Джерри Дженкинс - Nikolajus

Keletą valandų Hetė su juo nekalbėjo. Reifordas žinojo, kad pats to nusipelnė. „Bet, — dvejojo jis, — kiek ilgai dar teks būti diplomatišku?“ Neturėjo nė menkiausio supratimo apie jos planus. Pasitaikius progai, galėjo tik maldauti.

— Hete, — tarė jis.

Bet ji net nepažvelgė į jį.

— Hete, leisk tau paaiškinti dar vieną dalyką.

Mergina lėtai, nežiūrėdama jam į akis, atsigręžė, tačiau tai rodė, jog ji bent pasiruošusi klausyti.

— Noriu atsiprašyti už viską, ką pasakiau, jei tai įžeidė tave asmeniškai. Tikiuosi, pakankamai gerai mane pažįsti ir supranti, kad aš to nenorėjau. Bet svarbiausia, noriu, kad žinotum, jog esu vienas iš keleto tave mylinčių ir linkinčių tau tik gero draugų Čikagos apylinkėse. Prašau, pagalvok apie tai ir grįždama užsuk į Mount prospektą su mumis susitikti. O jei manęs ten nebus, nes turėsiu parvykti į Naująjį Babiloną anksčiau už tave, užsuk ir susitik su Chloje ir Baku. Pasikalbėk su Amanda. Ar padarysi, ko prašau?

Dabar Hetė pažvelgė į jį. Kietai sučiaupusi lūpas, lyg ir atsiprašydama papurtė galvą.

— Tikriausiai ne. Labai gerbiu tavo sentimentus ir priimu atsiprašymą. Bet ne, tikriausiai ne.

Tuo viskas ir baigėsi. Reifordas pyko ant savęs. Jo motyvai buvo tyri ir jis manė mąstąs teisingai. Bet greičiausiai labiau pasitikėjo savo asmeniniais sugebėjimais, o ne Dievu, kuris gali paveikti Hetės širdį. Tad dabar beliko tik melstis už ją.

Lėktuvui visiškai sustojus, Reifordas padėjo Hetei nukelti nuo viršutinės lentynos jos lagaminą. Ji padėkojo. Tačiau jis nesiryžo dar ką nors jai sakyti. Juk už viską atsiprašė. Hetė dar kartą nusišluostė veidą ir tarė:

— Reifordai, žinau, kad nori tik gero. Bet kartais priskaldai malkų. Būčiau patenkinta, jei tarp mūsų nieko nebūtų įvykę.

— Labai ačiū, — įsižeidęs atsakė Reifordas.

— Aš rimtai, — tarė ji. — Žinai, ką turiu omeny. Manau, tarp mūsų tiek skirtumų: amžius ir šiaip.

— Ko gero, — atsakė Reifordas.

Tai štai kaip ji visa tai supranta. Žavu. Žinoma, tai ne išeitis. Gal jis pasielgė ir ne per geriausiai, bet aiškiai suprato, kad joks bandymas viską ištaisyti neduos rezultatų.

Tik įžengęs į sutikimo salę, jis išvydo šiltą Amandos šypseną. Pribėgo prie jos, ir ji tvirtai apkabino Reifordą. Aistringai jį pabučiavo, bet tuoj pasitraukė.

— Aš neignoruoju tavęs, Hete, bet jei atvirai, tai labiau troškau pamatyti Reifordą.

— Suprantu, — atsakė mergina, spausdama jai ranką ir dairydamasi aplinkui.

— Gal mes galime tave kur nors pavežti? — paklausė Amanda.

Hetė tyliai nusijuokė.

— Na, mano lagaminai yra tikrinami ir ruošiami skrydžiui į Denverį. Gal pametėsite mane iki ten?

— Taip ir žinojau! — tarė Amanda — Gal galime palydėti iki išvykimo salės?

— Ne, aš susitvarkysiu pati. Pažįstu šį oro uostą. Dabar turiu kiek laiko pailsėti prieš kitą skrydį, todėl norėčiau tuo pasinaudoti.

Reifordas ir Amanda atsisveikino su Hete, ir ji pasirodė gana nuoširdi, bet, jiems kiek paėjus į šalį, kapitonas dar žvilgtelėjo jos pusėn. Hetė sučiaupė lūpas ir papurtė galvą. Jis jautėsi apgailėtinai.

Iš pradžių Reifordas su Amanda ėjo susikibę rankomis, po to apkabino vienas kitą per liemenį ir taip pasiekė eskalatorių, kuris leidosi žemyn link bagažo skyriaus. Staiga Amanda stumtelėjo Reifordą nuo judančių laiptų atgal. Kažkas TV ekrane patraukė jos dėmesį.

— Rėjau, — pasakė ji, — pažiūrėk.

