Джерри Дженкинс - Nikolajus

Daugiau nebuvo ką pasakoti. Tsionas susmuko į sėdynę autobuso viduryje. Bakas sugrįžo į savo vietą už vairo ir jiedu nuvažiavo link egiptiečių pasienio punkto.

Po pusvalandžio autobusas privažiavo vartus į Sinajų. Kad Ben Judas galėtų prasmukti, šį kartą Dievas panaudojo Egipto pasieniečių neapdairumą. Kai Bakui liepė sustoti, tuoj pat prisistatė vienas darbuotojas ir ėmė kažką aiškinti savo kalba. Kameronas tarė:

— Angliškai.

— Jei reikia, galima ir angliškai, — jis pažvelgė į Tsioną. — Po kelių minučių jūs galėsite būti laisvi ir toliau sau pūsti į akį, vėlyvasis keliauninke. Užeikite į pastatą, ir kol tikrins jūsų dokumentus, aš apžiūrėsiu šį autobusą, o tada galėsite judėti toliau.

Bakas, tiesiog apstulbintas tokio netikėto susidūrimo, pažvelgė į Tsioną ir gūžtelėjo pečiais. Jis luktelėjo, kol rabinas praleido autobusan pareigūną, kad šis pradėtų tikrinimą, bet Tsionas parodė, jog Bakui reikia išeiti. Kameronas išlipo iš autobuso ir nuskubėjo į pastatą. Kai dokumentai buvo patikrinti, jo dar paklausė:

— Ar Izraelio pusėje neturėjote jokių problemų?

Bakas vos neprapliupo juoku. „Kokių dar problemų? Kai Dievas yra tavo pusėje, viskas eina lyg sviestu patepta“.

— Ne, sere!

Daugiau nebuvo kas darą. Per petį Bakas žvilgtelėjo į tą pusę, kur turėjo būti Tsionas. Kur jis dabar pradingo? Gal Dievas padarė jį nematomą?

Šiame pasienyje viskas buvo daug lengviau ir greičiau. Paprastai egiptiečiai tiesiog sudėdavo antspaudus ir nekvaršindavo sau galvos. Pas juos negalėjai patekti nepraėjęs Izraelio pasieniečių patikrinimo. Taigi, jei tik pavykdavo ištrūkti iš izraeliečių, toliau reikalai klostydavosi labai greitai. Kai Bako dokumentai buvo užantspauduoti ir grąžinti, jam uždavė dar keletą klausimų.

— Iki Al Arišo mažiau nei šimtas kilometrų ir šiuo metu nenumatyta jokių komercinių reisų, — tarė pasienietis.

— Žinau. Aš esu užsakęs lėktuvą, — paaiškino Kameronas.

— Labai gerai, pone Kacai. Kuo geriausios kloties!

„Kaip tik to ir reikia!“ — pagalvojo Bakas.

Apsisukęs jis nuskubėjo prie autobuso. Tsiono ten nebuvo nė ženklo. Vienas iš tikrintojų vis dar rausėsi viduje. Kai Bakas jau ruošėsi lipti į savo vietą, iš už autobuso galo išėjo Tsionas ir pirmas įšoko vidun. Tuo metu pasienietis tikrino Bako krepšį.

— Įspūdinga aparatūra, pone Kacai.

— Ačiū.

Tsionas nerūpestingai praėjo pro pasienietį ir atsisėdo į autobuso galą, kur sėdėjo įlipus tikrintojui. Rabinas išsitiesė ant sėdynių lyg ruošdamasis miegoti toliau.

— Kur jūs dirbate? — paklausė pasienietis.

— „Tarptautiniuose pjovėjuose“, — atsakė Bakas.

Tuo metu Tsionas trumpam kilstelėjo iš savo vietos, o tai vos neprivertė Kamerono nusikvatoti. Matyt, Ben Judui patiko „kompanijos“ pavadinimas.

Tada pasienietis uždarė krepšį.

— Jūsų abiejų dokumentai patikrinti. Esate pasiruošę išvykti?

— Visiškai, — atsakė Bakas.

Apsisukęs pareigūnas pažvelgė į Tsioną. Šis tyliai knarkė. Tada jis priėjo prie Bako ir negarsiai tarė:

— Keliaukite.

Bakas stengėsi nepasirodyti esąs per daug nekantrus, todėl palaukė, kol pasienietis nuėjo, ir netrukus autobusas jau riedėjo keliu.

— Na, Tsionai, kur jūs buvote šį kartą?

Rabinas atsisėdo.

— Kaip jums patiko mano knarkimas?

Bakas nusijuokė.

— Labai įspūdinga. Tai kur buvote, kai pasienietis manė, kad drauge su manimi nunešėte dokumentus patikrinimui?

— Tiesiog stovėjau už autobuso. Jūs išlipote ir nuėjote į vieną pusę, o aš išlipęs nuėjau į kitą.

— Juokaujate.

— Aš nežinojau, ką daryti, Kameronai. Jis buvo toks draugiškas ir net matė mane. O aš tikrai nesiruošiau be jokių dokumentų eiti į patikrinimų pastatą. Kai jūs sugrįžote, supratau, kad per tiek laiko galima patikrinti dviejų žmonių dokumentus.

— Dabar tik įdomu, — tarė Bakas, — kiek laiko užtruks, kol tas pareigūnas pasakys, kad autobuse matė du žmones?

Tsionas atsargiai priėjo prie Bako ir atsisėdo už jo.

— Taip, — pritarė jis. — Pirmiausia jam teks įtikinti kitus, kad tikrai matė du žmones. O gal tai apskritai neišaiškės. Priešingu atveju jie greitai ims vytis.

— Tikiu, kad Viešpats mus išves, nes Jis tai pažadėjo, — tarė Bakas. — Bet būtų neprošal kuo geriau pasirengti lenktynėms.

Jis pasuko į šalikelę. Ten dar įpylė vandens į radiatorių ir beveik du litrus alyvos į variklį. Taip pat pripildė degalų bakus.

— Atrodo, kad mes gyvename Naujojo Testamento laikais, — tarė Tsionas.

Vėl išvairuodamas autobusą į kelią Bakas pasakė:

— Jie gali lengvai pasivyti šį seną laužą. Bet jei mums pavyks pasiekti Al Arišą, tai sėsime į lėktuvą ir tiek mus tematys.

Po poros valandų važiavimo kelias labai pablogėjo. Pakilo variklio temperatūra. Bakas nenuleido akių nuo galinio vaizdo veidrodžio ir pastebėjo, kad Tsionas taip pat žiūri atgal. Labai greitai ten gali pasirodyti mažas greitas automobilis ir juos aplenkti.

— Ko mes taip jaudinamės, Kameronai? Dievas tikrai nebūtų mūsų taip toli nuvedęs vien tam, kad čia mus sugautų. Kaip manote?

— Jūs manęs klausiate? Kol nesusitikau su jumis, dar nebuvau patekęs į tokią situaciją!

Pusvalandį jie važiavo tylėdami. Galop prabilo Tsionas ir kalbėjo kaip tvirtai, kaip niekada iki šiol Bakas dar nebuvo girdėjęs.

— Kameronai, žinote, per pastarąsias dienas turėdavau valgyti prisiversdamas ir man tai visai nepatiko.

— Tai užkrimskite! Juk turime tiek daug maisto!

— Manau, valgysiu. Skausmas mano širdyje yra toks stiprus, kad jaučiu, jog niekada nieko negalėsiu daryti tik savo malonumui. Man patikdavo valgyti. Net kai nepažinojau Kristaus, tikėjau, kad Dievas aprūpina mus maistu. Jis teikia tai mūsų džiaugsmui. Dabar jaučiuosi alkanas, bet valgysiu tik todėl, kad reikia.

— Tsionai, galite man to neaiškinti. Meldžiuosi, kad dar iki šlovingojo Atėjimo praeitų jūsų širdies skausmas.

— O jūs valgysite?

Bakas papurtė galvą, bet tuoj pat apsigalvojo.

— Ką nors, kas turi daug ląstelienos ir natūralaus cukraus.

Jis nežinojo, kas laukia priešakyje, tad būtų kvaila pavargti ir nusilpti dėl alkio.

Tsionas gūžtelėjo pečiais.

— Daug ląstelienos ir natūralaus cukraus? Juk čia izraelitų maistas, Kameronai. Jūs tiesiog nusakėte tai, ką mes valgome.

Rabinas ištiesė Bakui keletą figos batonėlių, kurie jam priminė vaisius ir javainius. Kameronas nesuvokė, kaip yra išalkęs, kol nepradėjo valgyti. Staiga jis pasijuto sotus ir vylėsi, kad Tsionas jaučia tą patį. Dabar tai buvo labai svarbu, nes toli užpakalyje pamatė mirksinčias geltonas automobilio šviesas.

Jie nežinojo, kaip pasielgti — bandyti pasprukti nuo besivejančių ar apsimesti nekaltiems ir leisti pralenkti? Gal tai visai ne persekiotojai. Bakas krestelėjo galvą. Ką jis sau galvojo? Žinoma, tikriausiai tai bus lemiamas jų mūšis. Žinojo, kad Dievas juos išgelbės, bet nenorėjo būti naivus ir manyti, jog juos besivejančiai mašinai su įjungtais švyturėliais visai nerūpi nei Bakas, nei Tsionas.

— Tsionai, gerai viską sutvirtinkite ir pasislėpkite.

Rabinas pasilenkė ir žvilgtelėjo atgal.

— Dar vienas siurprizas, — burbtelėjo jis. — Viešpatie, ar neužtenka šiai dienai? Kameronai, aš viską padedu į šalį, bet pasiimsiu truputį maisto.

— Įsitaisykite patogiai. Kaip pastebėjau prie pasienio punkto, jų mašinos mažos ir nėra greitos. Jei aš pasistengsiu, tai ilgokai užtruks, kol jie mus pasivys.