Джерри Дженкинс - Nikolajus

Amanda kukliai pakėlė ranką:

— Atleiskite, bet jei kalbate apie amžių, manau, kad aš esu vyriausia.

Reifordas nusišypsojo. Tai buvo gražus vėjavaikiškas poelgis, ir jam patiko jos pastangos.

— Brangioji, žinau, kad esi vyriausia, — tarė jis, — bet aš įtikėjau anksčiau nei tu. Tarp mūsų turėtų būti maždaug savaitės skirtumas.

— Taip, tai svarbu, — atsakė ji.

— Šį vakarą turėtumėt apsispręsti dėl naujo nario priėmimo. Manau, visiems aišku, jog Dievas mums davė naują vadovą ir mokytoją daktaro Ben Judo asmenyje.

Tada prakalbo Chlojė:

— Gal tai per daug jį įpareigotų? Ar mes tikri, kad Tsionas nori gyventi šioje šalyje? Šiame mieste?

— O kur dar jis galėtų nuvykti? — savo ruožtu paklausė Bakas. — Žinoma, yra kilnu paklausti jo nuomonės, bet ne nuspręsti už jį, tik dabar rabino galimybės yra labai ribotos.

Kameronas visiems papasakojo apie naujus telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius, apie slėptuvėje Briuso įrengtą ryšių sistemą ir kaip Donis Mūras stengiasi tuos ryšius apsaugoti nuo pasiklausymo ar susekimo.

Reifordas matė, kad tai padrąsino kiekvieną. Jis baigė ruoštis rytdienos Briuso atminimo pagerbimui ir sakė ketinąs būti drąsiu evangelistu. Po to visi meldėsi už pasitikėjimą, ramybę ir Dievo palaimą jų sprendimui priimti Tsioną į „Negandų pajėgas“. Tada Reifordas pakvietė rabiną užeiti.

— Tsionai, mano broli, mes norime paprašyti tave prisidėti prie mūsų mažos tikinčiųjų grupelės. Žinome, kad esi giliai sukrėstas ir jausi skausmą dar labai ilgą laiką. Todėl neprašome apsispręsti iš karto. Tikriausiai numanai, jog mes neprašome būti tik vienu iš mūsų, bet norime, kad taptum vadovu, tikru pastoriumi. Galime numatyti artėjant dieną, kai mes visi drauge su tavimi turėsime pasislėpti. Kol kas bandysime gyventi normalų gyvenimą, mėgindami išlikti ir skelbti gerąją Kristaus naujieną iki pat Šlovingojo atėjimo.

Ben Judas pakilo iš už stalo galo ir abiem rankom į jį atsirėmė. Bakas, kuris dažnai galvodavo, kad Tsionas atrodo jaunesnis nei keturiasdešimt šešerių, dabar pamatė jį išvargusį ir išsekusį, rabino veide atsispindėjo liūdesys. Jis lėtai, su ilgomis pauzėmis tarė žodžius, o lūpos virpėjo.

— Mano brangūs broliai ir seserys Kristuje, — su izraelietišku akcentu pasakė jis. — Esu didžiai sujaudintas dėl man suteiktos garbės. Aš dėkingas Dievui už Jo rūpinimąsi ir tai, kad Jis atsiuntė jaunąjį Kameroną, išgelbėjusį mano gyvybę. Mes turime melstis už Michaelį ir tris jo draugus, kurie, aš tikiu, yra vieni iš 144 000 liudytojų, Dievo pašauktų iš Izraelio giminių visame pasaulyje. Taip pat turime melstis už mūsų brolį Eimį, apie kurį jums pasakojo Kameronas. Dievas jį panaudojo, kad mus išgelbėtų. Apie jį nieko daugiau nežinau, išskyrus tai, kad paaiškėjus, jog jis padėjo man, vaikinas taip pat gali tapti auka. Kad ir kaip esu palaužtas asmeninės netekties, savo gyvenime matau Visagalio Dievo ranką. Atrodė, jog palaimintas mano kraštas buvo tarsi druskinė Jo rankoje, kurią Jis dabar apvertė, papurtė ir išmetė mane per dykumą į padangę. O tada aš nusileidau ten, kur Jis norėjo. Kur dar galėčiau keliauti? Man nereikia laiko apmąstymams. Aš jau meldžiausi dėl to. Esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau, ir būsiu tol, kol Jis to pageidaus. Nenorėčiau gyventi pasislėpęs, bet nesu ir beprotiškai drąsus. Todėl su džiaugsmu priimsiu jūsų pasiūlytą prieglobstį bei aprūpinimą ir lauksiu visų Biblijos versijų, kurias Kameronas žadėjo surašyti į naująjį kompiuterį. Jei jūs ir jūsų technikos patarėjas, jaunasis ponas Mūras, gali rasti būdą, kaip išplėsti mano tarnavimą, būsiu labai dėkingas. Aišku, kad mano tarptautinių kelionių ir paskaitų laikas jau praėjo. Laukiu rytdienos, kai galėsiu drauge su kitais tikinčiaisiais sėdėti bažnyčioje ir klausytis apie jūsų nuostabų mokytoją, mano pirmtaką Briusą Barnsą. Aš negaliu, o ir nepažadu, kad pakeisiu jį jūsų širdyse. Kas galėtų žmogui pakeisti jo dvasinį tėvą? Bet Dievas mane palaimino protu, suprantančiu daugelį kalbų, nuolat jo ieškančia ir visada surandančia širdimi ir tiesa, kurią Jis įdiegė manyje, tik ją aš atradau ir priėmiau gal kiek per vėlai. Todėl dabar likusį gyvenimą paskirsiu tam, kad dalinčiausi su jumis ir kiekvienu, kuris nori išgirsti, gerąja Jėzaus Kristaus naujiena, mano Mesijo ir mano Gelbėtojo naujiena.

