Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Gerai, Chloje, — atsakė jis. — Tik noriu tau pasakyti, kad esu kitoje laiko juostoje ir visą kelią atgal miegojau.

— Ak, Bakai! Aš taip tavęs pasiilgau. Ar gali pabūti su manimi, kol užmigsiu?

— Žinoma. Tada aš įslinksiu į bažnyčią ir pažiūrėsiu, kaip atrodo Briuso slėptuvė.

— Aš tau pasakysiu, ką turi daryti, — tarė Chlojė. — Tau reikia baigti skaityti Briuso medžiagą. Mes pažymėjome straipsnius, kuriuos norime, kad tėtis paskaitytų per jo pagerbimą. Nežinau, kaip per tokį trumpą laiką jis suspės tai padaryti, bet jie labai svarbūs. Palauk ir pats tuo įsitikinsi.

— Negaliu laukti.

Reifordas Stylas jautėsi draskomas vidinių prieštaravimų. Susikrovęs daiktus ir pasiruošęs išvykti, jis sėdėjo ir skaitė „Global Community International Daily“, nes turėjo laukti Hetės Diuram vairuotojo, atvykstančio jo pasiimti.

Reifordas pasiilgo Amandos. Daugeliu požiūriu jiedu buvo svetimi, bet jis žinojo, jog per ateinančius mažiau nei penkerius metus prieš Šlovingąjį atėjimą jiems nebus laiko geriau pažinti vienas kitą ir jų santykiai netaps tokie, kokie buvo su Irena. Dėl to jis taip ilgėjosi savo pirmosios žmonos. Kita vertus, Reifordas jautėsi kaltas, kad daugeliu atvejų jiedu su Amanda buvo artimesni nei jis su Irena.

Žinojo, jog tai buvo jo kaltė. Jis nepripažino ir nesidalijo su Irena jos tikėjimu, kol tai netapo per vėlu. Ji buvo tokia maloni ir tiek daug duodanti. Pats pažinojo daugelį nelaimingų šeimų ir tik keletą ištikimų vyrų, todėl dažnai išgyveno, kad nebuvo jai toks, koks galėjo būti. Ji tikrai buvo verta geresnio.

Amandą Reifordas laikė Dievo dovana. Prisiminė, kad per pirmą jų susitikimą ji jam nepatiko. Daili, pasiturinti moteris, kiek vyresnė už jį patį, ji taip jaudinosi, kai pirmą kartą susitiko su Reifordu, kad galėjai pagalvoti, jog yra tikra tauškale. Nei jam, nei Chlojei ji neleido įterpti nė žodelio, bet pati save pataisydavo, atsakinėjo į savo klausimus ir nuolat kaitaliojo pokalbio temą.

Ji sužavėjo ir Reifordą, ir Chloję, bet kad ateityje galėtų įsimylėti, tokia mintis jam net į galvą neatėjo. Iš trumpų pasimatymų didžiausią įspūdį jiems paliko stulbinantis Amandos panašumas su Irena. Atrodė, tarsi ji atspindėtų Irenos sielos ir širdies gelmes. Iš Amandos pasakojimų galėjai pamanyti, tarsi ji būtų ją pažinojusi.

Chlojė greitai pastebėjo Amandos žvilgsnius į Reifordą. Praradusi savo šeimą Paėmimo metu, staiga ji tapo vieniša moterimi. Reifordas gi Amandai nejautė nieko, tik tyrą troškimą sužinoti, ką jai reiškė jo buvusi žmona. Bet Chlojės įtarinėjimai privertė jį būti budrų. Jis nedarė nieko, kad užkariautų jos širdį, ir įdėmiai sekė ženklus, ateinančius iš kitos pusės. Tačiau ten taip pat nieko nebuvo.

Tai Reifordą netgi suintrigavo. Jis stebėjo, kaip Amanda pritapo „Naujosios vilties“ bažnyčioje. Su juo ji buvo nuoširdi, niekad neišsišokdavo. Net Chlojė vieną dieną turėjo pripažinti, kad Amanda su niekuo neflirtuoja. Neilgai trukus „Naujosios vilties“ bažnyčioje ji tapo žinoma kaip nuolanki tarnautoja. Tai buvo jos dvasinė dovana. Amanda tiesiog nerte pasinėrė į darbą bažnyčioje. Ji galėjo gaminti maistą, valyti, vežioti, mokyti, sutikinėti, tarnauti grupėse ir komitetuose, daryti viską, kas būtina.

Visas jos laisvalaikis praeidavo bažnyčioje.

— Aš visada taip — arba darau viską, arba nieko, — kartą pasakė ji.

