Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Gerai, — tarė ji. — O kaip jūs reaguosite, jei aš pasakysiu, kad man tai nelabai patinka?

— Puikiai tave suprantu, Loreta...

— Nemanau, kad suprantate, kapitone Stylai. Yra dalykų, kuriuos aš visą gyvenimą laikau užslėpusi giliai savyje vien todėl, kad esu mandagi ponia, kilusi iš pietų.

— O tiksliau — gražuolė iš pietų, — bandė juokauti Reifordas.

— Dabar jūs gražbyliaujate, o tai man visai nepatinka. Reifordas tuoj pat atsiprašė.

— Atleiskite, Loreta, nenorėjau jūsų įžeisti.

— Na, mane žeidžia jau vien tai, kad jūs kažką nuo manęs slepiate.

Reifordas palinko į priekį.

— Dar kartą noriu jus patikinti, jog tai darome tik jūsų labui. Viena aišku, kad ateis laikas, ir manau, jog labai greitai, kai aukšto rango pareigūnai bandys jus priversti pasakyti, kur yra Tsionas.

— O jūs manote, kad jei aš žinosiu, kur jis yra, tai viską išplepėsiu?

— Jei nežinosite, kur jis yra, negalėsite ir pasakyti, ir nereikės dėl to nerimauti.

Loreta kietai sučiaupė lūpas ir papurtė galvą.

— Žinau, kad jūsų gyvenimas kupinas pavojų. Aš jaučiuosi taip, tarsi būčiau daug kuo rizikavusi, jums padėdama. O dabar mane laikote tik buto šeimininke, ar ne?

— Loreta, mums jūs esate vienas iš brangiausių žmonių pasaulyje. Mes nedarysime nieko, kas galėtų jums pakenkti. Štai kodėl, netgi žinodamas, kad tai jus skaudina, aš nesileisiu įkalbinėjamas pasakyti, kur yra Tsionas. Jūs galėsite su juo bendrauti telefonu, o mes galėsime susisiekti kompiuterio pagalba. Vieną dieną dar mums padėkosite, kad nuslėpėme tai nuo jūsų.

Tada įsiterpė Amanda.

— Reifordai, ar jūs su Baku tvirtinate, kad Tsionas yra ten, kur aš manau jį esant?

Reifordas linktelėjo.

— Ar dabar tai būtina? — paklausė Chlojė.

— Bijau, kad taip. Norėčiau žinoti, kada ir mums teks ten atsidurti.

Aiškiai nusivylusi Loreta stovėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

— Kapitone Stylai, sere, ar galite man pasakyti vieną dalyką? Ar galite prisiekti, kad tai nuo manęs slepiate ne iš baimės, jog aš viską išplepėsiu?

Reifordas atsistojo.

— Loreta, ateikite čia.

Ji įtariai pažvelgė į jį.

— Nagi, prieikite, — tarė jis. — Ateikite čia ir leiskite man jus apkabinti. Esu pakankamai jaunas ir galėčiau būti jūsų sūnumi, tad nelaikykite to įsiteikimu.

Atrodė, kad Loreta tramdo šypseną, tačiau ji lėtai artėjo prie Reifordo. Tada jis ją apkabino.

— Ponia, aš jus pažįstu gana ilgai, kad suvokčiau, jog neišduodate paslapčių. Iš tikrųjų žmonės, kurie klausinės apie Tsiono buvimo vietą, gali nepasidrovėti ir panaudoti melo detektorių ar netgi tiesos serumą, jei tik manys, kad žinote tiesą. Jei jiems kažkokiu būdu pavyks priversti jus tai pasakyti prieš savo valią, tai tikrai pakenktų mūsų siekiams.

Ji apkabino jį.

— Gerai, sutinku, — pritarė Loreta. — Nors manau, jog jūs mane laikote šarka patarška, bet tiek jau to. Jei nežinočiau, kad jūs tai darote su pačiais geriausiais ketinimais, tikrai jus išmesčiau iš savo pensionato.

Tai prajuokino visus, išskyrus Loretą.

Staiga kažkas pasibeldė į duris.

— Atleiskite, pone, — kreipėsi į Reifordą laidotuvių vadovas, — salė jau tuščia.

Bakas paskutinis iš viso penketo įžengė į salę ir sustojo prie Briuso karsto. Pirmiausiai pasijuto esąs kaltas: jam buvo keista, kad visai nesijaudino. Tada suprato, jog savo emocijas jau buvo išeikvojęs rytinio pagerbimo metu. Jis puikiai suvokė, kad Briuso čia jau nėra. Tiesiog yra miręs.

Tokiu momentu stovėdamas su pačiais artimiausiais žmonėmis pasaulyje, Bakas galvojo, kaip dramatiškai ir specifiškai Dievas veikė jo gyvenime netgi per keletą praėjusių valandų. Viena, ką jis suprato iš Briuso pamokslų, buvo tai, kad krikščioniškas gyvenimas — pilnas nenuspėjamų dalykų. Ką pastaruoju metu Dievas dėl jo padarė? Ko jis nepadarė dėl Dievo? Bakas troško jausti tą patį troškimą tarnauti Kristui, kai Dievo artumas nebus taip stipriai jaučiamas.

Po dvidešimties minučių Bakas ir Chlojė įvažiavo į „Global Community Weekly“ automobilių stovėjimo aikštelę. Ten stovėjo tik Vernos automobilis.

Bakui pasirodė, kad Verna ir nustebo, ir nusivylė pamačiusi kartu atšlubuojančią Chloję. Chlojė taip pat turėjo tai pastebėti.

— Manęs tikriausiai niekas nelaukė? — paklausė ji.

— Žinoma, — šaipėsi Verna. — Nebent Bakas nori, kad kažkas palaikytų jį už rankos.

— O kodėl man reikėtų, kad laikytų už rankos?

Jie susėdo prie stalo nedideliame konferencijų kambaryje. Verna atsilošė savo kėdėje ir sunėrė rankų pirštus.

— Bakai, juk abu suprantame, kad dabar kortos mano rankose, ar ne?

— Kas atsitiko su naująja Verna? — paklausė Bakas.

— Nėra jokios naujosios Vernos, — tarė ji. — Tai tik kiek geraširdiškesnė senosios Vernos versija.

Chlojė palinko į priekį.

— Tai niekas iš to, ką mes kalbėjome, ką jūs matėte, girdėjote ar patyrėte Loretos namuose arba bažnyčioje, nepaliko jums jokio įspūdžio?

— Na, turiu pripažinti, kad man patinka mano naujasis automobilis. Jis geresnis nei tas, kurį turėjau. Žinoma, tai buvo kilnus poelgis, bet kaip kitaip Bakas galėjo pasielgti, kai sudaužė manąjį.

— Taigi, — reziumavo Chlojė, — tos silpnumo akimirkos, kai pripažinote, jog pavydėjote Bakui ir supratote, jog pokalbiuose su juo buvote neteisi, jums nieko nereiškė?

Staiga Verną atsistojo. Įrėmusi rankas į šonus, iš aukšto pažvelgė į Baką ir Chloję.

— Tikrai esu nustebusi, kaip nereikšmingai prasidėjo mūsų pokalbis. Čia mes nekalbame apie biuro politiką ar asmeninius konfliktus. Aišku viena: tu, Bakai, nesi lojalus savo darbdaviui. Dėl to verta ne tik jaudintis, nes žurnalistika yra tokia vieta, kur tokių dalykų neturi būti. Aš pati buvau susidūrusi su panašia problema. Netgi pasakojau apie tai Chlojei, ar ne, Chloje?

— Taip, — pritarė ši.

— Žinau, kad Karpatijui priklauso visi informacijos šaltiniai, — tęsė Verną. — Niekas iš mūsų, senųjų žurnalistų, nemėgsta skelbti naujienų, kurių autorius mūsų savininkas. Mums nepatinka perspektyva, kad jis ims valdyti viską. Bet tu, Bakai, esi vilkas avies kailyje. Tu esi šnipas, priešas. Tu ne tik nemėgsti to žmogaus, bet ir manai, kad jis yra pats Antikristas.

— Kodėl nesisėdi, Verną? — paklausė Chlojė. — Juk mes visi iki smulkmenų žinome viską apie bendravimo meną ir tikrus lyderius. Negaliu kalbėti už Baką, bet tai, kad žvelgi į mane iš aukšto, dar nereiškia, jog turėčiau tave gerbti.

— Aš atsisėsiu, bet tik dėl to, kad noriu pati.

— Tai ką manai? — paklausė Chlojė. — Ar nori iškaulyti paaukštinimą?

— Na, jei jau kalbame apie darbą, — tarė Bakas, — noriu padėkoti už praėjusių savaičių čekius.

— Aš jų net nepaliečiau. Guli viršutiniame tavo stalo stalčiuje. Ir nesu šantažuotoja. Man tik atrodo, jog tavo gyvenimas priklauso nuo to, kas žino, o gal nežino, kad slepi Tsioną Ben Judą.

— Tai tu manai žinanti?

— Aš mačiau jį bažnyčioje šį rytą!

— Gal tau tik pasirodė? — tarė Chlojė.

Bakas sudrebėjo ir greitomis žvilgtelėjo į ją. Tą patį padarė ir Verną. Jos veide Kameronas pirmą kartą pastebėjo netikrumo kibirkštėlę.

— Norite pasakyti, kad šį rytą bažnyčioje Tsiono Ben Judo nemačiau?

— Na, tai tikrai būtų neįtikėtina, — tarė Chlojė. — Kaip manai?

— Ne visai. Žinau, kad Bakas buvo Izraelyje, o jo dokumentus rado pas vieną iš Tsiono Ben Judo gerbėjų.