Джерри Дженкинс - Nikolajus

Bakas džiaugėsi, kad Verna Zy laikosi nuo jo atokiai. Daugelis Čikagos biuro darbuotojų buvo išsiųsti į įvairius bombų nuniokotus miestus aprašyti ten vyraujančio chaoso. Bakas net neabejojo, kad paskui ugniaspalvį karo žirgą šuoliais lėkė juodas bado ir ligų žirgas, o šiam iš paskos — palšasis mirties žirgas.

Trečiadienio vakare Amanda nuvežė Reifordą į Milvuokį, iš kur jis ruošėsi išskristi į Iraką.

— Kodėl Metjusas negali savo lėktuvu atvykti pas Karpatijų? — paklausė ji.

— Juk pažįsti Karpatijų. Jis mėgsta pasirodyti esąs pats kilniausias ir nuolankiausias. Jis ne tik atsiunčia lėktuvą, bet atvyksta ir pats, kad tau neprailgtų kelionė.

— Ko jam reikia iš Metjuso?

— Kas žino? Jam gali rūpėti bet kas. Metjusą erzina atsivertėlių gausėjimas. Mes esame vienintelė grupė, netelpanti į pasaulio visuotinio tikėjimo rėmus.

Ketvirtadienį, šeštą valandą ryto, Loretos namiškius prižadino telefono skambutis. Chlojė greitai čiupo ragelį. Ranka pridengusi mikrofoną, sušnibždėjo Bakui:

— Loreta atsiliepė. Tai Hetė.

Bakas pasilenkė arčiau, kad galėtų girdėti pokalbį.

— Taip, — kalbėjo Loreta, — prižadinai mane, brangioji, bet dėl to nesijaudink. Kapitonas Stylas perspėjo, kad gali paskambinti.

— Taigi aš vykstu per Milvuokį į Naująjį Babiloną, bet suplanavau šešių valandų pertrauką tarp skrydžių. Jei kas nori su manimi pasikalbėti, perduokite, kad aš būsiu „Mitchell Field“. Jūs neprivalote su manimi susitikti, ir aš nesijausiu nuskriausta, jei niekas neatvyks.

— Ak, jie tikrai atvyks. Gali dėl to nesijaudinti.

Kai Reifordą skraidinęs lėktuvas nusileido, Bagdade jau buvo trečia valanda dienos. Jis ketino pasilikti lėktuve, nes po valandos turėjo skristi į Naująjį Babiloną, bet kišenėje suskambo telefonas. Nežinojo, ar skambina Bakas, o gal Karpatijus dėl Bako, ir šis skambutis galėjo baigti visus apmąstymus bei įtarinėjimus dėl „Negandų pajėgų“. Juk visi žinojo, kad netrukus Bako saugumui gali grėsti pavojus.

Reifordas pagalvojo, jog gali skambinti ir Hetė Diuram. Jis jos laukė, tikėdamasis, kiek tik galės, prieš grįžtant dar šnektelti. Jam, kaip ir Fortūnatui, nepavyko prisiskambinti į Denverį.

Tačiau skambino jo pilotas Makalamas.

— Lipk iš to lėktuvo, Stylai, pramankštink kojas. Tavo taksi jau laukia.

— Labas, Mekai! Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, kad didysis bosas nenori laukti. Susitiksime prie sraigtasparnių aikštelės kitoje terminalo pusėje. Aš turiu pargabenti tave į centrą.

Reifordas troško kuo ilgiau atidėti grįžimą į Naująjį Babiloną, bet skrydis sraigtasparniu buvo tikra pramoga. Jis pavydėjo Makalamui jo sugebėjimo laisvai persėsti nuo reaktyvinio lėktuvo prie šio orlaivio šturvalo. Reifordas neskraidė sraigtasparniu nuo tarnybos armijoje laikų, dabar bus jau dvidešimt metų.

„Global Community Weekly“ buvo platinamas kiekvieną ketvirtadienį su kito pirmadienio data ant viršelio. Bakas greitai peržvelgė šios dienos numerį.

Saugiajame name buvo nutarta, kad Amanda su Chloje nuvažiuos į oro uostą paimti Hetės. Loreta turėjo trumpam iš bažnyčios raštinės grįžti namo ir paruošti viešniai priešpiečius. Bakas rengėsi važiuoti į laikraščio biurą peržvelgti pirmųjų žurnalo kopijų, o į Loretos namus grįš, kai Chlojė paskambins ir praneš, jog Hetė jau atvyko.

Savo pagrindiniu straipsniu Kameronas tarytum metė iššūkį Karpatijui. Stengdamasis, kaip visada, parodyti neutralų, objektyvų žurnalistinį požiūrį, Bakas pradėjo straipsnį Briuso medžiaga, kurią šis buvo pasiruošęs praėjusio sekmadienio pamokslui. Kameronas visa tai paruošė spaudai, bet prieš tai davė užduotį „Global Community Weekly“ reporteriams visuose miestuose sužinoti vietinių dvasinių lyderių nuomonę apie pranašystes Apreiškimo knygoje.