Pamažu, po pirmojo jų pokalbio apie Ireną, Reifordas tapo Amandos gerbėju. Jis pastebėjo ją esant tylią, kilnią, patrauklios dvasios moterį. Kai pirmą kartą suprato, kad nori praleisti laiką kartu su ja, vis dar nieko rimto negalvojo. Tiesiog ji jam patiko. Patiko jos šypsena, jos žvilgsnis ir netgi požiūris. Kartą jam teko pabūti jos sekmadieninės mokyklos pamokoje. Amanda buvo patraukliausia mokytoja. Kitą savaitę pamatė ją sėdinčią savo pamokoje. Ji mėgo sakyti komplimentus. Abu juokavo, kad vieną dieną teks mokyti drauge. Tačiau ta diena neišaušo tol, kol jie nesusituokė tą pačią dieną kaip ir Bakas su Chloje. Netrukus abu karštai įsimylėjo. Vedybos, kurios vyko kartu su jo dukters vedybomis, buvo lyg mažytė džiaugsmo salelė, leidusi Reifordui šiek tiek atsikvėpti pačiu sunkiausiu žmonijos istorijos momentu.

Reifordas troško kuo greičiau sugrįžti į Valstijas ir pasimatyti su Amanda. Taip pat jis galvojo apie susitikimą su Hete Diuram. Žinojo, kad patraukti prie Kristaus ją gali tik Šventoji Dvasia, o ne jis, bet jautė, jog turi pasinaudoti kiekviena galimybe ir įtikinti Hetę. Tą šeštadienio rytą jis kiekviena kūno dalele nenorėjo būti Karpatijaus pilotu. Viskas, ką jis skaitė, tyrinėjo ir Briuso Barnso padedamas mokėsi, įrodė jam ir kitiems „Negandų pajėgų“ nariams, taip pat ir „Naujosios vilties“ bendruomenei, kad Karpatijus yra pats Antikristas. Tikintiesiems buvo labai paranku, jog Reifordas užima tokias pareigas, o Nikolajus Karpatijus buvo gerai informuotas apie jo religinę orientaciją.

Žinoma, buvo dar vienas įdomus faktas, kurio nežinojo Nikolajus, — kad vienas iš darbuotojų, kuriais jis pasitikėjo, Kameronas Viljamsas, dabar buvo Reifordo žentas ir tikintysis.

Kaip ilgai tai galėjo tęstis? Ar jis kelia grėsmę Bako ir Chlojės gyvybėms? O Amandos ar savo paties? Žinojo, kad ateis tokia diena, apie kurią pasakojo Briusas, kai „negandų šventieji“ taps mirtinais Antikristo priešais. Todėl Reifordui reikėjo tinkamai pasirinkti laiką. Pagal Briuso mokymą, vieną dieną Pasaulio Bendrijos piliečiai, norintys turėti teisę pirkti ir pat duoti, turės pasidaryti „žvėries ženklą“. Niekas tiksliai nežinojo, kaip tai bus įgyvendinama, bet Biblijoje buvo parašyta, kad tai bus ženklas ant kaktos arba ant rankos. Tuomet nieko neapgausi. Tas ženklas bus nuskaitomas kažkokiu specialiu būdu. Juo paženklintieji bus prarasti amžinai. Atsisakiusieji pasiženklinti turės gyventi slapstydamiesi, jų gyvenimai Pasaulio Bendrijoje bus nė grašio neverti.

Šiuo metu Karpatijus atrodė susižavėjęs Reifordu. Matyt, tikėjosi per jį turėti kažkokį vidinį ryšį su opozicija, todėl laikė netoliese. Tačiau kas bus, kai Karpatijus sužinos, kad Bakas nėra jam lojalus ir Reifordas seniai visa tai žinojo. Ar ilgai jis galės save pateisinti, kad nauda, jog jis gali slapta pasiklausyti ir stebėti Karpatijų, yra didesnė nei jo paties darbas ir pagalba šėtonui?

Reifordas žvilgtelėjo į laikrodį ir greitai baigė skaityti laikraštį. Hetė ir jos vairuotojas turėjo tuoj pasirodyti. Pats jautėsi taip, tarsi visi jausmų receptoriai būtų atbukę. Kiekviena iš jo traumų, patirtų prieš prasidedant karui, normalų žmogų normaliu metu būtų labai užgrūdinusi. Dabar Reifordui atrodė, kad jam tenka viską pereiti vienu ypu. Patys baisiausi ir siaubingiausi žvėriškumai tapo kasdienybe. Prasidėjus Trečiajam pasauliniam karui, Reifordas prarado brangiausią savo draugą ir girdėjo, kaip Nikolajus Karpatijus pažadėjo sunaikinsiąs pagrindinius miestus, o po to per tarptautinę televiziją paskelbsiąs apie savo liūdesį ir nusivylimą. Reifordas lingavo galva. Jis dirbo savo darbą, skraidė nauju lėktuvu, triskart nusileido su Karpatijumi, pietavo su senu draugu, pamiegojo, kalbėjo telefonu su keletu žmonių, atsikėlė, skaitė laikraščius, o dabar jau pasiruošęs skristi namo pas savo šeimą. Koks klaikus tapo pasaulis! O gal, žmonijai žengiant į pragarą, tai normalu?

Laikraščiuose mirgėte mirgėjo straipsniai iš Izraelio apie staiga išprotėjusį rabiną, kuris sukrėtė savo tautą, kultūrą, religiją ir žmones — nekalbant apie likusį pasaulį — savo išvadomis apie Mesiją Jėzų. Be abejo, Reifordas žinojo tiesą ir nekantraudamas laukė susitikimo su šiuo drąsiu šventuoju.