Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Ar šie faktai jūsų nepribloškia kaip kad mane, kai aš pirmą kartą tai perskaičiau? — paklausė Reifordas.

Žmonės salėje pritariamai linktelėjo.

— Noriu priminti, kad tai parašęs žmogus mirė arba prieš pat, arba tuoj po to, kai sprogo pirma pasaulinio karo bomba. Jis tiksliai nežinojo, kada tai įvyks, tačiau nenorėjo praleisti nė vieno sekmadienio nepaskelbęs jums šios žinios. Nežinau, ką jūs apie tai manote, bet aš primygtinai prašau atkreipti dėmesį į žodžius žmogaus, taip tiksliai paaiškinusio Šventojo Rašto pranašystes. Briuso užrašuose yra pažymėta, kas mūsų laukia netolimoje ateityje:

„Dabar kiekvienam laikas yra trumpas. Apreiškimo knygos 6, 7-8, sakoma, kad palšo žirgo raitelis yra mirtis, o pragaras seka jam iš paskos. Jiems buvo duota galia ketvirtadalyje žemės žudyti kardu, badu, mirtimi ir žemės žvėrimis. Prisipažįstu, kad nežinau, kas Rašte vadinama žemės žvėrimis, bet tikriausiai tai yra gyvūnai, puolantys dėl karo netekusius pastogės ir apsaugos žmones. Tikriausiai didžioji žemės pabaisa yra kažkokia simbolinė metafora, kuria vadinami Antikristo ir jo priešų naudojami ginklai. Tačiau greitai bus sunaikintas ketvirtadalis žmonijos“.

Reifordas skaitė toliau:

„Neseniai tuo pasidalinau su savo trimis artimais bendražygiais ir pasakiau, kad dabar šiame kambaryje mūsų yra ketvertas. Ar gali būti, jog netrukus vieno iš mūsų nebebus? Žinoma, tai yra įmanoma. Ar aš galiu prarasti ketvirtadalį savo bendruomenės? Meldžiuosi, kad mano bažnyčia būtų išsaugota, bet dabar visame pasaulyje tiek daug bendruomenių, jog greičiausiai nebus įmanoma visų išsaugoti. Į tą sunaikintos žmonijos ketvirtį įeis ir didelė dalis „Negandų šventųjų“. Naudojant modernią ginkluotę, karas truks labai neilgai, o jo padariniai bus didžiuliai. Šie trys Apokalipsės raiteliai šuoliuos vienas paskui kitą. Žmonėms kėlė siaubą staigus ir beskausmis šventųjų Paėmimas, sukėlęs gana didelį chaosą, nes įvyko avarijų, savižudybių ir siautė gaisrai, tad lengvai galima įsivaizduoti pasaulio bejėgiškumą prasidėjus badui, ligoms ir mirtims“.

Reifordas pakėlė akis nuo Briuso užrašų.

— Vakar mes su žmona oro uoste žiūrėjome žinias, — tarė jis, — Manau, ir daugelis iš jūsų tai matė. Rodė baisius dalykus iš viso pasaulio. Tik didžiausias skeptikas gali mus apkaltinti, kad mes tai parašėme po visų įvykių. Tačiau tarkime, kad jūs esate skeptikas. Manote, jog mes esame šarlatanai. Kas tada parašė Bibliją? Ir kada ji buvo parašyta? Pamirškite Briusą Barnsą ir jo pranašystes, parašytas prieš savaitę iki karo pradžios. Supraskite, kad Šventajame Rašte tai buvo užrašyta prieš tūkstančius metų. Galite įsivaizduoti, su kokiu skausmu Briusas ruošėsi šiam pamokslui. Radau tokią jo pastabą: „Nemėgstu pamokslauti blogas naujienas. Praeityje mano problema buvo ta, kad man taip pat nepatiko klausytis blogų žinių. Aš neklausydavau ir išjungdavau radiją. Atrodo, net pačios ausys to nepriimdavo. Dabar turiu paskelbti dar keletą blogų naujienų, ir nors tai liūdina mane, aš negaliu vengti atsakomybės“.

