Джерри Дженкинс - Nikolajus

Taip pat žinojo, kad Bakui kažkaip pavyko išgabenti rabiną iš šalies, bet kaip tai įvyko, neturėjo informacijos. Jis troško sužinoti visas smulkmenas. Ar panašus likimas laukė jų visų? Gal išžudys jų šeimas? Arba juos pačius? Jautė, kad taip ir bus. Tačiau stengėsi tokias mintis vyti iš galvos.

Pagaliau suskambo telefonas. Automobilis jau buvo prie durų.

Bakas apstulbo nuo to, ką rado bažnyčioje. Briusas buvo taip meistriškai užmaskavęs slėptuvę, kad sunkiai galėjai ją aptikti.

Kameronas pateko į patalpą, kurioje buvo daugybė durų. Priėjęs laiptus, jis ėmė leistis žemyn. Žengdamas tolyn siauru koridoriumi, praėjo pro susitikimų salę, pro dušų kambarius ir katilinę. Galiausiai atsidūrė neapšviesto koridoriaus gale, kur tikriausiai ir dieną būna tamsu. Kurgi tas įėjimas? Tamsoje jis ėmė čiupinėti sieną. Nieko. Sugrįžęs į katilinę, susirado jungiklį ir įjungė šviesą. Apsižvalgęs aplink, rado žibintuvėlį. Vėl sugrįžęs prie sienos, Bakas pastebėjo vos įžiūrimą žymę ant vieno iš betoninių blokelių. Tvirtai įsispyręs ir jausdamas įkyrų skausmą dešinėje pėdoje, jis stipriai paspaudė pažymėtąjį blokelį, ir dalis sienos lėtai atsivėrė. Įėjęs vidun, uždarė paskui save duris. Pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu, priešais pamatė įspėjantį užrašą: „Dėmesio! Aukšta įtampa! Tik aptarnaujančiam personalui!“

Bakas nusišypsojo. Jei nieko nebūtų žinojęs, tikriausiai tai būtų jį išgąsdinę. Jis nusileido laiptais žemyn ir pasuko į kairę. Nulipęs dar keletą laiptelių žemiau, pamatė didžiules metalines duris. Tas pats perspėjimas, esantis laiptų viršuje, buvo pritvirtintas ir ant durų. Vestuvių dieną Briusas jam rodė, kaip atidaryti šias duris.

Bakas paėmė rankeną ir ją pasuko iš pradžių kairėn, po to dešinėn. Tada spustelėjo rankeną apie ketvirtį colio gilyn, paskui trūktelėjo atgal apie pusę colio. Jam pasirodė, kad rankena jau atsipalaidavo, bet jos dar nebuvo galima pasukti nei kairėn, nei dešinėn. Tada pabandė lengvai spustelėti ir pasuko pirma kiek į dešinę, o po to į kairę, taip, kaip buvo nurodęs Briusas. Durys prasivėrė, ir už jų Bakas pamatė žmogaus dydžio ryšių komutatoriaus dėžę. Žinojo, kad tokiai mažai bažnyčiai toks didelis komutatorius visai nereikalingas. Visos ten esančios relės ir jungikliai buvo nereikalingi. Ši dėžė tiesiog atstojo dar vienas duris. Lengvai jas atidaręs, Bakas pateko į užmaskuotą slėptuvę. Nuo to laiko, kai čia lankėsi paskutinį kartą, Briusas buvo atlikęs milžinišką darbą.

Kameronas stebėjosi, kaip po darbo bažnyčioje pastorius rasdavo laiko ateiti ir dirbti čia. Daugiau niekas apie tai nežinojo, netgi Loreta, taigi jiems labai pasisekė, kad Briusas buvo toks nagingas. Patalpoje jis įrengė ventiliacijos ir oro kondicionavimo sistemą, sieną ir lubas padengė dekoratyvinėmis plokštėmis, padarė puikias grindis. Briusas padalijo patalpą į tris kambarius. Viename įrengė dušą ir vonią, kitame — miegamąjį su keturiomis dviejų aukštų lovomis, o didesniame kambaryje vienoje pusėje įrengė virtuvę, o kitoje — gyvenamąjį bei darbo kambarį. Baką nustebino, kad jo neapėmė uždaros erdvės baimė, nors pamanė: jei čia būtų daugiau nei du žmonės ir žinant, kaip giliai po žeme tai įrengta, — to nemalonaus jausmo buvo galima tikėtis.

Patalpos įrengimui Briusas lėšų nepagailėjo. Viskas buvo nauja. Čia stovėjo šaldiklis, šaldytuvas ir mikrobangų krosnelė, netgi viryklė su orkaite. Kiekvieną tūrio colį pastorius buvo išnaudojęs ir pavertęs vieta, kur galima šį bei tą padėti. Dabar Bakui parūpo, kaip Briusas įrengė ryšius.

