Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Aš nesuprantu! Kaipgi tada mes pabėgsime?

— Jei kelio blokada neįveikiama, tai vienintelė mūsų viltis! Kai galinės durys bus atidarytos ir degantis kuras išsilies laukan, mums reikia laikytis iš visų jėgų, kad nebūtume nusviesti į galą. Kol jie žiopsos į ugnį, mums reikia iššokti ir bėgti prie lėktuvo. Supratote?

— Supratau, Kameronai, bet nesu optimistas!

— Laikykitės! — sušuko Bakas, dviem oro uosto automobiliams priartėjus prie jų. Tsionas viena ranka apsikabino metalinį turėklą už Bako, o kita apjuosė Bako krūtinę ir įsitvėrė sėdynės atlošo, taip tapdamas tarsi gyvu saugos diržu.

Senasis autobusas nerodė jokio ženklo, kad lėtintų greitį ar bandytų pasukti į šalį, ir skuodė tiesiai į artėjančias dvi poras šviesų. Paskutinę akimirką Bakas užsimerkė laukdamas siaubingo susidūrimo. Kai vėl atsimerkė, kelias buvo tuščias. Tada jis pažvelgė iš autobuso. Abu automobiliai buvo nulėkę nuo kelio, o vienas iš jų apvirtęs. Pirmasis persekiotojas tebevažiavo iš paskos, ir Bakas išgirdo šūvius.

Arčiau nei už mylios galėjai įžiūrėti nedidelį oro uostą. Didžiulė tinklinė tvora, apraizgyta spygliuota viela, juosė oro uosto teritoriją, o viduje buvo išrikiuotas pustuzinis automobilių ir laukė keletas ginkluotų kareivių. Bakui tapo aišku, kad nei prasiveržti, nei apvažiuoti jis negalės.

Kai tuščius kuro kanistrus Tsionas sudėjo į galą ir ten pastatė pilną kuro indą, Bakas įspaudė rūkalų žiebtuvėlį.

— Bepildamas kurą visur prilaisčiau! — sušuko Tsionas.

— Tada saugokitės!

Bakas visu greičiu lėkė atidarytų oro uosto vartų link. Ten laukė mašinų blokada, o paskui autobusą sekė patrulio automobilis. Kai žiebtuvėlis įkaito, Bakas ištiesė jį Tsionui. Staiga žiebtuvėlis iškrito iš rankos ir nuriedėjo po sėdyne.

— O, ne! — sušuko Bakas.

— Radau jį! — pasakė Tsionas.

Galinio vaizdo veidrodyje Bakas matė, kaip Tsionas išlindo iš po sėdynės ir, įmetęs žiebtuvėlį į indą su kuru, nėrė į priekį.

Autobuso galą apėmė liepsnos.

— Laikykitės! — šaukė Bakas, staigiai sukdamas kairėn ir spustelėdamas stabdžius.

Autobusas taip staigiai pasisuko, kad vos neapvirto. Galas įsirėžė į surikiuotų automobilių eilę, o atsidarius galinėms durims į šalis pasipylė degantis kuras.

Bakas su Tsionu iššoko ir, pasilenkę kiek galima žemiau, nubėgo aplenkdami kelio užtvarą iš kairės pusės. Tada kareiviai ėmė šaudyti į autobusą, o kiti rėkdami spruko iš liepsnos apimtų automobilių. Tsionas šlubavo. Bakas jį apkabino ir kartu ėmė bėgti pro tamsoje skendintį terminalą pakilimo tako link.

Ten stovėjo „Learjet“, pasiruošęs pakilti. Niekada lėktuvas neatrodė tokia išsvajota saugumo oazė. Bakas porą kartų pažvelgė atgal. Atrodė, jog niekas nepastebėjo jų pabėgimo. Buvo per gerai, kad tai būtų tiesa, tačiau viskas taip puikiai derinosi su šios nakties įvykiais.

Iki lėktuvo likus apie penkiasdešimčiai pėdų, Bakas išgirdo šūvius ir atsigręžęs pamatė pustuzinį kareivių, šaudančių ir bėgančių jų link. Vos tik jiedu pasiekė trapą, Bakas čiupo Tsionui už kelnių diržo ir stumte įstūmė į lėktuvą. Pats jau buvo įkišęs galvą vidun, kai kulka pataikė į dešinės kojos kulną. Nugalėdamas skausmą jis uždarė lėktuvo duris, o Ricas jau buvo pradėjęs važiuoti pakilimo taku.

Bakas ir Tsionas prišliaužė prie Rico.

— Jei tie nenaudėliai pašaus mano lėktuvą, aš tikrai pasiusiu, — nervinosi Kenas.

Lėktuvas pakilo į orą tarsi raketa ir greitai skrido tolyn.

— Kita sustojimo vieta, — pranešė Ricas, — Palvuokio oro uostas, Ilinojaus valstija, Jungtinės Valstijos.

Bakas gulėjo ant grindų negalėdamas pajudėti. Norėjo pažvelgti pro langą, bet neišdrįso. Tsionas užsidengė veidą rankomis. Jis verkė ir, atrodo, meldėsi.

