„O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Nemanykite, kad atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo.
Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs.“
Naujienų reporteris iškilmingai tarė:
— Šiuos žodžius jis pasakė tik kelios dienos prieš tai, kai vidurdienį nužudė savo žmoną ir vaikus.
— Nieko sau, tiesa? — stebėjosi vyresnysis pasienietis.
— Tai jau tikrai, — tarė Bakas, bijodamas, kad balsas jo neišduotų.
Sėdintis už stalo pasienietis jau dėliojo Bako popierius į krūvelę. Jis pažvelgė pro Baką į jaunąjį pasienietį.
— Eimi, ar patikrinai autobusą?
Bakui reikėjo labai greitai apsispręsti. Kas atrodys labiau įtartina: jei jis neatsisuks į jaunuolį, ar jei atsisuks į jį? Kameronas atsisuko ir pažvelgė. Tas vis dar stovėjo prie uždarytų durų, rankas sunėręs ant krūtinės, ir tik kartą linktelėjo galva.
— Taip, ten viskas tvarkoje. Antklodės ir asmeniniai daiktai.
Bakas trumpam buvo sulaikęs kvėpavimą. Pasienietis pastūmė per stalą jo dokumentus.
— Laimingo kelio, — tarė jis.
Bakas taip atsipalaidavo, kad vos nepravirko iš džiaugsmo.
— Ačiū jums, — tarė jis.
Tada pasisuko į duris, o jam pavymui vyresnysis dar pridūrė:
— Ačiū, kad aplankėte Izraelį.
Kameronas norėjo rėkti. Jis apsisuko ir linktelėjo.
— Taip, ak, taip. Nėra už ką.
Jis labai norėjo kuo greičiau išeiti laukan. Eimis net nepajudėjo, kai Bakas priėjo prie durų. Susidūręs su jaunuoliu akis į akį, jis sustojo. Jautė, kaip vyresnysis pasienietis juos stebi.
— Atsiprašau, — tarė Bakas.
— Mano vardas Eimis, — tyliai tarė jaunuolis.
— Taip, Eimis. Ačiū jums. Atleiskite.
Galop Eimis žengtelėjo į šalį ir Bakas išėjo. Jam lankstant dokumentus ir kišant juos į kišenę, rankos pašėlusiai virpėjo. Įlipęs į senąjį autobusą, užvedė variklį. Jei Tsionui pavyko kažkur pasislėpti, tai kaip dabar Bakas jį suras? Gana lengvai pasisekė suderinti sankabos ir greičio pedalų spaudymą, ir senasis vežimas pajudėjo. Pasiekęs tinkamą greitį, Kameronas įjungė trečią pavarą, ir variklis ėmė dirbti kiek tyliau.
Jis šūktelėjo:
— Mano drauge, jei jūs vis dar viduje, pasilikite savo vietoje, kol išnyks pasienio kontrolės punkto šviesos. Tada aš norėčiau sužinoti smulkmenas.
Trylika
Reifordas suirzo, kai iš gilaus miego jį prikėlė telefono skambutis. Į Naująjį Babiloną jam galėjo paskambinti tik keletas žmonių, nepriklausančių Karpatijaus ir Fortūnato aplinkai. Ir paprastai jie jo netrukdydavo vidury nakties. Taigi Reifordas nusprendė, kad skambutis telefonu praneš arba gerą, arba blogą naujieną. Šiuo neramiu laiku tai nebuvo pats blogiausias variantas.
Jis pakėlė telefono ragelį:
— Stylas.
Skambino Amanda.
— Ak, Reifordai, aš žinau, kad pas jus jau vidurnaktis, ir labai atsiprašau, jei prižadinau. Matai, mes esame kiek išmušti iš vėžių ir norėtume pasiteirauti, ar jūs ką nors žinote.
— Apie ką aš žinau?
— Na, mes su Chloje sklaidėme puslapius, kuriuos išspausdino Briuso kompiuteris. Juk apie tai jau pasakojome?
— Taip.
— Mes sulaukėme keisto skambučio nuo Loretos iš bažnyčios. Ji pasakė, kad dirbo ten viena ir atsakinėjo į telefono skambučius. Loreta teigė ką tik pajutusi stiprų paraginimą melstis už Baką.
— Už Baką?
— Taip. Tai ją taip stipriai sukrėtė, jog tuoj pat pakilusi nuo kėdės. Dar pamaniusi, kad staigiai stojantis apsvaigo galva, bet kažkas ją tiesiog parklupdė. Taip beklūpodama ji nuoširdžiai meldėsi už Baką.
— Mieloji, žinau tik tiek, kad Bakas yra Izraelyje. Manau, jog bando surasti Tsioną Ben Judą, na, o jūs tikriausiai žinote, kas atsitiko jo šeimai.
— Žinome, — atsakė Amanda, — Tik Bakas visada patenka į gana nemalonias situacijas.
— Bet ir sugeba visada iš jų išsisukti, — pridūrė Reifordas.
— Tai ką manai apie tą Loretos nuojautą ar kas tai bebūtų?
— Nepavadinčiau to nuojauta. Šiomis dienomis mums visiems reikėtų pasimelsti, ar ne?
Amandos balse buvo jaučiamas nusivylimas.
— Reifordai, tai nebuvo atsitiktinumas. Pats žinai, kokio ramaus būdo yra Loreta. Tačiau po to ji buvo taip nusiminusi, kad užrakino biurą ir išėjo namo.
— Turi omeny, jog tai įvyko prieš devintą valandą vakaro. Nieko sau, tikra dykūne, ar ne?