— Čia galite jausti Briuso sąmyšį, — tarė Reifordas. — Kadangi esu vienintelis, turintis jums tai pranešti, visiškai įsijaučiau į jo padėtį. Kita šios pastabos dalis rodo, kad apsilankę žemėje ir atnešę savo nelaimes keturi Apokalipsės raiteliai atitinka pirmas keturias iš septynių Antspaudų bausmių, kurios, kaip sakoma Apreiškimo knygos 6, 1-16, įvyks per dvidešimt vieną Negandų laikotarpio mėnesį. Remiantis Briuso apskaičiavimais ir kaip atskaitos tašką naudojant sutartį, kuri buvo pasirašyta tarp Izraelio ir Jungtinių Tautų, dabar vadinamų Pasaulio Bendrija, mes jau baigiame tą dvidešimt vieno mėnesio periodą. Tai leidžia aiškiau suprasti penktąją, šeštąją ir septintąją Antspaudų bausmes, apie kurias pranašaujama Apreiškimo knygoje. Kaip žinote iš ankstesnio Briuso mokymo, dar lauks dvi septynių dalių bausmės. Ištvėrę ir jas, mes pereisime septynerių metų Negandų periodą ir sulauksime šlovingojo Kristaus atėjimo. Kitos septynios bus Trimitų bausmės, o dar septynios bus išleistos iš Dubenių. Tas, kas taps jūsų naujuoju pastoriumi ir mokytoju, esu įsitikinęs, laikui atėjus atsargiai perves jus per tai. Dabar, pasinaudodamas Briuso užrašais ir komentarais, norėčiau jus perspėti dėl to, kas mūsų laukia per keletą artimiausių savaičių.

Reifordas buvo pavargęs, bet jo galvoje vis sukosi ir sukosi mintys, ką dar reikėtų pasakyti. Reikėjo pranešti blogas naujienas. Jis jautėsi prastai, buvo labai išalkęs. O kūnas tiesiog šaukte šaukė, kad jam reikia cukraus.

— Noriu paskelbti penkių minučių pertrauką. Žinau, kad daugeliui iš jūsų reikia nueiti savais reikalais. Aš pats norėčiau atsigerti. Vėl susitiksime lygiai pirmą valandą.

Jis nulipo nuo pakylos, o Amanda trumpiausiu keliu nuskubėjo prie šoninių durų ir susitiko su juo koridoriuje.

— Ko tu norėtum? — paklausė ji.

— Be maldos?

— Meldžiausi už tave visą rytą, — atsakė Amanda. — Pats žinai. Ko šiaip norėtum? Gal apelsinų sulčių?

— Gal laikai mane diabetiku?

— Na, tiesiog žinau, ko norėčiau pati, jei būčiau taip ilgai nevalgiusi.

— Sultys tikrai būtų puiku, — sutiko Reifordas.

Kai ji nuskubėjo ieškoti sulčių, prie jo priėjo Bakas.

— Kaip manai, ar žmonės pasiruošę tam, kas jų laukia? — paklausė Kameronas.

— Atvirai šnekant, manau, kad Briusas jau seniai bandė jiems tai pasakyti. Ir kasdieniniai naujienų pranešimai gali puikiai įrodyti, jog pastorius buvo teisus.

Bakas patikino Reifordą ir toliau melsiąsis už jį. Sugrįžęs į savo vietą, vėl įsitikino, kad niekas nebuvo išėjęs iš salės. Jau nenustebo išvydęs Reifordą sugrįžtant prie sakyklos tiksliai, kaip buvo pažadėjęs.

— Nenoriu ilgai jūsų čia laikyti, — tarė jis. — Bet tikriausiai visi sutiksite, kad tai yra mirties ir gyvenimo klausimas. Iš Briuso užrašų ir mokymo mes sužinome, kad Apreiškimo knygos 6, 9-11 penktoji ir septintoji Antspaudų bausmės siejamos su Negandų kankiniais. Rašte sakoma:“... pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi. Jie šaukė garsiu balsu, sakydami: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“ Tada kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis ir pasakyta, kad dar truputį palūkėtų, kol skaičių papildys jų draugai ir broliai, kurie bus nužudyti kaip ir jie“. Kitaip tariant, — tęsė Reifordas, — daugelis žuvusiųjų šiame pasauliniame kare ir dar žūsiantieji, kol nebus sunaikintas ketvirtis žemės gyventojų, yra laikomi negandų kankiniais. Šiai kategorijai priklauso ir Briusas. Nors jis ir nemirė dėl evangelijos ar ją skelbdamas, bet evangelija buvo pastoriaus gyvenimo tikslas, tad dėl jo jis ir mirė. Aš matau Briusą po aukuru drauge su kitų, nužudytų už Dievo žodį, sielomis. Jam bus duotas baltas drabužis ir bus pasakyta, kad dar palūkėtų, kol prisidės daugiau aukų. Šiandien noriu jūsų paklausti: ar esate pasiruošę? Ar atiduosite savo gyvybę už evangeliją?

Reifordas nutilo norėdamas giliai įkvėpti ir buvo nustebintas, kai kažkas iš salės sušuko:

— Aš pasiruošęs!

Dabar nežinojo, ką pasakyti. Staiga kitoje salės pusėje pasigirdo:

— Ir aš!

Trejetas ar ketvertas vienu balsu sušuko tą patį. Reifordas vos sulaikė ašaras. Tai buvo tik retorinis klausimas. Jis visai nelaukė atsakymo. Kaip tai jaudina! Kaip uždega! Reifordas suprato, kad neturi leisti kitiems pasiduoti emocijoms. Tad prikimusiu balsu tęsė: