Джерри Дженкинс - Nikolajus

Galop patrulio automobilis prisigretino prie autobuso šono, ir taip jie kurį laiką važiavo šalia vienas kito. Bakas pažvelgė žemyn, norėdamas pamatyti tą patį pasienietį, kuris tikrino jo kledarą sienos kirtimo punkte.

— Užsisekite saugos diržą, Tsionai! — šūktelėjo Bakas. — Mus pasivijo!

— Norėčiau turėti saugos diržą!

Nemažindamas greičio Bakas važiavo toliau, o šalia jo riedėjo patrulio automobilis ir pasienietis ženklais ėmė rodyti, kad jam reikią sustoti. Kameronas linksmai jam pamojavo ir važiavo toliau. Tada pasieniečio automobilis išsiveržė į priekį ir sumažino greitį, vėl rodydamas, kad suktų į kelkraštį. Pamatęs, jog Bakas visai nekreipia dėmesio į raginimus, pareigūnas dar labiau sulėtino mašiną, priversdamas jį pasukti į šoną ir apvažiuoti. Kameronas nedidino greičio, o patrulio automobilis, nenorėdamas, kad autobusas išsiveržtų į priekį, turėjo paskubėti. Bakas praleido patrulį į priekį ir vėl ėmė važiuoti jam iš paskos. Tačiau patruliui sustojus jis taip pat turėjo sustoti.

Kai pasienietis išlipo, Bakas pavažiavo atgal ir, aplenkęs jo automobilį bei keldamas begales dulkių, spėjo nurūkti apie šimtą jardų į priekį, kol tas spėjo įšokti atgal į savo mašiną ir pasivyti. Šįkart pasienietis važiavo greta autobuso ir parodė Bakui pistoletą.

Kameronas atidarė langą ir sušuko:

— Jei aš sustosiu, šis autobusas nebeužsives! Sekite paskui mane į Al Arišą.

— Ne, — pasigirdo atsakymas. — Jūs važiuosite su manimi atgal į pasienio punktą.

— Mes esame netoli oro uosto! Nemanau, kad autobusas nuvažiuos tokį kelią atgal!

— Tada palikite jį! Galėsite važiuoti kartu su manimi!

— Pasimatysime oro uoste!

— Ne!

Tačiau Bakas jau uždarė langą. Pasieniečiui nukreipus pistoletą į autobuso langą, Kameronas staiga pasilenkė, bet ir toliau ryžtingai spaudė akceleratoriaus pedalą. Tada išgirdo skambant telefoną.

— Kalbėkite! — atsiliepė Bakas.

— Čia Ricas. Kaip sekasi?

— Kenai, ar praėjote muitinės patikrinimą prieš išvykstant?

— Taip! Kai tik atsidursite čia, galėsime skristi.

— Ar pasiruošęs nuotykiams?

— Maniau, kad niekada nepaklausite! Jau seniai laukiau ko nors įdomesnio.

— Jums teks rizikuoti savo gyvybe ir nusižengti įstatymui, — tarė Bakas.

— Ir tai viskas? Manęs tuo nenustebinsi.

— Pasakykite, kaip man jus surasti, Kenai, — paprašė Bakas.

— Atrodo, kad šiąnakt čia yra tik mano lėktuvas, pasiruošęs skrydžiui. Esu šalia angaro, stovinčio pakilimo tako gale. Turiu omeny savo lėktuvą. Kalbu su tavimi iš nedidelio terminalo, esančio netoliese.

— Tačiau tave jau patikrino ir gali išvykti iš Egipto?

— Taip, žinoma.

— Ką jiems pasakei apie krovinį ir kitus keleivius?

— Maniau, kad neturėčiau kalbėti apie dar ką nors, išskyrus jus.

— Puiku, Kenai! Dėkoju! O kuo jie mane laiko?

— Sakiau, kad jūs — ponas Kacas.

— Kenai, tai puiku. Luktelkite.

Pasienietis, vėl aplenkęs autobusą, staigiai paspaudė stabdį. Norėdamas išvengti susidūrimo, Bakas turėjo išvažiuoti į šalikelę ir, kai vėl staigu judesiu užsuko ant kelio, autobusas smarkiai slystelėjo galiniais ratais ir vos neapvirto.

— Aš negaliu išsilaikyti! — sušuko Tsionas.

— Mėgaukitės pasivažinėjimu! — tarė Bakas, — Aš nesustoju ir nesiruošiu grįžti!

Pasienio apsaugos pareigūnas savo automobilyje išjungė švyturėlius ir prožektorių. Sirena taip pat nutilo. Jis greitai pasivijo bėglių autobusą ir trinktelėjo automobiliu į senojo laužo galą. Po to sekė dar vienas smūgis ir dar.

— Tikriausiai bijo sudaužyti tą automobilį, ar ne? — nusijuokė Bakas.

— Nebūk toks tikras, — atsakė Tsionas.

— Esu įsitikinęs.

Bakas taip stipriai nuspaudė stabdį, kad Tsionas šaukdamas nučiuožė į priekį. Kameronas išgirdo iš paskos kaukiant padangas ir pamatė patrulio automobilį slystant žemyn į žvyruotą kelkraštį. Bejėgiškai bandė spausti akceleratorių, bet variklis neveikė. Bandydamas jį vėl užvesti, matė patrulio automobilį, vis dar kelkraštyje riedantį dešine puse ir mėginantį užvažiuoti į viršų. Pagaliau variklis užsivedė ir Bakas pradėjo važiuoti, o tada pakėlė telefoną:

— Kenai, ar girdi mane?