Dėl neaiškių priežasčių jo reporteriai, o daugelis iš jų buvo tikri skeptikai, su džiaugsmu ėmėsi šios užduoties. Iš viso pasaulio Bakui buvo siunčiamos faksogramos, perduodama informacija modemu, telefonu, per kurjerius ir paštu. Pagrindinis jo straipsnis, o ir klausimas, kurį reporteriai turėjo užduoti religiniams lyderiams, skambėjo taip: „ar mūsų laukia „Avinėlio rūstybė“?“

Bakui ši užduotis patiko labiau nei bet kuri kita ankstesnė. Tarp ligšiolinių jo darbų buvo pasakojimai apie Metų žmogų, netgi reportažas apie Chaimą Rozencveigą. Tris dienas ir naktis beveik nemiegodamas jis rinko, grupavo ir rūšiavo gaunamą medžiagą.

Iš daugybės komentarų Bakas atpažino tikėjimo draugus. Nepaisant daugelio reporterių skepticizmo ir cinizmo, Negandų šventųjų pastoriai ir keletas atsivertusių žydų buvo pareiškę, kad „Avinėlio rūstybė“, apie kurią pranašaujama Apreiškimo knygoje, yra tiesioginė ir neišvengiama. Didžioji dauguma reportažų buvo su dvasiniais vadovais, atstovaujančiais įvairioms negyvoms religijoms ir denominacijoms, o dabar jos visos priklausė Babilono Enigmos Visuotiniam pasaulio tikėjimui. Kiekvienas iš šių vyrų ir moterų, besivadinančių tikėjimo vadovais (nė vienas nepasivadino pastoriumi, kunigu ar šventuoju), pakluso popiežiaus Petro Metjuso vadovavimui. Jo požiūriu, daugelį kartų atkartotas visose informacijos priemonėse, buvo tas, kad Apreiškimo knyga yra „nuostabūs, archaiški ir puikūs skaitiniai, kuriuos reikia suprasti simboliškai ir metaforiškai!“ „Tas žemės drebėjimas, — kaip su šypsena balse Bakui telefonu buvo pasakęs Metjusas, — gali ir visai neįvykti. Gal jis jau buvo įvykęs kažkada anksčiau. Galbūt kažkas įsivaizdavo, jog tai vyko danguje. Kas žino? O gal tai pasakojimas, siejamas su sena teorija apie tą žmogų danguje, sutvėrusį pasaulį. Nežinau, kaip jūs, bet aš nemačiau jokių apokalipsinių raitelių. Nemačiau nieko, kas būtų miręs dėl savo tikėjimo. Nemačiau jokių „nužudytųjų dėl Dievo žodžio“, kaip sakoma knygoje. Nemačiau nė vieno baltais drabužiais, ir aš nelaukiu jokio žemės drebėjimo. O dėl jūsų požiūrio į Dievo asmenybę ar jo koncepciją, tai šiandien būtų sunku įsivaizduoti dvasinę būtybę, sklidiną gėrio ir šviesos ir dar galinčią nubausti karo nuniokotą planetą kažkokiu siaubingu žemės drebėjimu“.

— Bet, — paklausė jo Bakas, — ar jūsų nejaudina tai, kad ši mintis apie „Avinėlio rūstybę“ yra doktrina, apie kurią pamokslaujama daugelyje bažnyčių?

— Žinoma, — atsakė Matas, — tačiau tai yra dešiniojo sparno fanatiškų, fundamentalistinės pakraipos grupių nuomonė, o jos visada traktuodavo Bibliją pažodžiui. Tie pamokslautojai ir, drįsčiau sakyti, daugelis jų pasekėjų, yra tie patys, kurie vertina sutvėrimo teoriją — Adomo ir Ievos mitą — paraidžiui. Jie tiki, kad visas pasaulis buvo užlietas vandeniu Nojaus laikais ir tik jis bei trys jo sūnūs su savo žmonomis išliko, ir iš jų prasidėjo dabartinė žmonija.

— Bet jūs kaip katalikas, kaip buvęs popiežius...

— Ne tik buvęs popiežius, bet ir buvęs katalikas, pone Viljamsai. Kaip Visuotinės Bendrijos tikėjimo vadovas, aš jaučiu didžiulę atsakomybę ir stengiuosi išvengti siaurų nusistatymų pinklių. Vienybės, susitaikymo bei ekumenizmo dvasioje aš privalau pripažinti, kad didelė dalis katalikiškų idėjų ir mokymo buvo labai nelanksti ir trumparegiška.

— Gal įrodytumėte konkrečiau?

— Man nesvarbu, kad rizikuoju įžeisti tuos, kurie vis dar laiko save katalikais, bet idėja apie nekaltą prasidėjimą prieštarauja sveikai logikai. Mintis apie Šventąją Romos katalikų bažnyčią kaip vienintelį tiesos ramstį buvo tokia pat griaunanti kaip ir protestantų teiginys, jog Jėzus yra vienintelis kelias pas Dievą. Žinoma, tai nepaneigia teiginio, kad Jėzus buvo, kaip sako daugelis Bibliją garbinančių mano draugų, — „Vienintelis Tėvo Sūnus“. Iki šiol aš esu įsitikinęs, kad mąstantys žmonės supranta, jog Dievas daugių daugiausia yra dvasia, jei norite — idėja. Jei kažkas nori Dievui — jam ar jai — priskirti kažkiek gerumo ar tyrumo, iš to tik išplauktų išvada, kad mes visi esame Dievo sūnūs ir dukterys.