Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Jau, sere, — tarė laidotuvių vadovas.

Briusas neatrodė kaip gyvas. Tiesiog tai buvo tik jo išorinis pavidalas. Nuo to laiko, kai Reifordas jį rado šalia sugriauto ligoninės pastato, kūnas pasikeitė. O gal taip atrodė dėl apšvietimo ar dėl paties Reifordo sielvarto ir nuovargio. Žinojo, kad čia tik laikini jo brangaus draugo namai. Briuso čia nebėra. Tai tebuvo kažkada gyvenusio žmogaus atspindys. Reifordas padėkojo vadovui ir sugrįžo į biurą.

Giliai širdyje džiaugėsi, kad galėjo pažvelgti paskutinį kartą. Jis visai nebijojo pažvelgti. Tik baiminosi, kad, pamatęs tokį bejėgį Briusą, gali trumpam netekti žado. Tačiau dabar viskas buvo aišku. Reifordas jaudinosi, bet jautėsi daug tvirtesnis atstovaudamas Briusui ir Dievui prieš šiuos žmones.

Bakui įėjus į salę ir pamačius susirinkusią minią, akyse ėmė tvenktis ašaros. Žmonių skaičius jo visai nestebino, labiausiai stulbino tai, kad jie susirinko taip anksti. Be to, nesigirdėjo ir įprastinio šurmulio, kurį galėjai girdėti prieš kiekvienas sekmadienio pamaldas. Ko gero, niekas net nesišnibždėjo. Tyla buvo tiesiog spengianti, ir kiekvienas galėjo tai palaikyti pagarbos Briusui ženklu. Žmonės braukė ašaras, bet nė vienas neverkė balsu. Bent jau dabar. Jie tik sėdėjo nulenkę galvas, kai kurie skaitė laikraštukus su informacija apie Briusą. Baką sužavėjo mintis, kurią kažkas, greičiausiai Loreta, įdėjo paskutinio puslapio apačioje. Tai buvo trumpa frazė: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“.

Bakas pajuto Chloję ėmus krūpčioti ir suprato, jog ji tuoj pravirks. Apkabindamas ją per pečius, ranka netyčia palietė Amandą, sėdėjusią šalimais. Kai ši atsisuko, akyse taip pat pamatė ašaras. Tada jis uždėjo ranką jai ant peties ir taip jie trise sėdėjo tyliai gedėdami.

Lygiai dešimtą valandą (taip galėjo pasielgti tik pilotas, pamanė Bakas) tarpduryje šalia pakylos pasirodė Reifordas ir dar vienas vyresnysis. Reifordas atsisėdo, o jį atlydėjęs asmuo priėjo prie tribūnos ir rankos mostu pakvietė visus atsistoti. Jo vadovaujama bendruomenė taip tyliai ir taip lėtai sugiedojo porą giesmių, kad Bakas vos įstengė suprasti žodžius. Baigus giedoti, vyresnysis tarė:

— Toks bus šios dienos tarnavimas. Šiandieną nerinksime aukų, nebus informacinių pranešimų. Visa tai nukeliama į ateinantį sekmadienį. Šios pamaldos yra skiriamos brangaus mus palikusio pastoriaus Briuso Barnso atminimui.

Toliau jis papasakojo, kur ir kada gimė Briusas Barnsas bei kokiomis aplinkybėmis mirė.

— Dabar jis susitiko su savo žmona, dukra ir dviem sūnumis, kurie buvo paimti su Bažnyčia. Šį rytą mums kalbės vyresnysis Reifordas Stylas, tapęs šios bendruomenės nariu iškart po Paėmimo. Jis buvo Briuso draugas ir patikėtinis. Jis paskaitys nekrologą ir turi jums dar trumpą žinią, o po to baigsime. Jei norėsite, galėsite sugrįžti 16 valandą, kai bus atidengtas karstas.

Reifordas jautėsi taip, tarsi būtų kitoje erdvėje. Jis girdėjo tariant savo vardą ir puikiai žinojo, ko visi čia susirinko. Ar tai buvo kažkoks proto apsaugos mechanizmas? Gal Dievas uždarė jo sielvartą ir emocijas tam, kad galėtų aiškiai kalbėti? Tik taip jis suprato savo savijautą. Jei jį būtų užvaldžiusios emocijos, tikrai negalėtų kalbėti.

Reifordas padėkojo jį pristačiusiam vyresniajam ir atsivertė savo užrašus.

— „Naujosios vilties“ bažnyčios nariai ir draugai, — pradėjo jis, — taip pat Briuso Barnso draugai ir bičiuliai, šiandien sveikinu jus Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo vardu. Pasaulyje aš išmokau, kad pamokslininkas niekada negali kalbėti atsiprašinėdamas. Leiskite nusižengti šiai taisyklei, nes aš žinau, kad nepaisant to, kokie artimi mes su Briusu buvome, čia nebus kalbama apie mane. Iš tikrųjų taip norėtų ir Briusas, todėl čia nebus kalbama ir apie jį. Kalbėsime apie Jėzų. Noriu pasakyti, kad šį rytą čia esu ne kaip vyresnysis, ne kaip bažnyčios narys ir net ne kaip pamokslininkas. Kalbėjimas nėra mano dovana. Niekas net nesutiktų, kad aš galėčiau pakeisti Briusą.

Esu čia, nes jį mylėjau, ir pirmiausia todėl, kad jis paliko neįkainojamus savo užrašus, — dabar tam tikra prasme galiu kalbėti už jį.