— Taip, kas, po galais, pas jus vyksta?

— Tu tuo nepatikėsi!

— Jus persekioja, ar ką?

— Tai metų įvykis, Ricai! Nemanau, kad mums liks laiko sutvarkyti muitinės formalumams. Noriu žinoti, kaip patekti į tavo lėktuvą. Būk pasiruošęs — su veikiančiais varikliais, atidarytomis durimis ir nuleistu trapu.

— Atrodo, darosi vis linksmiau! — šūktelėjo Ricas.

— Neturi iš ko rinktis, — atsakė Bakas.

Tada pilotas greitai nusakė, kaip rasti pakilimo taką ir terminalą bei vietą, kur stovi lėktuvas.

— Po dešimties minučių turėtume būti vietoje, — pasakė Bakas. — Jei man pavyks išsaugoti šį kledarą privažiuosiu kaip galima arčiau prie pakilimo tako ir lėktuvo.

Patrulio automobilis pagaliau išsiropštė ant kelio, greitai apsisuko ir dabar važiavo priešpriešais. Bakas pasuko į kairę, bet patrulio automobilis užtvėrė jam kelią. Kameronas neįstengė išvengti susidūrimo. Nuo smūgio pasieniečio automobilis apsisuko, o variklio gaubtas nulėkė į šalį. Bakas jautė, kad senasis autobusas nedaug tenukentėjo, bet variklio temperatūra jau kilo.

— Tai kas jus persekioja? — paklausė Ricas.

— Egiptiečių pasienio patrulis, — atsakė Bakas.

— Tada galite būti tikri, kad per raciją jie susisiekė su centru ir prie oro uosto jūsų jau laukia užblokavę kelią.

— Aš atsitrenkiau į patrulio automobilį. Kažin ar galėčiau įveikti tą kelio blokadą?

— Turėtumėte spręsti pagal situaciją. Jei sakote, kad esate visai netoliese, tai geriau aš einu į lėktuvą.

— Rūkalų žiebtuvėlis veikia! — riktelėjo Bakas Tsionui.

— Nesu tikras, kad norėjau tai išgirsti!

Sulamdytas patrulio automobilis vėl ėmė juos vytis. Tolumoje Bakas išvydo pakilimo tako šviesas.

— Tsionai, ateikite čia. Mums reikia pasitarti!

— Pasitarti? Tai beprotystė!

— O kaip jūs pavadinsite visa tai, ką mes patyrėme?

— Viešpaties beprotyste! Tik pasakykite, ką man daryti, Kameronai, ir aš padarysiu. Šiąnakt niekas nesugebės mus sustabdyti.

Pareigūnas iš patrulio automobilio pasirūpino ne tik užblokuoti kelią, bet ir paprašė atsiųsti pastiprinimą. Dvi poros šviesų, išsidėsčiusių viena šalia kitos ir užimančių abi važiavimo juostas, artėjo prie autobuso.

— Ar girdėjote posakį: „Kelnių nepridėjęs nieko nepasieksi?“ — paklausė Bakas.

— Ne, — atsakė Tsionas, — bet man jau aiškėja. Metate jiems iššūkį?

— Ar jums neatrodo, kad jie turi daugiau ką prarasti nei mes?

— Ko gero. Aš pasiruošęs. Darykite, ką suplanavote!

Bakas iki galo nuspaudė greičio pedalą. Temperatūros matuoklio rodyklė buvo atsilenkusi iki galo ir virpėjo. Iš po variklio dangčio veržėsi garas.

— Štai ką mes ruošiamės daryti, Tsionai! Įdėmiai klausykite!

— Tik žiūrėkite, kur važiuojate, Kameronai! Papasakosite man vėliau!

— Vėliau nebus laiko! Jei šie automobiliai nepasitrauks, bus daug nuostolių. Manau, kad vis tiek galėsime tęsti kelionę. Kai priartėsime prie kelio blokados netoli oro uosto, turėsime veikti greitai. Noriu, kad iš kuro kanistrų viską supiltumėte į vieną indą nuo vandens, jis viršuje gana platus. Aš įkaitinsiu ir laikysiu paruoštą cigarečių žiebtuvėlį. Jei mums bus surengta kelio blokada, kurią galėsime įveikti, tai važiuosiu tiesiai per ją ir pasistengsiu kuo daugiau priartėti prie pakilimo tako. Lėktuvas turėtų būti kažkur dešinėje pusėje, apie šimtą jardų nuo terminalo. Jei negalėsime įveikti užblokuoto kelio, bandysime apvažiuoti aplink. Jei ir tai bus neįmanoma, aš staigiai suksiu vairą kairėn ir nuspausiu stabdžių pedalą. Tai privers autobusą apsisukti ir įsirėžti į sustatytus automobilius, ir visa, kas nepritvirtinta, sulėks į mūsų kledaro galą. Jūs turite tą kuro indą padėti tarpueilyje, maždaug per aštuonias pėdas nuo galinių durų, o kai aš duosiu signalą, mesti į indą žiebtuvėlį. Reikia tik akimirką prieš susiduriant uždegti kurą.