Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas ją patikino, kad apie Tsioną turi žinoti tik „Negandų pajėgos“ ir Loreta.

— Nepasakyk to Vernai. Gal gali viena atvykti į Palvuokį?

— Aš dar negaliu vairuoti, Bakai, — atsakė ji, — mane gali atvežti Amanda. Verna su mumis jau negyvena. Ji persikraustė pas savo draugus.

— Tai gali sukelti problemų, — tarė Bakas. — Dabar blogiausias mano profesijos žmogus savo rankose turi keletą kozirių.

— Vėliau galėsime apie tai pakalbėti, Bakai.

Jie elgėsi taip, tarsi Tsionas Ben Judas būtų saugomas pagal tarptautinę liudytojų apsaugos programą. Naktį jis buvo atvežtas į Loretos namus. Amanda ir Chlojė, kurios jau žinojo apie Tsiono šeimos tragediją, priėmė jį šiltai, su užuojauta, bet atrodė, kad daugiau nežino apie ką kalbėti. Jų belaukdama Loreta lengvai užkando.

— Esu jau sena ir nelabai suprantu šiuos dalykus, — tarė ji, — bet manau, kažkas jau paaiškėjo. Kuo mažiau žinau apie jūsų draugą, tuo geriau, tiesa?

— Esu sužavėtas jūsų svetingumo, — mandagiai atsakė jai Tsionas.

Netrukus Loreta nuėjo miegoti patenkinta, kad buvo svetinga ir taip galėjo pasitarnauti Viešpačiui.

Bakas, Chlojė ir Tsionas, lydimi čiauškančios Amandos, nušlubavo į svetainę.

— Norėčiau, kad Reifordas būtų čia, — guodėsi ji. — Jaučiuosi kaip vienintelis blaivininkas girtų kompanijoje.

Būdama tiesmukiška, Chlojė pasilenkė ir paėmė Tsiono ranką.

— Daktare Ben Judai, mes tiek daug apie jus girdėjome. Jaučiame Dievo palaimą, kad turime jus. Nors negalime įsivaizduoti jūsų skausmo.

Rabinas giliai įkvėpė ir lėtai atsiduso.

— Sunku net apsakyti, kaip aš dėkingas Dievui, kad Jis atgabeno mane pas jus, ir dėkoju jums už tokį svetingumą. Pripažįstu, kad mano širdis pasruvusi krauju. Nuo to momento, kai žuvo mano šeima, Viešpats taip aiškiai man padėjo, kad niekaip negaliu paneigti Jo buvimo. Tačiau būna akimirkų, kai aš suabejoju, ar galėsiu gyventi toliau. Negaliu net pagalvoti apie tai, kaip žuvo mano mylimieji. Privalau negalvoti, kas įvykdė šį nusikaltimą ir kaip tai buvo padaryta. Žinau, kad mano žmona ir vaikai dabar yra saugūs ir laimingi, bet labai sunku įsivaizduoti tą siaubą ir skausmą, kurį jie patyrė, kol juos pasiėmė Dievas. Turiu daug melstis, kad praeitų mano širdgėla ir neapykanta. Jaučiuosi kaltas dėl to, ką dėl manęs jiems teko patirti. Nežinau, kaip galėjau juos apsaugoti. Tačiau aš ryžausi tarnauti Dievui taip, kaip Jis mane pašaukė.

Prie jo priėjo Chlojė ir Amanda su Baku, jie uždėjo savo rankas rabinui ant pečių ir tada visi trys už jį meldėsi.

Jų kalbos tęsėsi iki vidurnakčio, o Bakas aiškino savo samprotavimus, kad Tsionas dabar bus ieškomas tarptautiniu mastu ir tam greičiausiai pritars pats Karpatijus.

— Kiek žmonių žino apie požeminę slėptuvę bažnyčioje?

— Tikėsite tuo ar ne, — tarė Chlojė, — bet, nors Loreta perskaitė informaciją Briuso kompiuteryje, net dabar ji mano, kad tai tik kažkoks valymo įrenginys.

— Kaip pastoriui pavyko viską nuo jos nuslėpti? Nuo pat darbų pradžios ji kasdien būdavo bažnyčioje.

— Tau reikėtų perskaityti visą Briuso medžiagą, Bakai. Trumpai tariant, Loreta manė, kad visi tie darbai vyko įrengiant naują vandens saugyklą ir automobilių stovėjimo aikštelės įrangą. Panašiai pagalvojo ir kiti bažnyčios lankytojai.

Po poros valandų Bakas su Chloje jau gulėjo lovoje, bet negalėjo užmigti.

— Žinojau, kad bus sunku, — pasakė ji. — Tik nesitikėjau, kad bus taip sunku.

— Tai tu manai, jog būtų buvę geriau, jei mes nebūtume susitikę?

— Geriau pasakysiu, kad tai man dar neįgriso.

Tada Chlojė ėmė jam pasakoti apie Verną Zy.

— Ji mus visus laiko trenktais.