Keturpėsčias nuropojo kilimu ir pažvelgė išilgai sofos. Čia jis pamatė visą pluoštą telefono laidų. Sekdamas jais pabandė išsiaiškinti, kurioje koridoriaus vietoje būtų galima rasti jų tęsinį. Išjungė šviesas, uždarė specialiąsias duris, taip pat ir metalines, užlipo laiptais į viršų ir užvėrė betonines duris. Tamsiame koridoriaus kampe, pasišvietęs žibintuvėliu, jis rado kabelį, ėjusį nuo grindų link lubų. Tada nuskubėjo į susitikimų salę ir pažvelgė pro langą. Kadangi ši siena buvo apšviesta nuo automobilių stovėjimo aikštelės sklindančių šviesų, Bakui pavyko pamatyti ant išorinės sienos esantį kabelį, ties lubomis nusitęsiantį varpinės bokšto link.

Briusas buvo pasakojęs Bakui, kad restauruotas varpinės bokštas buvo vienintelis prieš trisdešimt metų sugriautos senosios bažnyčios palikimas. Seniau žmones į bažnyčią sukviesdavę varpai. Varpai tebekabėjo vietoje, bet ilgos virvės, kuriomis bažnyčios tarnautojas jais skambindavo, buvo nukirptos. Dabar varpinė tarnavo tik kaip dekoracija. Bet ar tikrai?

Bakas iš sandėliuko paėmė kopėčias ir atidarė fojė esantį liuką. Pakilęs iki pat lubų ten rado dar plienines kopėčias, kuriomis jau buvo galima patekti į varpinės bokštą. Į viršų jis kopė pro senus varpus, apkibusius voratinkliais, dulkėmis ir suodžiais.

Kai jau buvo pačioje viršutinėje bokšto dalyje, žengdamas per paskutinę pakopą plaukais nubraukė didžiulį voratinklį, kuriame tupėjo voras. Bandydamas numesti jį nuo galvos, Bakas vos neprarado pusiausvyros, nes vienoje rankoje laikė žibintuvėlį, o kita mėgino įsitverti kopėčių. Dar vakar jam teko bėgti nuo persekiotojų dykumoje, į jį buvo šaudoma ir per liepsnas vos pavyko ištrūkti į laisvę. Neišlaikęs jis prunkštelėjo. Verčiau jau dar kartą visa tai patirti nei jausti, kaip voras bėgioja po tavo plaukus.

Pro angą, esančią varpinės viršuje, Bakas pažvelgė žemyn, ieškodamas kabelio. Jis ėjo ligi pat varpinės bokšto smaigalio. Įsitvėręs kopėčių, Bakas išlindo pro siaurą angą ir pateko į nedidelę palėpę pačiame bokšto viršuje. Šioje vietoje varpinės nepasiekė šviesa nuo automobilių aikštelės. Senas medis, iš kurio buvo padarytas varpinės bokštas, neatrodė labai tvirtas. Sužeistą Bako koją ėmė traukti mėšlungis. „Tai bent puikumėlis, — pamanė jis, — vidurnaktį nuslysti nuo bažnyčios varpinės ir užsimušti.“

Atidžiai apsižvalgęs, ar netoliese nesimato automobilių, Bakas greitai pašvietė žibintuvėliu į pačią bokšto viršūnę, kur link vedė kabelis. Ten pamatė miniatiūrinę, maždaug pustrečio colio skersmens palydovinio ryšio lėkštę. Bakas negalėjo įžiūrėti užrašo ant priklijuotos prie jos etiketės, tad pasistiebęs ant pirštų galų ją nuplėšė. Įsidėjęs popierėlį į kišenę, atsargiai įlindo atgal į varpinę, nusileido metalinėmis kopėčiomis ir uždarė liuką. Tada išsitraukęs etiketę perskaitė: „Donio Mūro technologijos: Jūsų kompiuterio daktaras“.

Nunešęs kopėčias į vietą, jis ėmė gesinti šviesas. Iš Briuso knygų spintos paėmęs Biblijos žodyną, susirado žodį „stogas“.

Tai, kad Briusas įrengė palydovinę lėkštę, jam priminė skaitytą ar girdėtą Šventojo Rašto vietą — apie Gerosios Dievo naujienos skelbimą nuo stogų. Mato 10, 27-28 rado parašyta:

„Ką jums kalbu tamsoje, sakykite šviesoje, ir ką šnibždu į ausį, skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“.

Ar nebuvo taip, kad pastorius pažodžiui įvykdė Bibliją? Bakas grižo atgal į Loretos namus, kur galės iki šešių ryto skaityti Briuso straipsnius. Tada planavo pamiegoti iki vidurdienio ir atsikelti, kai Amanda iš Milvuokio „Mitchell Field“ oro uosto parveš namo Reifordą.

Ar kada nors jis liausis stebėjęsis? Nuvažiavus keletą kvartalų, jį pribloškė skirtumas tarp dviejų per paskutines 24 valandas jo vairuotų automobilių. Šis, šešių cilindrų „Reindž roveris“ su visa įmanoma papildoma įranga ir anas, tikriausiai dar dabar tebesmilkstantis autobusas, „pirktas“ iš žmogaus, kuris greitai bus nukankintas.