Джерри Дженкинс - Nikolajus

— Tai gal pusę septynių?

— Kodėl susitikti reikia būtent šiandien? — paklausė Bakas.

— O, tai visai nebūtina. Galiu pasakyti Stivui Plankui ar pačiam Karpatijui viską, ką šiandien mačiau.

— Verną, aš labai rizikavau padėdamas tau tą naktį ir leisdamas pasilikti Loretos namuose.

— Be abejo, ir dėl to galėsi gailėtis visą likusį savo gyvenimą.

— Tai niekas iš to, ką čia šiandien girdėjai, tau neįstrigo į širdį?

— Be abejo, kažkas liko. Kaip tik tai privertė mane suabejoti, kodėl staiga pasidariau tau tokia atlaidi. Jūsų žmonės yra pamišėliai, Bakai. Tik rimta priežastis privers mane tylėti.

Jos žodžiai skambėjo įžūliai, bet Kameronas suprato, kad tą rytą Verną buvo visame susirinkime. Kažkas jos viduje vyko. Bakas norėjo sužinoti, kaip ji vertina Apreiškimo pranašystes ir tai, kas įvyko pasaulyje per praėjusius 20 mėnesių.

— Gerai, — pagaliau sutiko jis. — Pusę septynių biure.

Reifordas ir kiti vyresnieji nutarė, kad Briuso palaikų lankymo metu nebus jokių formalumų. Jokių maldų, pamokslų ar nekrologų. Tiesiog eidami pro karstą žmonės atiduos paskutinę pagarbą. Kažkas pasiūlė atidaryti susitikimų salę, kad žmonės galėtų ten prisėsti ir pailsėti, bet Reifordas, gavęs Bako ženklą, tam laiku paprieštaravo. Ties laiptais nuo sienos iki sienos buvo pritvirtintas kaspinas, draudžiantis leistis laiptais žemyn. Pakabintas lapelis skelbė, kad lankymas tęsis nuo ketvirtos iki šeštos valandos.

Apie penktą valandą, kai žmonių eilė lėtai slinko pro karstą, į stovėjimo aikštelę savo sausakimšu džipu įvažiavo Bakas.

— Chloje, pažadu, kad tai paskutinis kartas, kai naudojuosi tavo negalavimu ir naudoju tave kaip masalą.

— Kieno masalą? Gal manai, kad Karpatijus jau čia ir ruošiasi pagrobti tave ar Tsioną?

Bakas tyliai nusijuokė. Reifordas buvo salėje jau nuo keturių. Dabar Bakas, Chlojė, Amanda, Tsionas ir Loreta išlipo iš „Reindž roverio“. Amanda įsikibo į Chloję iš vienos pusės, Loreta — iš kitos. Bakui atidarius duris, moterys padėjo jai išlipti. Kameronas peržvelgė žmones, laukiančius eilėje prie durų į bažnyčią. Beveik niekas nekreipė į juos dėmesio. Tie, kas tingiai juos stebėjo, ko gero, atkreipė dėmesį į gražią merginą, į jos kojos tvarstį ir lazdelę.

Kai trys moterys pasuko biuro link, norėdamos prie karsto nueiti vėliau, miniai jau ėmus skirstytis, Bakas su Tsionu pasitraukė į šalį. Po dvidešimties minučių Bakui įėjus į biurą, Chlojė jo paklausė:

— Kur Tsionas?

— Jis netoliese, — atsakė šis.

Reifordas stovėjo prie Briuso karsto, spausdamas rankas atėjusiems paskutinį kartą atsisveikinti su mirusiuoju. Pasirodė Donis Mūras.

— Atleiskite, kad dabar jus trukdau, — tarė Donis. — Bet gal žinote, kur galėčiau rasti poną Viljamsą? Jis buvo užsakęs šiokios tokios įrangos, o aš ją jau gavau.

Reifordas nukreipė jį į biurą.

Kol Donis ir kiti lėtai slinko pro šalį, Reifordas mąstė, kiek laiko Hetė Diuram ruošiasi būti su savo motina Denveryje. Karpatijus buvo numatęs susitikimą su popiežiumi Petru Metjusu, neseniai pervardintu į Vyriausiąjį Babilono Vieno pasaulio tikėjimo popiežių ir atstovavusį visoms pasaulio religijoms. Karpatijus norėjo, kad Reifordas sugrįžtų į Naująjį Babiloną, o po to skristų „Kondoru 216“ į Romą. Čia jis turėjo paimti Metjusą ir atgabenti į PB būstinę. Karpatijui nusprendus kartu su beveik visomis tarptautinėmis organizacijomis Metjusą ir Vieną pasaulio tikėjimą perkelti į Naująjį Babiloną, kilo šioks toks triukšmas.

