Джерри Дженкинс - Nikolajus

Dar labiau stulbino tai, kad, prieš palikdamas šią žemę, Briusas viską taip puikiai suplanavo ir tiek daug spėjo įrengti. „Negandų pajėgos“ ir jų naujasis narys Tsionas Ben Judas, pasitelkę dar šiek tiek papildomos įrangos, netrukus galės skelbti Evangeliją iš slėptuvės ir per palydovą siųsti ją beveik kiekvienam, kas tik norės ją girdėti, ir dar daugeliui, kurie to nenorės.

Buvo jau pusė trijų ryto Čikagos laiku, kai Bakas grįžo iš bažnyčios ir sėdo prie Briuso straipsnių. Skaitė juos tarsi romaną. Jis gerte gėrė pastoriaus Biblijos studijas ir komentarus, paruoštus kaip tik šiam sekmadieniui. Deja, Bakas negalėjo kalbėti bažnyčioje viešai. Tuomet būtų lengvai pažeidžiamas ir tokiu elgesiu keltų sau grėsmę, bet padėti Reifordui ruoštis pamokslui jis tikrai gali.

Nepaisant ilgametės Reifordo skraidymų patirties, jam niekaip nepavyko priprasti prie neigiamo laiko juostų poveikio, ypač skrendant iš rytų į vakarus. Kūnas jam sakė, kad jau vėlus vakaras, ir po dienos skridimo labai norėjosi miego. Tačiau tuomet, kai „DC-10“ sustojo prie keleivių terminalo Milvuokyje, buvo vidurdienis pagal centrinį standartinį laiką. Kitoje praėjimo tako pusėje miegojo gražioji ir elegantiškoji Hetė Diuram. Jos ilgi šviesūs plaukai gulė gražiomis garbanomis, bet bandydama nusišluostyti ašaras ji buvo sugadinusi visą savo makiažą.

Beveik visą skrydžio laiką Hetė verkė. Ji spėjo išsipasakoti Reifordui savo problemas. Nebenorėjo daugiau pasilikti su Nikolajumi Karpatijumi. Hetė prarado savo meilę šiam žmogui, ėmė jo nesuprasti. Nors ir nesirengė jo pavadinti Antikristu, bet būdama su juo, suprato kad Karpatijus nebedaro jai tokio įspūdžio, kaip daugeliui tų, kurie jo artimai nepažįsta.

Reifordas vis dar vengė pareikšti savo tvirtus įsitikinimus dėl Karpatijaus. Aišku, jis nebuvo Nikolajaus gerbėjas ar netgi lojalus jam, bet kol kas nutarė kategoriškai nepareikšti, kad, daugelio tikinčiųjų manymu, Karpatijus atitinka Antikristo paveikslą. Žinoma, Reifordas tuo net neabejojo. Bet jau buvo matęs, kaip nutrūkę romanai užsimezga iš naujo, ir jam labai nesinorėjo kaip nors apginkluoti Hetę, kad paskui tai nebūtų panaudota prieš jį patį. Galbūt greitai nebebus taip svarbu, kas jį įskųs Karpatijui. Vieną dieną jie vis tiek turės tapti mirtinais priešais.

Labiausiai Reifordą jaudino Hetės išgyvenimai jos nėštumo metu. Jis troško, kad ji rūpintųsi savo kūdikiu. Tačiau Hetei tai buvo nepageidaujamas nėštumas. Iš pat pradžių viskas buvę kitaip, bet dabar ji nenorėjo gimdyti Nikolajaus Karpatijaus vaiko. Netgi nelaikė jo vaiku ar kūdikiu.

Reifordo laukė nelengva užduotis — pabandyt įkalbėti Hetę neatsisakyti gimdymo ir tai turėjo atrodyti kaip jos pačios apsisprendimas. Jis paklausė:

— Hete, ką tu esi nusprendusi?

— Aš žinau, kad yra tik trys keliai, Reifordai. Kiekviena nėščia moteris turi pasirinkti vieną iš jų.

„Tikrai ne kiekviena moteris“, — pagalvojo Reifordas.

Hetė tęsė toliau:

— Aš galiu tęsti nėštumą, paskui pasilikti vaiką ir jį auginti, bet to visai nenoriu. Taip pat galiu atiduoti jį kitiems tėvams, bet nesu tikra, kad noriu gimdyti. Ir, žinoma, galiu nėštumą nutraukti.

— Ką tai reiškia?

— Ką turi omeny taip sakydamas? — paklausė Hetė. — Baigti nėštumą kaip tik tai ir reiškia.

— Tu kalbi apie abortą?

Hetė pažvelgė į jį lyg į kokį silpnaprotį.

— Taip! O ką tu manei?

— Na, tu taip kalbi, tarsi tai būtų pats lengviausias kelias.

— Tai ir yra pats lengviausias kelias, Reifordai. Pats pagalvok. Be abejo, blogiausia būtų pereiti visą nėštumo laikotarpį su visais jo nepatogumais, po to dar iškęsti gimdymo skausmus. O kas, jei aš įgausiu tuos motinystės jausmus, apie kuriuos visi šneka? Nors man teks ištisus devynis mėnesius gyventi tomis problemomis, dar reikės auginti kažkieno vaiką. Tada man teks jį atiduoti, o tai viską tik dar labiau pablogins.