Atrodė, kad Tsionas tiesiog susmuko į savo kėdę, ir visi „Negandų pajėgų“ nariai atsiklaupė maldai.

Bakas taip aiškiai jautė Dievo buvimą, kaip kad buvo jam bėgant iš Izraelio ir Egipto. Suprato: jo Dievo neribojo erdvė ir laikas. Vėliau, kai jiedu su Chloje nuėjo miegoti, palikę Reifordą vieną pietų kambaryje baigti ruoštis rytdienos tarnavimui, jie meldėsi, kad Verną Zy ištesėtų savo pažadą ir ateitų.

— Dabar ji yra mūsų artimiausios ateities raktas, — pasakė Bakas. — Chloje, jei Verną kam nors apie mane prasitars, mūsų gyvenimai labai pasikeis.

— Bakai, jau beveik dvejus metus mūsų gyvenimai keičiasi kiekvieną dieną.

Vyras ją apkabino, o ji padėjo galvą jam ant krūtinės. Kamerūnas jautė ramų ir gilų žmonos kvėpavimą. Po kelių minučių ji užmigo. Dar kokią valandą jis gulėjo žiūrėdamas į lubas, kol miegas įveikė ir jį.

Pabudęs aštuntą valandą, lovoje Bakas žmonos neberado. Užuodė gaminamų pusryčių kvapą. Loreta jau buvo bažnyčioje. Chlojė su Amanda tapo artimomis draugėmis ir dažnai dirbdavo drauge, tačiau jis nustebo radęs virtuvėje besisukinėjantį Tsioną.

— Į mūsų rytinės puotos valgį pridėsime šiek tiek rytietiškų prieskonių, gerai? — paklausė jis.

— Na, skamba tikrai neblogai, broli, — tarė Bakas. — Apie devintą sugrįš Loreta ir paims tave. Amanda, Chlojė ir aš išvyksime iškart po pusryčių.

Tą rytą Bakas laukė spūsties, bet nesitikėjo, kad aikštelė bus sausakimša, o gatvėse rikiuosis ilgos automobilių eilės. Jei Loreta neturėtų rezervuotos vietos, jai būtų geriau automobilį palikti prie namų ir kartu su Tsionu pėsčiomis pasiekti bažnyčią. Kaip vėliau pasakojo, jai grįžus su Tsionu, reikėjo paprašyti ką nors išvažiuoti iš jos vietos.

Tsionas neėmė į galvą, kad bažnyčioje kas nors jį gali pamatyti kartu su Baku. Kameronas atsisėdo šalia Chlojės ir Amandos. Loreta su Tsionu atsisėdo už jų. Loreta, Bakas, Chlojė ir Amanda nuolat dairėsi, norėdami pamatyti Verną.

Reifordas nebūtų pažinęs Vernos, net jei ši stovėtų tiesiai priešais jį. Tą rytą jis buvo paskendęs savo mintyse. Likus penkiolikai minučių iki tarnavimo, Reifordas davė ženklą laidotuvių vadovui įnešti karstą į salę ir jį atidaryti.

Pats nuėjo į Briuso biurą, bet jam iš paskos atskubėjo laidotuvių vadovas.

— Sere, ar jūs esate tikras, kad karstą reikia atidaryti? Salė tiesiog sausakimša.

Reifordas jo žodžiais neabejojo, bet norėjo pamatyti tai savo akimis. Jis pažvelgė pro duris, esančias pakylos šone. Iš tikrųjų, negerai atidaryti karstą prieš visus tuos žmones. Jei Briuso palaikai būtų buvę iš anksto padėti ant pakylos, tai būtų visai kas kita.

— Tiesiog nuneškite uždengtą karstą štai ten, — pasakė Reifordas. — Apie atidengimą mes pagalvosime vėliau.

Drauge su laidotuvių vadovu grįždamas atgal į Briuso biurą, jis sustojo prie karsto, kuris stovėjo tuščiame koridoriuje, vedančiame link pakylos.

Reifordas labai nekantravo.

— Ar galite trumpam atidengti, tik man?

— Žinoma, sere, jei trumpam nusisuksite į šalį.

Reifordas nusigręžė ir išgirdo atidaromą karstą bei medžiagos šlamesį.