Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas įdėmiai stebėjo Reifordą, baigiantį kalbėti. Tada jis žengė žingsnį į šalį nuo sakyklos ir ranka parodė karsto link.

— O dabar, — tarė jis, — aš norėčiau kalbėti tiesiai Briusui. Visi žinote, kad jo kūnas yra miręs. Jis negali girdėti. Bet, Briusai, — pasakė jis ir pažvelgė į viršų, — mes dėkojame tau. Ir mes pavydime tau. Žinome, kad esi su Kristumi, kuris, kaip sako Paulius, yra „nepalyginamai geresnis“. Pripažįstame, kad mums tai nepatinka. Tai žeidžia. Mes pasiilgome tavęs. Bet tavo atminimui įsipareigojame tęsti tavo pradėtą darbą, toliau kovoti su blogiu. Mes studijuosime tavo paliktą medžiagą, o ši bažnyčia ir toliau bus Dievo šlovės namais.

Reifordas sugrįžo atgal prie sakyklos ir pasijuto išvargęs. Tačiau dar net nebuvo įpusėjęs savo kalbos.

— Būčiau labai nerūpestingas, jei nepabandyčiau pasidalyti bent pagrindinėmis mintimis iš pamokslo, kurį šiai dienai buvo paruošęs Briusas. Tai labai svarbu ir nė vienas iš mūsų nenorėtų to praleisti. Noriu pasakyti, kad skaičiau tai daug kartų ir kaskart jaučiuosi palaimintas. Bet pirmiau noriu padrąsinti tuos, kurie jaučia paraginimą ką nors pasakyti mūsų brangaus brolio atminimui.

Reifordas pasitraukė nuo mikrofono. Keletą sekundžių laukė, kol kas nors atsistos. Tačiau niekas nesikėlė. Pagaliau atsistojo Loreta.

— Jūs visi mane pažįstate, — tarė ji. — Nuo tos dienos, kai visi išnyko, aš buvau Briuso sekretore. Jei jūs pasimelsite, tai aš galėsiu išlikti rami ir pasakyti keletą dalykų apie pastorių Barnsą.

Loreta papasakojo jau visiems įprastą istoriją, kaip iš daugiau nei šimto giminaičių tik ji viena nebuvo paimta.

— Čia yra tik keletas tų, kurie buvo bažnyčios nariais iki Paėmimo, — kalbėjo ji. — Mes visi žinome, kas esame ir dėkingi už tai, kad galop suradome tiesą ir gyvename gailėdamiesi prarasto laiko.

Bakas, Chlojė ir Amanda pasisuko, kad galėtų geriau girdėti Loretą. Visoje salėje Bakas pastebėjo žmonių rankose nosines ar servetėles. Savo kalbą Loreta baigė šiais žodžiais:

— Brolis Barnsas buvo labai šviesus žmogus, bet padarė didžiulę klaidą. Kai tik jis išpažino savo nuodėmes ir pašventė savo gyvenimą tarnauti Dievui per visas likusias dienas, mums jis tapo pastoriumi. Aš negaliu išvardyti tos nesuskaičiuojamos daugybės žmonių, kuriuos jis atvedė pas Kristų. Bet galiu pasakyti štai ką: jis niekada nebuvo nuolaidžiaujantis, niekada neteisė, niekada greit nesupykdavo. Jis buvo uolus, užjaučiąs ir mylėjo Dievo žmones. Ak, jis niekada nebuvo mandagus, kai negalėdavo žmonėms pasakyti tiesos. Čia yra gana daug tokių, kurie elgiasi taip pat. Tačiau žmonių laimėjimas Kristui buvo jo pagrindinis ir vienintelis tikslas. Dabar aš meldžiuosi, jei čia yra bent vienas dar abejojantis, dar neapsisprendęs Dievo atžvilgiu, kad jis susimąstytų ir Briuso mirtis nenueitų veltui. Jo kova už žmonių sielas tęsiasi ir dabar.

Loreta pravirko ir atsisėdo. Šalia jos sėdintis tamsiai apsirengęs vyras, kurį pažinojo tik ji ir „Negandų pajėgos“, švelniai apkabino ją per pečius.

Reifordas stovėjo ir klausėsi, kaip atsistoję žmonės liudydavo apie tai, ką jų gyvenimuose buvo padaręs Briusas Barnsas. Tai tęsėsi daugiau nei valandą. Galop, kai atrodė, kad visi norintys jau buvo kalbėję, Reifordas tarė:

— Man nepatinka, kad turiu tai baigti, tačiau, jei dar yra norinčių ką pasakyti, prašau paskubėti. Po to tie, kam būtina, gali išvykti. Pasilikti Briuso pamokslą apibendrinančioje kalboje nėra būtina.

Atsistojo Tsionas Ben Judas.

— Jūs manęs nepažįstate, — pradėjo jis. — Aš atstovauju tarptautinei bendruomenei, kurioje taip ilgai, efektyviai ir su užsidegimu dirbo jūsų pastorius. Jį pažinojo daugelis krikščionių lyderių visame pasaulyje, tarnavo kartu su juo ir dėl jo įtakos sugebėjo priartėti prie Kristaus. Meldžiuosi dėl to, kad jūs tęstumėte jo tarnavimą ir, kaip sakoma Rašte, „nepailstumėte daryti gera“.