— Tu ką tik pavadinai jį vaiku, — tarė Reifordas.

— Argi?

— Tu tai vadini nėštumu, bet jei viską iškęsi, jis taps kūdikiu.

— Taip, bet jis bus kažkieno kūdikiu. Tikiuosi, kad ne mano.

Jiems atnešus maistą ir stiuardui ėmus serviruoti stalą, Reifordas nutraukė pokalbį. Jis tyliai pasimeldė, kad pavyktų pasakyti tiesą. Įžvalgumas čia netiko. Ji nebuvo kvaila moteris. Gal šiuo atveju bus geriausia kloti viską be užuolankų.

Vėliau, skrydžio metu, Hetė pati pratęsė pokalbį ta pačia tema.

— Kodėl tu nori, kad, nusprendusi daryti abortą, aš jausčiausi kalta?

— Hete, — atsakė jis, — aš negaliu priversti tavęs jaustis kalta. Tu pati sprendi, kaip pasielgti. Juk mano nuomonė tau nelabai ką tereiškia, tiesa?

— Na, bet man svarbi tavo nuomonė. Aš laikau tave savo aplinkos žmogumi. Manau, supranti, jog abortas nėra lengva išeitis, nors gal tai geriausia ir paprasčiausia?

— Kam geriausia ir paprasčiausia?

— Manau, kad man. Kartais pats turi savimi pasirūpinti. Kai palikau darbą ir su Nikolajumi išvykau į Niujorką, maniau, kad visa tai daroma Hetės naudai. Dabar man nepatinka tai, ką padariau dėl Hetės, tad savo labui norėčiau pasielgti visiškai kitaip. Supranti?

Reifordas pritariamai linktelėjo. Jis per daug gerai viską suprato. Turėjo sau priminti, jog ji nebuvo tikinčioji. Visos jos mintys ir poelgiai sukosi tik apie save. Argi galėjo būti kitaip?

— Hete, tik paklausyk manęs ir suprask, kad šis nėštumas, tai, ką tu nešioji savyje, jau yra vaikas. Tai tavo vaikas. Galbūt tau nepatinka jo tėvas. Tikriausiai net bijai pagalvoti, jog tavo vaikas gali būti panašus į savo tėvą. Tačiau tas kūdikis yra ir dalelė tavęs. Tu jau jauti motiniškus jausmus. Noriu paklausti: o kam dar rūpi šio kūdikio gerovė? Na, tarkime, kad buvo labai blogai pasielgta. Na, amoralu, kad tu gyvenai su Nikolajumi nesusituokusi. Sakykime, kad šis vaikas buvo pradėtas amoraliai. Eikime toliau. Tarkime, jog teisūs tie, kurie laiko Nikolajų Karpatijų Antikristu. Tada galiu numanyti, kad apskritai nenorėsi turėti šio vaiko ir nebūsi jam gera mama. Nemanau, kad bandysi išvengti atsakomybės prisidengdama išprievartavimu ar baime dėl kraujomaišos. Bet net šiais atvejais nužudant nekaltą problema neišsprendžiama, ar ne? Kažkas yra negerai, tikrai negerai, nors taip žmonės gina savo teisę rinktis. Tai, ką jie pasirenka, nėra tik nėštumo pabaiga ar tiesiog abortas, tai — asmenybės nužudymas. Bet kokios asmenybės? Ar vienos iš tų, kurios suklydo? Gal nužudo prievartautoją ar paleistuvę? Ne, visuomet nusprendžiama nužudyti tą, kuris yra mažiausiai dėl visko kaltas.

Reifordas nuėjo per daug toli ir tai žinojo. Akies krašteliu matė, kaip Hetė užsidengė rankomis ausis, o jai iš akių paplūdo ašaros. Jis palietė jos ranką, bet ji ją atitraukė. Tada jis palinko į priekį ir suėmė ją už alkūnės.

— Hete, prašau, nesišalink manęs. Nemanyk, kad visa tai pasakiau norėdamas tave įskaudinti. Priimk tai kaip kažkieno bandymą ginti teises to, kuris pats apsiginti negali. Jei tu negini savo vaiko, juk kažkas turi tai padaryti.

Išgirdusi šiuos žodžius, ji visiškai nuo jo nusisuko ir, užsidengusi rankomis veidą, pravirko. Reifordas pyko pats ant savęs. Kada gi jis pasimokys? Ką jis čia tauškia? Jis pats tuo tikėjo ir buvo tikras, kad išsakė Dievo požiūrį į visa tai. Pačiam viskas atrodė prasminga. Bet taip pat suprato, kad Hetė gali nepriimti jo žodžių vien todėl, kad jis yra vyras. Ar jis galėjo ją suprasti? Koks kieno reikalas, kaip kas elgiasi su savo kūnu? Reifordas norėjo jai pasakyti, kad viską supranta, bet, kita vertus, o kas, jei tas negimęs kūdikis yra mergaitė? Kas gina šios moters teises?