Джерри Дженкинс - Nikolajus

— O kai pasivys? — Jau iš po sėdynių autobuso gale paklausė Tsionas.

— Dabar bandau apgalvoti strategiją.

— Aš melsiuosi, — tarė Tsionas.

Bakas vos neprapliupo juokais.

— Šiandien jūsų maldos sukėlė didelį sąmyšį.

Tačiau į savo juokus jis neišgirdo jokio atsako. Bakas spaudė iš autobuso viską, ką galėjo. Jam pavyko pasiekti daugiau nei aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greitį. Autobusas kriokė, o visos jo metalinės dalys baisiai girgždėdamas protestavo prieš tokį Bako elgesį. Kameronas žinojo, jei jau mato pasienio apsaugos automobilį, tai pasieniečiai juo labiau mato jų autobusą. Todėl nebuvo jokio reikalo gesinti šviesas ir tikėtis, jog jie pamanys bėglius pasukus kitu keliu.

Atrodė, kad besivejantieji atsilieka. Tamsoje buvo sunku nuspėti atstumą, bet Bakas buvo tikras, jog persekiotojai neartėja. Švyturėlių šviesos žybsėjo, ir vis labiau aiškėjo, kad pareigūnai vejasi būtent juos, tačiau žurnalistas greičio nemažino.

— Kameronai, manau, turiu teisę žinoti, — pasigirdo balsas iš autobuso galo. — Kokie jūsų planai? Ką darysite, kai jie mus sulaikys, o aš manau, kad taip ir bus?

— Ką gi, pasakysiu štai ką: aš nesiruošiu grįžti atgal į pasienį. Ir nesu tikras, kad leisiu jiems mane aplenkti.

— Iš kur jūs žinote, ko jie nori?

— Jei mus vejasi tas vyras, kuris apieškojo autobusą, jo ketinimas labai aiškus, ar ne?

— Manau, kad taip...

— Jei prisivys, aš atsidarysiu langą ir bandysiu jį įtikinti kalbėtis su mumis oro uoste. Nėra jokio tikslo sugrįžti tokį kelią į pasienį.

— Bet ar jis su tuo sutiks?

— Tada, manau, man teks parodyti pilietinį nepaklusnumą, — atsakė Bakas.

— O kas, jei jis privers jus nuvažiuoti nuo kelio ir mes apsiversime?

— Bet kokia kaina bandysiu išvengti susidūrimo, tik nesiruošiu sustoti, o jei būsiu verčiamas tai padaryti, tikrai neapsiversiu.

— Gerbiu jūsų ryžtą, Kameronai. Aš melsiuosi, o jūs elkitės taip, kaip Dievas jums liepia.

— Pats žinote, kad taip ir bus.

Bakas spėjo, jog iki oro uosto bus likę tik kokie 30 kilometrų. Jei jie važiuotų net 60 kilometrų per valandą greičiu, tai per pusvalandį jau būtų vietoje. Pasienio apsaugos automobilis greičiausiai pasivys juos anksčiau. Bet oro uostas daug arčiau nei pasienio postas, ir Bakas buvo įsitikinęs, kad karininkas pasielgs išmintingai ir nuvažiuos su jais į oro uostą, o ne atgal į pasienį.

— Tsionai, man reikia jūsų pagalbos.

— Aš pasiruošęs.

— Pasilenkite ir likite nepastebimas, bet suraskite krepšyje mano telefoną ir paduokite jį man.

Kai Tsionas prišliaužė prie Bako su telefonu rankoje, Kameronas jo paklausė:

— Sere, kiek jums metų?

— Mano krašte tai nemandagus klausimas, — atsakė rabinas.

— Tarytum man dabar rūpėtų mandagumai.

— Man 46-eri, Kameronai, o kodėl jūs klausiate?

— Atrodote puikios formos.

— Ačiū, aš dirbu.

— Jūs treniruojatės? Tikrai?

— Ar tai jus stebina? Tikriausiai nustebtumėte sužinojęs, kiek daug dvasininkų tai praktikuoja. Žinoma, daug yra ir tokių, kurie taip nedaro...

— Aš tik noriu įsitikinti, ar jūs sugebėsite pabėgti, jei reikės.

— Tikiuosi, kad to neprireiks, bet bėgti aš galiu. Nesu toks greitas, koks buvau jaunystėje, bet ištvermė yra viena iš mano savybių.

— Tik tiek ir norėjau sužinoti.

— Priminkite, kad ir aš kada nors jums užduočiau asmenišką klausimą, — paprašė Ben Judas.

— Aš visai rimtai, Tsionai. Gal kartais jus įžeidžiau?

— Ak, mano drauge, negi manote, jog dabar kas nors galėtų mane įžeisti!

— Tsionai, geriau eikite į galą, kur ir buvote, tik pasakykite man, kiek dar mums liko kuro.

— Prietaisai yra tiesiai prieš jus, Kameronai. Pats man pasakykite.