Reifordui net ranką paskaudo su visais sveikinantis. Jis stengėsi nežiūrėti į Briuso kūną. Norėdamas praskaidrinti šią monotoniją, bandė prisiminti, ką dar girdėjo iš Karpatijaus per tą Erlo Halidėjaus lėktuve įrengtą slapto pasiklausymo priemonę. Įdomiausias Reifordui pasirodė Karpatijaus bandymas perimti vadovavimą keletui grupių ir komitetų, kuriuos anksčiau tvarkė jo senas draugas ir finansinis rėmėjas Džonatanas Stoungalas. Bakas jau buvo pasakojęs Reifordui ir kitiems „Negandų pajėgų“ nariams, kad jis savo akimis matė, kaip Karpatijus nužudė Stoungalą, o tada visiems įteigė, jog jie buvo tik savižudybės liudytojais. Dabar, kai Nikolajus skynėsi sau kelią į tarptautinių santykių komitetus, tarptautinio bendradarbiavimo komisijas, o svarbiausia, slaptas finansines bendrijas, tos žmogžudystės motyvai tapo aiškūs.

Po to Reifordas Stylas leido savo mintims nuklysti į senus gerus laikus, kada viskas, ką jis turėjo daryti, tai laiku pasirodyti O’Hare oro uoste, skraidyti į kitas šalis ir grįžti namo. Žinoma, tada jis nebuvo tikintysis. Netgi nebuvo toks vyras ir tėvas, koks turėjo būti. Taigi tos senos geros dienos iš tikrųjų nebuvo tokios jau geros.

Tad negalėjo skųstis visomis tomis jaudinančiomis permainomis savo gyvenime. Nors nekentė Karpatijaus ir nemėgo tarnauti šiam žmogui, jau seniai buvo nusprendęs išlikti paklusnus Dievui. Jei to norėjo Dievas, tai būtent čia jis Jam ir tarnaus. Reifordas tikėjosi, kad Hetė Diuram sugrįš į Čikagą dar prieš jam išvykstant. Kažkokiu būdu jam, Amandai, Chlojei ir Bakui reikės ją atkalbėti nuo darbo Karpatijui. Dabar buvo šiek tiek lengviau, nes pati Hetė rado priežasčių atsitolinti nuo Nikolajaus. Bet Karpatijus turbūt taip lengvai nepasiduos, suprasdamas, kad ji nešioja jo kūdikį, o jam labai rūpi geras savo paties įvaizdis visuomenės akyse.

Bakas su Doniu Mūru nagrinėjo neįtikėtinas naujųjų kompiuterių galimybes, kai išgirdo Loretą kalbant telefonu.

— Taip, Verną, — pasakė ji, — dabar jis užsiėmęs, bet aš pasakysiu, kad jo ieško Stivas Plankas.

Bakas atsiprašė Donio ir šūktelėjo Loretai:

— Jei ji biure, paklausk, ar ten yra mano čekiai!

Keletą savaičių atlyginimų išmokėjimo dienomis jis nebuvo nei Niujorko, nei Čikagos kontorose ir dabar vylėsi pamatysiąs Loretą pritariamai linkčiojant galva, kai ji paklaus Vernos apie čekius. Mat Briuso raštuose jis perskaitė, ir tai patvirtino Tsionas, kad atėjo laikas supirkinėti auksą. Greitai gryni pinigai nebeteks savo vertės. Jam reikėjo sukaupti šiek tiek finansinių atsargų, nes net pačiu geriausiu atveju, jei Verną taps tikinčiąją ir apsaugos jį nuo Karpatijaus, Bakas neilgai galės naudotis šiuo finansiniu šaltiniu. Vieną dieną tie santykiai baigsis. Jo pajamų šaltinis išseks. Tuomet, neturėdamas žvėries ženklo, negalės nei pirkti, nei parduoti, ir nauja pasaulio tvarka, kuria taip didžiuojasi Karpatijus, numarins jį badu.

Likus penkiolikai minučių iki šeštos, salė beveik ištuštėjo. Reifordas sugrįžo į biurą. Uždaręs paskui save duris, jis tarė:

— Dabar keletą minučių mes galime pabūti vieni su Briuso palaikais.

„Negandų pajėgų“ nariai drauge su Loreta, bet be Tsiono, sėdėjo nuliūdę.

— Tai štai ką Donis Mūras tau atvežė, — tarė Reifordas, žvelgdamas į krūvą nešiojamųjų kompiuterių.

— Taip. Po vieną kiekvienam iš mūsų. Aš klausiau ir Loretos, ar ji nenorėtų vieno.

Loreta šypsodamasi numojo ranka:

— Aš vis tiek nežinau, ką su juo veikti. Tikriausiai nemokėčiau nė įjungti.

— Kur Tsionas? — paklausė Reifordas. — Manau, kad jis galėtų trumpai pabūti su mumis ir...

— Tsionas yra saugus, — tarė Bakas, reikšmingai žvilgteldamas į kapitoną.

— Aha.

— Kaip tai suprasti? — paklausė Loreta. — Kur jis?

Reifordas klestelėjo į kėdę su ratukais ir privažiavo prie pat Loretos.

— Ponia, yra keletas dalykų, kurių mes nenorime jums sakyti dėl jūsų pačios saugumo.