Ricas pasisuko į Baką:

— Gerą košę užvirėte ten apačioje. Kas atsitiko?

— Reikės visos savaitės, kad tai papasakočiau, — sunkiai kvėpuodamas tarė Bakas.

— Ką gi, — nusijuokė Ricas, — kaip ten bebūtų, bet buvo tikrai smagu.

Po valandos Tsionas su Baku sėdėjo atlenktose sėdynėse, tyrinėdami sužeidimus.

— Tai tik sausgyslių patempimas, — tarė rabinas. — Kai susidūrėme, trinktelėjau koją į sėdynės atramą. Bijojau, kad nebūtų lūžęs kaulas. Tačiau tai greitai sugis.

Bakas lėtai nusiavė dešinės kojos batą ir iškėlęs parodė Tsionui kulkos padarytą skylę. Pade iki kulkšnies žiojėjo skylė. Kameronas nusimovė krauju suteptą kojinę.

— Žvilgtelkite, — šypsodamasis pasakė jis, — nereikės nė susiūti. Tai tik nedidelis įbrėžimas.

Tsionas paėmė iš Keno Rico pirmosios pagalbos vaistinėlę, sutvarstė Bako pėdą ir susirado elastinio binto tvarstį savo kojai.

Viską sutvarkę ir sėdėdami aukštai iškėlę savo sužeistas kojas, jiedu susižvalgė.

— Ar jūs toks pat išsekęs kaip ir aš? — paklausė žurnalistas.

— Galėčiau iš karto užmigti, — atsakė Tsionas, — bet nesvarbu, ar mes nusilpę, ar ne — turime padėkoti.

Bakas pasilenkė į priekį ir rankomis parėmė galvą. Prieš krisdamas į gilų saldaus poilsio miegą, dar išgirdo gražų rabino Tsiono Ben Judo maldos ritmą. Jis dėkojo Dievui, kad „Viešpaties šlovė buvo mūsų apsauga“.

Keturiolika

Bakas išmiegojo beveik dešimt valandų ir pabudo džiaugdamasis, kad Tsionas vis dar miega. Patikrino rabino tvarstį. Kulkšnis buvo patinusi, bet neatrodė, kad tai rimta. Jo paties koja netilpo į batą. Bakas nušlubavo į priekį.

— Kaip sekasi, kapitone?

— Daug geriau, nes dabar esame Amerikos oro erdvėje. Nežinau, į ką jūs, vaikinai, įsivėlėte ir kas žino, kokie naikintuvai galėjo sėsti man ant uodegos.

— Nemanau, kad mums skirtų tiek daug dėmesio dabar, kai vyksta Trečiasis pasaulinis karas, — nuramino jį Bakas.

— Kur palikote savo bagažą?

Kameronas apsižvalgė. Ko jis ieškojo? Su savimi neturėjo nieko. Viskas buvo odiniame krepšyje, kuris liko autobuse.

— Pažadėjau paskambinti savo žmonai! — tarė jis.

— Turbūt apsidžiaugsit išgirdęs, kad aš jau kalbėjausi su jūsų draugais, — tarė Ricas. — Jie laimingi, jog jūs jau pakeliui į namus.

— Ar nieko neprasitarėte apie mano ar mano keleivio sužeidimą?

— Na, ką jūs, Viljamsai. Mudu abu žinome, kad sužeidimas visai menkas, todėl žmonai neverta apie tai nė užsiminti. O dėl jūsų keleivio tai aš nežinojau, kas jis toks ir ar jūsų draugai laukia jo prie pietų stalo, todėl nieko jiems ir nesakiau.

— Jūs tikras šaunuolis, Ricai, — pasakė Bakas, tapšnodamas pilotui per petį.

— Komplimentai man patinka taip pat kaip ir jūsų draugas, bet, manau, suprantate, kad už visa tai esate šiek tiek skolingas?

— Na, šį reikalą mes sutvarkysime.

Kadangi prieš keletą dienų Ricas buvo tvarkingai užregistravęs savo skrydį, tai dabar nebuvo jokių problemų kertant Šiaurės Amerikos radarų zoną. Jis nepranešė apie papildomą keleivį, ir kadangi Palvuokio oro uosto darbuotojams nebuvo įprasta priimti keleivius iš užsienio, tai niekas net neatkreipė dėmesio, kai penkiasdešimtmetis pilotas amerikietis, keturiasdešimtmetis žydų rabinas ir trisdešimtmetis amerikietis žurnalistas išlipo iš lėktuvo. Tik Ricas iš to trejeto vienas nešlubčiojo.

Dar skrendant Bakui pavyko paskambinti Chlojei. Jam pasirodė, jog Chlojė yra užpykusi, kad jis anksčiau nepaskambino ir todėl jai teko nerimauti bei melstis visą naktį.

— Patikėk manimi, mažyte, — aiškinosi jis, — kai išgirsi visą istoriją, tu suprasi.