Jie stovėdami žiūrėjo CNN/PBT suvestines žinias apie karo nuostolius pasaulyje. Tarp eilučių galėjai jausti Karpatijaus įtaką. Pranešėja sakė:

— Pasaulio sveikatos apsaugos ekspertai prognozuoja, kad žuvusiųjų skaičius pasaulio mastu viršys 20 procentų. Pasaulio Bendrijos valdovas Nikolajus Karpatijus paskelbė, kad įsteigiama tarptautinė sveikatos apsaugos organizacija, vadovausianti visiems vietiniams ir regioniniams skyriams. Jis ir dešimt jo ambasadorių paskelbė pranešimą apie jų privačių susitikimų Naujajame Babilone rezultatus, kuriuose griežtai nustatomos sveikatos apsaugos visoje bendrijoje kryptys. Dabar galime pasiklausyti kardiochirurgo iš Norvegijos Samuelio Kleino nuomonės.

Reifordas sušnibždėjo:

— Šis vaikinas yra po Karpatijaus padu. Esu su juo susitikęs. Kalba tik tai, ko nori „šventasis Nikas“.

Daktaras kalbėjo:

— Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus organizacija ir Pasaulinė sveikatos organizacija, kad ir kokios puikios jos būtų buvusios praeityje, dabar nepasiruošusios kovoti su tokio plataus masto nuniokojimais, ligomis ir mirtimis. Valdovo Nikolajaus Karpatijaus vizijų planas — ne tik vienintelė mūsų išlikimo viltis, mano manymu, tai gali būti pačios energingiausios sveikatos apsaugos programos pavyzdžiu. Jei dėl užteršto vandens ir oro bei maisto trūkumo ir panašių dalykų, kaip kai kurie buvo mus perspėję, žuvusiųjų skaičius pasieks 25 procentus, tai naujos direktyvos, lemsiančios žmogaus gyvenimą nuo motinos įsčių iki pat mirties, galės paversti šią planetą iš mirties slėnio į utopinę valstybę, apie kurią kol kas galime tik pasvajoti.

Reifordas ir Amanda pasisuko į eskalatorių. Kapitonas papurtė galvą:

— Kitaip tariant, Karpatijus sunaikins kūnus tų, kuriuos jis susprogdino į gabalus ar dėl šio karo pasmerkė ligoms, o likę laimingieji taps sveikesni ir suklestės labiau nei ligi šiol.

Amanda nužvelgė jį:

— Kalbi kaip tikras, lojalus darbuotojas.

Jis apkabino ją per liemenį ir pabučiavo. Eskalatoriui pasiekus apačią, abu suklupo ir vos nepargriuvo.

Bakas apkabino savo naująjį uošvį ir seną draugą kaip tikrą brolį, koks jis ir buvo. Jam teko didžiulė garbė pristatyti Tsioną Ben Judą Reifordui. Dar kartą visi „Negandų pajėgų“ nariai susirinko draugėn, atsinešdami paskutines naujienas ir bandydami planuoti ateitį, dėl kurios niekada negalėjo būti tikri.

Penkiolika

Šeštadienį Reifordas nėjo miegoti iki vėlaus vakaro. Jis, Bakas ir Tsionas vis skaitė ir skaitė Briuso medžiagą. Keletą kartų Reifordas susijaudino iki ašarų.

— Nesu tikras, kad aš tai sugebėsiu, — vis kartojo jis.

Tsionas švelniai padrąsino:

— Tu sugebėsi.

— Ką būtumėt darę, jei būčiau negalėjęs sugrįžti?

Bakas jam atsakė:

— Nežinau, bet juk aš negaliu rizikuoti kalbėdamas viešai, o Tsionas — tuo labiau.

Reifordas jo paklausė, kaip jie ruošiasi pasielgti su Tsionu.

— Jis juk negali čia ilgai pasilikti, ar ne? — paklausė kapitonas.

— Ne, — atsakė Bakas, — Netrukus Pasaulio Bendrijos vadovybė išsiaiškins, kad aš prisidėjau prie šio pabėgimo. Iš tikrųjų nenustebčiau, jei Karpatijus jau viską žino.

Visi sutarė, kad į „Naujosios vilties“ bendruomenę Tsionas turi ateiti sekmadienio rytą, greičiausiai su Loreta, kaip svečias, apsimetęs senu jos draugu. Jų amžiaus skirtumo užteko, kad jis galėtų atrodyti kaip sūnus ar sūnėnas, nebent į akis kristų jo rytietiška išvaizda.

— Bet daugiau aš nenorėčiau rizikuoti rodydamas jį viešumoje, — tarė Reifordas. — Jei slėptuvė jau paruošta, turime jį apgyvendinti ten.

Vėlai vakare Reifordas, nors ir būdamas gerokai pavargęs, sušaukė „Negandų pajėgų“ susirinkimą ir paprašė, kad Tsionas Ben Judas palauktų kitame kambaryje. Reifordas, Amanda, Bakas ir Chlojė susėdo prie pietų stalo, ant kurio buvo išdėliotos krūvos popieriaus lapų su Briuso medžiaga.

— Manau, kad aš, kaip vyriausias šios mažos grupės narys, — pradėjo Reifordas, — privalau sušaukti pirmąjį susirinkimą po mūsų lyderio netekties.