— Eik jau, Rėjau. Šiandien ji nebuvo darbe iki vidurdienio. Žinai, ji kasdien pasilieka iki devintos valandos. Žmonės skambina bet kuriuo metu.
— Žinau, atleisk.
— Ji nori su tavim pasikalbėti.
— Su manim?
— Taip, ar kalbėsi su ja?
— Žinoma, duok jai ragelį. — Reifordas net neįsivaizdavo, ką jai sakyti.
Briusas tikrai tokiu atveju neprarastų savitvardos ir žinotų, ką patarti.
Loreta tikrai buvo sukrėsta.
— Kapitone Stylai, aš labai atsiprašau, kad trukdau jus tokiu metu. Pas jus jau turbūt trečia nakties?
— Taip, ponia, bet dėl to nesirūpinkite.
— Na, gal ir nederėjo kelti jus iš miego. Bet, sere, Dievas man pasakė, jog reikia melstis už tą vaikiną, aš tikrai tai žinau.
— Tuomet džiaugiuosi, kad jūs taip pasielgėte.
— Ar jums neatrodau pamišusi?
— Aš visada taip maniau, Loreta. Kaip tik todėl mes jus ir mylime.
— Žinau, kad jūs juokaujate, kapitone Stylai, bet rimtai — ar aš tikrai netekau nuovokos?
— Ne, ponia. Atrodo, kad Dievas veikia kaskart vis dramatiškesnių ir tiesioginiu būdu. Jei jūs buvote paraginta melstis už Baką, tai nepamirškite, kai jis sugrįš, paklausti jo apie tai, kas tuomet vyko.
— Aš irgi apie tai galvojau, pone Stylai. Tikrai jutau, kad Bakui gresia didelis pavojus. Tikiuosi, jam pavyks ištrūkti gyvam. Mes visi viliamės, kad jis atvyks pas mus į sekmadieninį tarnavimą. Jūs taip pat būsite, ar ne?
— Viskas Viešpaties valioje, — atsakė Reifordas ir nustebo, nes iš jo lūpų išsprūdo posakis, kurį, girdėdamas Irenos draugų pokalbiuose visuomet laikydavo tikra kvailyste.
— Norime, kad sekmadienį susirinktų visi, — pasakė Loreta.
— Man tas taip pat labai svarbu, ponia. Loreta, ar galiu jus paprašyti vienos paslaugos?
— Po to, kai prikėliau jus vidurnaktį? Tik pasakykite, ko norite.
— Jei Viešpats paragins jūs melstis dėl manęs, ar tai darysite iš visos širdies?
— Žinoma. Juk pats tai žinote. Tikiuosi, dabar nejuokaujate?
— Dar niekada nesu kalbėjęs rimčiau.
Kai pasienio punkto šviesos liko toli užpakalyje, Bakas pasuko autobusą į kelkraštį, išjungė pavarą, užtraukė rankinį stabdį ir, pasisukęs sėdynėje, giliai atsiduso. Žodžius jam reikėjo tiesiog spauste išspausti:
— Tsionai, ar vis dar esate šiame autobuse? Išlįskite, kad ir kur esate pasislėpęs.
Iš autobuso galo pasigirdo virpantis iš susijaudinimo balsas:
— Aš čia, Kameronai. Šlovė Viešpačiui Dievui, Visagaliui dangaus ir žemės Sutverėjui!
Rabinas šliaužte iššliaužė iš po sėdynių. Bakas sutiko ji tarpe tarp jų eilių ir jiedu apsikabino.
— Pasakokit, — paprašė jo Bakas.
— Aš jums sakiau, kad Viešpats kažkaip suras išeitį, — tarė Tsionas, — Nežinau, ar jaunuolis Eimis angelas ar žmogus, bet tikrai buvo Dievo siųstas.
— Eimis?
— Eimis. Jis sukinėjosi po visą autobusą tai šen, tai ten pasišviesdamas prožektorium. Tada atsiklaupė ir pašvietė po sėdynėmis. Žvelgiau tiesiai į šviesą ir meldžiausi, kad Viešpats uždengtų jam akis. Tačiau taip neįvyko. Vaikinas sugrįžo į tą vietą, kur aš buvau pasislėpęs, ir atsiklaupė. Viena ranka jis švietė man į veidą, o kita griebė už marškinių. Tuomet prisitraukė mane arčiau. Maniau, jog širdis plyš, taip buvau išsigandęs ir susijaudinęs. Jau įsivaizdavau, kaip esu vedamas į pastatą lyg koks jaunojo pareigūno trofėjus. Pro sukąstus dantis jis sušnibždėjo man hebrajiškai: „Geriau jau būtumėt tuo, kuo aš manau jus esant, antraip jūs — žuvęs“. Kas man beliko? Toliau slėptis nebuvo jokios prasmės. Koks tikslas apsimetinėti kažkuo kitu? Tad tariau jam: „Jaunuoli, aš esu Tsionas Ben Judas“. Vis dar laikydamas mano marškinių kampą saujoje ir šviesdamas tiesiai į akis, jis tarė: „Rabine Ben Judai, aš esu Eimis. Melskitės taip, kaip iki šiol dar nesimeldėte, kad jie patikėtų mano raportu. O dabar telaimina ir tesaugo jus Viešpats. Tešviečia Jo veidas virš jūsų ir telydi jus Dievo ramybė“. Kameronai, Dievas yra mano liudytojas, tada jaunuolis atsistojo ir išlipo iš autobuso. Nuo to laiko aš ten gulėjau ir su ašaromis akyse šlovinau Dievą.
Читать дальше