— Ne taip supratote. Turiu omeny kurą bakuose.

— Tuoj patikrinsiu, bet manau, kad nebeturime laiko papildyti bakus persekiotojų akivaizdoje. Tik kam jums tas kuras?

— Kodėl jūs tiek daug klausinėjate?

— Nes esu studentas ir visada juo būsiu. Be to, argi mes ne kartu važiuojame?

— Duosiu vieną nuorodą. Kol jūs barškinate per tuos bakus, kad sužinotumėt, kiek kuro dar turime, aš patikrinsiu, ar veikia prietaisų skyde esantis rūkalų žiebtuvėlis.

— Kameronai, rūkalų žiebtuvėliai dingsta pirmiausia, ar ne?

— Mūsų pačių labui reikia tikėtis, kad čia jis yra.

Suskambo Bako telefonas. Krūptelėjęs jis atlenkė dangtelį.

— Bakas klauso.

— Bakai! Čia Chlojė!

— Chloje! Dabar tikrai negaliu su tavimi kalbėtis. Patikėk ir nieko neklausinėk. Dabar esu gyvas ir sveikas, bet, prašau, pasakyk, kad visi melstųsi, ir tai padaryk kuo skubiau. Ir klausyk, internete ar dar kur nors surask Al Arišo oro uosto telefono numerį. Susisiek su Kenu Ricu, kuris turi manęs ten laukti. Pasakyk jam mano numerį ir paprašyk tuoj pat paskambinti.

— Bet, Bakai...

— Chloje, tai gyvenimo ir mirties klausimas!

— Paskambink man, kai tik praeis pavojus!

— Pažadu!

Bakas uždarė telefono dangelį ir išgirdo Tsiono balsą:

— Kameronai, ar bandysite susprogdinti šį autobusą?

— Ar klausiate kaip dvasininkas? — juokais pasitikslino Bakas.

— Tikiuosi, palauksite, kol pasieksime oro uostą. Turiu omeny, jog liepsnojančiu autobusu mes galėtume greičiau jį pasiekti, bet tuomet jūsų draugui į Ameriką gali tekti pargabenti tik mūsų palaikus.

— Viskas puiku, Chloje, — tarė Reifordas, — jau ilgai bandau užmigti ir niekaip nepavyksta. Vis tiek dabar skaitau.

Chlojė papasakojo apie keistą telefoninį pokalbį su Baku.

— Negaišk laiko su internetu, — tarė Reifordas, — aš turiu žinyną, kuriame yra visi panašaus pobūdžio numeriai. Palauk.

— Tėti, — tarė ji, — bus geriau tau pačiam paskambinti. Paprašyk pakviesti Keną Ricą ir liepk jam paskambinti Bakui.

— Norėčiau pats ten nuskristi, jei tik turėčiau mažesnį lėktuvą.

— Tėti, mes nenorime, kad vienu metu ir tu, ir Bakas rizikuotumėte savo gyvybėmis.

— Chloje, bet tai mes darome kasdien.

— Verčiau paskubėk, tėti!

Bakas nusprendė, kad pasienio patrulio automobilis atsilikęs nuo jų mažiau nei per pusę mylios. Jis nuspaudė akceleratorių iki grindų ir autobusas krūptelėjo. Važiuojant tokiu nelygiu keliu vos buvo galima išlaikyti vairą. Tuo momentu prietaisai rodė normalų variklio darbą, tačiau Bakas žinojo, kad variklio perkaitimas — tik laiko klausimas.

— Manau, jog turime apie aštuonetą litrų kuro, — tarė Tsionas.

— To visiškai pakaks.

— Sutinku, Kameronai. Daugiau nei pakanka, kad mes taptume kankiniais.

Bakas kiek sumažino greitį. Dėl to važiavimas tapo lygesnis. Visu kūnu Kameronas jautė, kaip artėja persekiotojai. Nuo patrulio automobilio juos teskyrė ketvirtis mylios.

Tsionas sušuko iš automobilio galo:

— Aišku, iki oro uosto mums nepavyks jų atsikratyti, ar ne?

— Taip! Ką siūlote?

— Tada nėra prasmės iš šios geldos išspausti viską. Būtų geriau taupyti vandenį, tepalą ir kurą, kad tikrai pasiektume oro uostą. Jei sustosime, visi jūsų ketinimai nueis šuniui ant uodegos.

Bakas negalėjo su tuo nesutikti. Nedelsdamas sumažino greitį iki 50-ties kilometrų per valandą ir pajuto tarsi būtų išlošęs keletą mylių. Tačiau tai leido patrulio mašinai prisivyti autobusą.

Visai šalia jų kaukė sirena, o šoninio vaizdo veidrodėlyje žybčiojo švyturėliai. Bakas tik pamojo ranka ir važiavo toliau. Tada patrulio automobilis įjungė raudonas signalines lempas, paieškos žibintą ir dar signalizavo garsiniu signalu. Bakas visa tai ignoravo.