Bakas prisitraukė Chloję arčiau, nes taip ir jam, ir jai buvo patogiau. Jis puikiai suprato, kaip dabar jaučiasi Reifordas. Šią akimirką jam turėtų būti labai sunku. Buvo sužavėtas Reifordo sugebėjimo aiškiai kalbėti tokiu metu. Žinojo, kad pats tikrai pravirktų.

O Reifordas kalbėjo:

— Noriu jums papasakoti, kaip pirmą kartą pamačiau Briusą, nes žinau, kad daugelis iš jūsų lygiai taip pat su juo susitikote. Tuomet mums buvo iškilęs svarbiausias gyvenimo klausimas, o Briusas per keletą valandų viską nuodugniai išdėstė.

Bakas daug kartų buvo girdėjęs istoriją, kaip pirmoji žmona vis primindavo Reifordui apie artėjantį Paėmimą. Kai jie su Chloje buvo palikti, o Irena ir Reimis iškeliavo į dangų, Reifordas atsidūrė bažnyčioje, kurioje buvo girdėjęs šią žinią. Briusas Barnsas buvo vienintelis iš vadovų, kuris liko ir puikiai žinojo, kodėl. Tada jis tapo drąsiu atsivertėliu ir evangelistu. Reifordui ir Chlojei Briusas papasakojo apie tai, kaip vidurnaktį prarado savo žmoną ir trejetą vaikų. Reifordas jau buvo pasiruošęs šiai žiniai. Chlojė į viską žiūrėjo skeptiškai. Tačiau neilgai trukus ir ji pasikeitė.

Briusas jiems davė vaizdo kasetę, kurią vyresnysis pastorius buvo palikęs būtent šiam tikslui. Reifordą nustebino, kad pastorius iš anksto žinojo apie artėjantį Paėmimą. Remdamasis Biblija jis paaiškino, kad visi šie įvykiai jau seniai buvo išpranašauti, o tada labai aiškiai išdėstė, kaip galima išsigelbėti. Dabar Reifordas tam skyrė laiko, nors anksčiau turėjo tiek daug galimybių sekmadieninėje mokykloje bei susirinkimuose ir galėjo tuo pasinaudoti.

Baką visuomet sujaudindavo tai, ką Briusas vadino „labai sena istorija“.

Reifordas kalbėjo:

— Per ištisus amžius tai buvo klaidingiausiai suprasta žinia. Jei keletą minučių prieš Paėmimą gatvėje būtumėte paklausę praeivių, ką krikščionys moko apie Dievą ir dangaus karalystę, devyni iš dešimties būtų atsakę, kad jie tikisi gyventi laimingą gyvenimą, elgtis kaip galima geriau, rūpintis kitais, būti geraširdžiais ir ilsėtis ramybėje. Tai skambėjo puikiai, bet iš tiesų buvo siaubinga klaida. Ji visai neatitiko tikrovės! Biblijoje aiškiai sakoma, kad mūsų nuosavas teisumas yra lyg purvini skarmalai. Nė vieno nėra teisaus, nė vieno. Mes visi nusidėjome, kiekvienas savaip. Visi darėme nuodėmes ir visiems taip trūksta Dievo šlovės. Pagal Dievo principus, mes visi esame nusipelnę mirties. Pasielgsiu nerūpestingai ir labai jus nuvilsiu, jei baigsiu kalbą evangelisto Briuso atminimui pagerbti ir nepasakęs to, ką jis pasakė man ir visiems tiems, su kuriais jam teko bendrauti per porą praėjusių metų. Jėzus jau sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes. Darbas atliktas. Ar mūsų gyvenimai bus laimingi? Ar elgsimės kaip galima geriau? Ar galvosime apie kitus ir gyvensime ramybėje? Žinoma! Bet kaip užsitarnauti išgelbėjimą? Šventajame Rašte vienareikšmiškai sakoma, kad mes esame išgelbėti malone per tikėjimą, o ne dėl mūsų nuopelnų; te niekas nesididžiuoja savo gerais darbais. Mes tik stengiamės gyventi teisiai ir jaučiame didelę padėką už tą neįkainojamą Dievo dovaną — mūsų išgelbėjimą, už kurį savo metu Kristus mirė ant kryžiaus. Štai ką Briusas Barnsas jums pasakytų šį rytą, jei dar gyventų tame kūne, kuris guli dėžėje priešais jus. Kiekvienas, kuris jį pažinojo, žino, kad evangelija tapo jo gyvenimu. Jis kentėjo netekęs savo šeimos ir liūdėjo dėl savo gyvenime buvusios nuodėmės. Bet paskutinė nesėkmė privertė Briusą susitaikyti su Dievu ir jis žinojo užsitikrinęs amžinąjį gyvenimą. Briusas Barnsas nepasinėrė į savigailą. Greitai jis tapo Rašto tyrinėtoju ir Gerosios Naujienos skelbėju. Pastorius „netilpo“ į šią sakyklą. Jis įkūrė namų bažnyčias visoje Amerikoje ir ėmė kalbėti visam pasauliui. Taip, paprastai jis kiekvieną sekmadienį būdavo čia, nes tikėjo, kad šios avelės yra jo svarbiausias rūpestis. Bet jūs ir aš, mes visi, turėjome leisti jam keliauti, nes žinojome, kad tai žmogus, kurio šis pasaulis nebuvo vertas.