Tada Reifordas visus paragino:

— Atsistokite, jei galite. Apkabinkite draugus, pasveikinkite ir padrąsinkite vieni kitus.

Žmonės pakilo, spaudė vieni kitiems rankas, apsikabindavo, bet kalbėjo nedaugelis. Tada Reifordas vėl prabilo.

— Kol stovite, aš noriu atsiprašyti tų, kurie yra pavargę, išalkę, netekę jėgų ar dėl kokių kitų priežasčių turi išvykti. Ketinu trumpai apžvelgti visą Briuso pamokslą šiam rytui ir iš karto noriu atsiprašyti, kad nedaug paskaitysiu. Nesu toks pamokslininkas, koks buvo Briusas, tad prašau man atleisti. Dabar padarysime kelių minučių pertrauką, jei reikia, jūs nesivaržydami galite išeiti iš salės.

Reifordas pasitraukė nuo sakyklos ir atsisėdo netoliese. Visi esantys salėje taip pat susėdo ir laukdami žvelgė į jį. Kai tapo aišku, kad niekas nesiruošia išeiti, kažkas tyliai nusijuokė, po to dar kažkas ir dar.

Reifordas nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir sugrįžo prie sakyklos.

— Manau, visiems aišku, kad šiame gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei asmeninis komfortas, tiesa? — tarė jis.

Pasigirdo keletas pritariančių balsų. Tada Reifordas atsivertė Bibliją ir Briuso užrašus.

Bakas žinojo, apie ką bus kalbama. Jis buvo skaitęs tą medžiagą beveik tiek pat kartų kiek ir Reifordas ir padėjo jam viską sukoncentruoti. Tačiau pamokslas vis tiek jį žavėjo. Žmones turėjo įkvėpti tai, ką Briusas tikėjo jau įvykus, apie ką perspėjo įvyksiant ir kas turėjo įvykti netrukus.

Reifordas pradėjo aiškindamas:

— Mes nusprendėme, kad šis pamokslas buvo parašytas lėktuve, praėjusią savaitę Briusui grįžtant iš Indonezijos. Kompiuteryje tai pavadinta „Pamokslu“ ir yra šios dienos data. Čia yra pamokslo planas ir daugybė komentarų. Pastorius pasineria į asmeninius vertinimus, ir kai kuriuos iš jų aš jaučiu dabar galįs jums pagarsinti, nes jo nėra, o kitas mintis dėl tos pačios priežasties turiu išlaikyti paslaptyje. Pavyzdžiui, prieš trumpai nusakydamas, ką nori išaiškinti šiame pamoksle, jis pasižymi: „Visą praėjusią naktį aš sirgau, o šiandien jaučiuosi ne ką geriau. Mane perspėjo dėl virusų, nors ir buvau paskiepytas nuo įvairiausių ligų. Tad negaliu skųstis. Aš labai intensyviai keliavau ir neturėjau jokių problemų. Dievas buvo su manimi. Žinoma, ir dabar Jis yra su manimi, bet aš jaučiu dehidrataciją. Jei sveikata nepagerės, sugrįžus teks kreiptis į gydytojus.

— Taigi, — pridūrė Reifordas, — mes galime nujausti, kad dėl šios ligos jis buvo išsekęs ir todėl prie bažnyčios neteko sąmonės. Kaip daugelis iš jūsų žino, jį skubiai nugabeno į ligoninę, kur, mes tikime, jis mirė nuo šios ligos, o ne nuo sprogimo. Briusas paliko įrašą, kuriame sako, jog tai labai svarbu, nes rašo:

„Esu įsitikinęs, kad mes netoli aštuoniolikos mėnesių taikos laikotarpio, sekančio po Antikristo susitarimo su Izraeliu, pabaigos. Jei aš teisus ir mes galime nustatyti Negandų pradžią nuo tada, kai pasirašoma sutartis tarp Izraelio tautos ir to, kas tada buvo žinoma kaip Jungtinės Tautos, tai esame labai priartėję ir turime būti pasiruošę kitoms Negandų laikotarpio nelaimėms: ugniaspalviui Apokalipsės žirgui. Apreiškimo knygos 6, 3-4 rašoma, kad ugniaspalvio žirgo raitelis atims iš žemės taiką, tada žmonės ims žudyti vieni kitus, o jam buvo duotas didelis kalavijas. Mano manymu, tai parašyta apie Trečiąjį pasaulinį karą. Jį sukurstys Antikristas, bet vėliau jis iškils kaip didysis karo priešininkas, didelis taikdarys, nes jis yra puikus melagis. Tada pasirodys kiti du Apokalipsės žirgai: juodasis maro ir bado žirgas ir palšas mirties žirgas. Tai įvyks beveik nedelsiant — ir šie dalykai mūsų neturėtų stebinti, nes visi žinome, kad pasaulinis karas atneša badą, marą ir mirtį“.