— O ar taip nėra? Tik įdomu, kiek žalos ji gali man padaryti. Dabar Verną puikiai žino, kuo aš užsiimu, ir jei ši naujiena pasieks kitus „Weekly“ žmones, tai akimirksniu taps žinoma Karpatijui. O kas tada?

Chlojė pasakė Kameronui, kad jai su Amanda ir Loreta vargais negalais pavyko įtikinti Verną išlaikyti šią Bako paslaptį.

— Bet kodėl ji tai turėtų daryti? — paklausė jis. — Mes niekada nemėgome vienas kito. Buvome pasiruošę net perkąsti viens kitam gerkles. Tik dėl vienos priežasties atidėjome tarpusavio nesutarimus, nes prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas, kuris visai sumenkino mūsų konfliktus.

— Jūsų konfliktai tapo nereikšmingi? — paklausė Chlojė. — Verna prisipažino, kad tu ją įbauginai, o ji visuomet tau pavydėjo. Buvai tuo, kuo ji visada svajojo būti, ir net pareiškė, kad, palyginti su tavimi, ji net nebuvo žurnalistė.

— Tai neduoda pagrindo tikėtis, kad ji išlaikys mano paslaptį.

— Bakai, tu turėtum mumis didžiuotis. Loreta papasakojo Vernai savo istoriją, kaip ji tapo vieninteliu didelės šeimos nariu, nepaimtu į dangų. Tada aš papasakojau, kaip susitikau su tavimi, kur tu buvai per Paėmimą ir kaip tu, aš ir tėtis įtikėjome.

— Tikriausiai Verna pamanė, kad mes visi esame iš kitos planetos, — tarė Bakas. — Ar tai dėl to ji išsikraustė?

— Ne. Manau, ji pasuko savo keliu.

— Ar jai bent kiek patiko jūsų istorijos?

— Taip. Kartą aš ją pasivedžiau į šalį ir pasakiau, kad dabar jai svarbiausia yra nutarti, kaip pasielgti dėl Kristaus. Ir dar pridūriau, kad mūsų visų gyvenimai priklauso nuo to, ar naujieną apie tavo orientaciją ji laikys paslaptyje nuo savo kolegų ir vyresnybės. Ji pasakė: „Jo vyresnybės? Vienintelis Kamerono viršininkas yra Karpatijus“. Bet, Bakai, ji atskleidė dar kai ką labai įdomaus. Verną sakė, kad tiek pat, kiek ji žavisi Karpatijumi ir tuo, ką jis padarė Amerikai bei visam pasauliui, lygiai tiek pat ji jo neapkenčia už tai, kad kontroliuoja žiniasklaidą ir ja manipuliuoja.

— Chloje, ar tu išgavai iš jos kokius nors pažadus dėl mano saugumo?

— Ji norėjo pasinaudoti situacija. Tikriausiai norėjo kokios nors paramos ar pakėlimo pareigose. Aš jai sakiau, kad tu niekada taip nepasielgsi, o ji atšovė, jog to ir tikėjosi. Tada paprašiau, kad ji man pažadėtų nesakyti apie tai niekam, kol nepasikalbės su tavimi. O ar tu esi tam pasiruošęs? Pasiūliau sekmadienį jai ateiti į pamaldas Briusui atminti.

— Ar ji ateis?

— Sakė, jog ateis. Įspėjau, kad jai vertėtų ateiti anksčiau, nes bus ankšta.

— Taip ir bus. Tikriausiai visa tai jai svetima?

— Ji sakosi per visą savo gyvenimą tik keliolika kartų buvo bažnyčioje, ir tai dėl vestuvių, laidotuvių ar panašiai. Jos tėvas buvo savamokslis ateistas, o motina užaugo kažkokioje denominacijoje, bet suaugusi viską metė. Verną sakė, jog bažnyčios lankymo klausimu jos šeimoje niekada nekildavo diskusijų.

— O jai niekada nebuvo smalsu? Niekada neieškojo gilesnės gyvenimo prasmės?

— Ne. Iš tikrųjų ji pripažino, jog visą gyvenimą buvo labai ciniška ir nelaiminga. Manė, kad taip galės tapti puikia žurnaliste.

— Ji visuomet man kėlė nerimą, — pripažino Bakas. — Aš pats buvau ciniškas kaip niekas kitas, bet tikriausiai turėjau kažkokią humoro ir asmeniškumo pusiausvyrą.

— O, taip, tikrai, — paerzino jį Chlojė. — Štai kodėl aš norėčiau, kad mudu turėtume vaiką.

Bakas nežinojo nei ką sakyti, nei ką manyti. Jie jau seniai buvo apie tai kalbėję. Pati mintis per Suspaudimų laikotarpį pasigimdyti vaiką buvo tiesiog nepateisinama, ir tada jie abu sutiko dar pagalvoti, melstis ir ieškoti, ką apie tai sako Šventasis Raštas.

— Ar nori dabar apie tai pasikalbėti?

Ji papurtė galvą.

— Ne, esu pavargusi. Bet prie to dar sugrįšime.