suabejojo, ar tai geras sumanymas. Jie nebuvo perspėję Loretos. Bet po to incidento biure su Reifordu jis tikėjo, kad moteriškė susitvarkys su Verna Zy.

— Žinoma, — tarė Bakas, rašydamas numerį.

Verną nuspaudė mikrofono mygtuką ir surinko numerį.

— Jūs paskambinote Loretai, čia kalba Reifordas Stylas.

Be abejo, Verną to nesitikėjo.

— Ak, hmm, taip. Prašau, pakvieskite Loretą.

— Gal galiu sužinoti...

— Verna Zy.

Kai atsiliepė Loreta, jos balsas buvo žavus kaip visada.

— Verna, brangioji! Kaip jums sekasi? Girdėjau, kad šiandien buvai bažnyčioje pamaldose, bet kažkodėl tavęs nemačiau. Ar ir tave tai sujaudino?

— Kada nors mes galėsime apie tai pakalbėti, Loreta. Aš tik norėjau...

— Širdele, nemanau, kad kada nors gali būti tinkamesnis laikas. Gal norėtum kur nors susitikti, o gal atvažiuok čia?

Buvo matyti, kaip Verna susierzino.

— Ne, ponia, ne dabar. Galbūt kada nors kitą kartą. Aš tik norėjau jus kai ko paklausti. Kas buvo tas vyras, kurį šįryt mačiau su jumis bažnyčioje?

— Tas vyras?

— Taip! Jūs buvote su rytietiškos išvaizdos vyru. Jis trumpai kalbėjo susirinkimo metu. Kas jis toks?

— Ar tai įrašinėjama?

— Ne! Aš tik noriu žinoti.

— Na, aš galiu pasakyti, kad tai labai asmeniška ir panašių dalykų klausinėti nedera.

— Tai jūs man neatsakysite?

— Nemanau, kad jūs turite tai žinoti.

— Bet Bakas ir Chlojė sakė, jog jūs tikrai pasakysite!

— Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad jūs esate melagė. Bet tai bus nemandagu ir labiau netinkama nei tai, ko jūs manęs paklausėte.

— Tik pasakykite man, kad tai buvo rabinas Tsionas Ben Judas iš Izraelio!

— Atrodo, jog jūs ką tik jį pavadinote. Ko dar iš manęs norite?

— Ar tai buvo jis?

— Jūs jau pati pasakėte. Nieko panašaus aš nesakiau.

— Bet ar tai tiesa?

— Jums reikia tiesos, Verną? Tas žmogus yra mano slaptas meilužis. Aš laikau jį po savo lova.

— Ką? Ką? Nagi, tęskite...

— Verną, jei norite papasakoti apie tai, kokį įspūdį jums paliko šiandieninis pagerbimas, tai esu pasiruošusi su jumis kalbėtis. Na, kaip?

Verną net neatsisveikinusi pabaigė pokalbį.

— Puiku, taigi jūs visi susitarėte ir nusprendėte nuslėpti nuo manęs tiesą. Nemanau, kad reikės ilgai įtikinėti Stivą Planką ar net Nikolajų Karpatijų, jog tikriausiai jūs slepiate Tsioną Ben Judą.

Chlojė žvilgtelėjo į Baką.

— Tai manai, kad Bakas gali taip beprotiškai pasielgti? Juk dėl to jis būtų ne tik atleistas, bet gal net nužudytas! O ko tikėdamasi jūs pateiksite šią informaciją Pasaulio Bendrijos vadovams?

Verna pašoko ir išbėgo iš kambario. Bakas pažvelgė į Chloję, mirktelėjo ir palingavo galva:

— Tu esi neįkainojama.

Netrukus Verną sugrįžo ir numetė ant stalo Bako čekius.

— Juk žinai, kad tau liko nedaug laiko, Bakai.

— Tiesą sakant, — atsakė šis, — aš tikiu, kad mums visiems liko nedaug laiko.

Lyg pasiduodama Verna atsisėdo.

— Ar tu tikrai tuo tiki?

Bakas bandė pakeisti pokalbio toną. Jis ėmė kalbėti daug švelniau:

— Verną, tu šnekėjaisi su Loreta, Amanda, Chloje ir manimi. Mes visi papasakojome tau savo istorijas. Šįryt girdėjai Reifordo pasakojimą. Jei manai, kad mes visi esame pamišėliai, tai taip ir yra. Bet ar tavęs nesujaudino tos pranašystės, kurios jau dabar pildosi?

Verną nurimo ir kurį laiką tylėjo. Pagaliau prabilo:

— Tai buvo keista ir gana įspūdinga. Bet ar tai nepanašu į Nostradamą? Ar negalima šių pranašysčių traktuoti savaip? Gal jos reiškia tai, ką jūs norite, kad reikštų?

— Nežinau, kaip priversti tave patikėti, — tarė Chlojė. — Briusas sakė, kad, jei sutartis tarp Jungtinių Tautų ir Izraelio yra sąjunga, apie kurią kalbama Biblijoje, tada ji pradeda septynerių metų Negandų laikotarpį. Pirmiausia prasidės septynių Antspaudų bausmės. Keturi Apokalipsės raiteliai — tai bus taikos žirgas — aštuoniolikai mėnesių — karo žirgas, bado ir ligų žirgas, ir mirties žirgas.

— Visa tai tik simboliška, ar ne? — paklausė Verną.

— Žinoma, — atsakė Chlojė. — Aš nemačiau jokio raitelio. Bet mačiau pusantrų metų taikos laikotarpį. Mačiau, kaip prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas. Mačiau, kaip tai sukėlė vis didesnį badą ir ligas. Mačiau daugybę negyvų žmonių, o ateityje mirs dar daugiau. Kas dar galėtų tave įtikinti? Tu negali pamatyti penktojo antspaudo bausmės, nukankintų šventųjų prie aukuro danguje. Bet ar girdėjai, ką Reifordas kalbėjo apie artimiausią ateitį?

— Žemės drebėjimas, taip, aš žinau.

— Ar tai tave įtikins?

Verną pasisuko kėdėje ir pažvelgė pro langą.

— Aš suprantu, kad tai labai sunku nuginčyti.

— Štai ką tau pasakysiu, — tarė Chlojė. — Jei tas žemės drebėjimas bus toks niokojantis, kaip tai sakoma Biblijoje, tau gali nebelikti laiko pakeisti savo nuomonei, nes tada tavo laikas baigsis.

Verna atsistojo ir lėtai nuėjo prie durų. Atvėrusi jas, švelniu balsu tarė:

— Man vis dar nepatinka tai, kad Bakas laiko Karpatijų tuo, kuo jis iš tikrųjų nėra.

Chlojė su Baku sekė paskui ją durų link.

— Mūsų asmeniniai gyvenimai, mūsų tikėjimai ar netikėjimai neturi jaudinti nė vieno iš mūsų darbdavių, — tarė Bakas. — Pavyzdžiui, jei aš žinočiau, kad tu esi lesbietė, nejausčiau pareigos tai išduoti tavo vyresnybei.

Verną greitai žvilgtelėjo jam į akis.

— Kas tau pasakė? Ir koks tavo reikalas? Tik pasakyk kam nors, iras...

Bakas pakėlė į viršų abi rankas.

— Verną, tavo asmeninis gyvenimas manęs visai nedomina. Ir apskritai nevertėtų bijoti, kad aš kam nors apie tai prasitarsiu.

— Na, tai niekam neįdomu!

— Visiškai su tavim sutinku.

Bakas atvėrė duris ir praleido Chloję. Automobilių aikštelėje Verna pasakė: