Джерри Дженкинс - Nikolajus

Kurį laiką ji tylėjo. Vernai vėl prabilus, atrodė, jog Kamerūno žodžiai ją sujaudino:

— Gerai, Bakai, ačiū. Turėsiu tai omeny.

Kai Čikagoje jau gerokai įdienojo, Irake buvo vėlus vakaras. Reifordas ir Makalamas skraidino Karpatijų, Fortūnatą ir dr. Kleiną į Romą paimti Pasaulinio tikėjimo vyriausiojo dvasininko Petro Metjuso. Reifordas žinojo, kad dabar Karpatijus bandys religijų sąjungą perkelti į Naująjį Babiloną, bet nesuprato, kokį vaidmenį šiame susitikime jis skirs dr. Kleinui. Tačiau slapta pasiklausius tai greitai paaiškėjo.

Kaip buvo įpratęs, Reifordas pakėlė lėktuvą nuo žemės, greitai pasiekė reikiamą skrydžio aukštį, perjungė valdymą į autopiloto režimą ir pasisuko į Makalamą:

— Jaučiuosi taip, tarsi būčiau skridęs visą dieną, — tai taręs jis atsilošė sėdynėje, užsivožė ant akių kepurę, užsidėjo ausines ir vaidino bandąs užmigti. Skrydis iš Naujojo Babilono į Romą trukdavo apie porą valandų. Klausydamasis pokalbio lėktuvo salone, Reifordas gilinosi į tarptautinės naujojo pasaulio diplomatijos principus. Prieš jiems pradedant pokalbį apie reikalus, Karpatijus paklausė Fortūnato apie Hetės Diuram atvykimą.

— Ji pasirinko kažkokį kelionės planą ir keletą valandų bus Milvuokyje, tada išskris į Bostoną, o iš ten jau tiesiai į Bagdadą. Tokiu būdu ji praras keletą valandų, bet, manau, rytoj rytą jau bus čia, — paaiškino Fortūnatas.

Karpatijus atrodė suirzęs:

— Kiek dar mums teks laukti naujo tarptautinio terminalo Naujajame Babilone? Mane siutina tai, kad visada turime vykti per Bagdadą.

— Manau, kad turime palaukti dar keletą mėnesių.

— Ir tai tie patys statybų inžinieriai, teigiantys, jog visi kiti Naujojo Babilono statiniai yra tikri meno šedevrai?

— Taip, sere. Ar turite kokių nors pastabų?

— Ne, tik beveik norėčiau, kad ta „Avinėlio rūstybė“ būtų daugiau nei vien mitas. Manau, jog verta atlikti pastatų atsparumo žemės drebėjimui testus.

— Skaičiau tą straipsni, — tarė dr. Kleinas. — Tikra fantastika. Tas Viljamsas tiesiog iš nieko gali sukurti įdomią istoriją, ar ne?

— Taip, — iškilmingai tarė Karpatijus, — įtariu, kad ši istorija atspindi jo paties įsitikinimus.

— Nesuprantu?

— Aš taip pat, — atsakė Karpatijus. — Bet mūsų saugumo tarnyba mano jį prisidėjus prie rabino Tsiono Ben Judo pabėgimo.

Reifordas sukluso. Jis nenorėjo, kad Makalamas suprastų jį besiklausant pokalbio, bet nemanė praleisti nė mažiausios smulkmenos.

— Mes vis daugiau ir daugiau sužinome apie mūsų puikųjį žurnalistą, — tarė Karpatijus. — Jis niekada neprasitarė apie savo santykius su mano pilotu, to nepadarė ir kapitonas Stylas. Aš vis dar nekreipiu į tai dėmesio. Jie gali sau manyti esą labai arti manęs, bet per juos turiu galimybę daug sužinoti apie opozicija.

„Tai štai kaip, — pagalvojo Reifordas. — Vadinasi, iššūkis mestas“.

— Leonai, kokios paskutinės žinios apie tuos du bepročius Jeruzalėje?

— Jie vėl tvirtai paėmė visą Izraelio tautą į savo rankas, — atsakė Fortūnatas, o jo balsas skambėjo nelinksmai. — Žinote, nuo tos dienos, kai jie ėmė pamokslauti, Izraelyje nebuvo lietaus. O tai, ką jie padarė su visa vandentiekio sistema, — paversdami vandenį krauju, — per iškilmes šventykloje, jie vėl tai pakartojo.

— Kas juos paskatino šį kartą?

— Maniau, kad jūs žinote.

— Prašau tavęs nekalbėti užuominomis, Leonai. Kai aš ko nors paklausiu, tai tikiuosi...

— Atleiskite man, valdove. Jie tai susiejo su areštais ir kankinimais tų, kurie bendradarbiavo su daktaru Ben Judu. Jie sako, kad visa vandentiekio sistema bus užteršta tol, kol nebus paleisti visi įtariamieji.

— Kaip jiems pavyksta tai padaryti?

— Ak, tiesa, — tarė Fortūnatas. — Aš gavau pavyzdžius. Ten yra šiek tiek vandens, bet daugiausia tai kraujas.

— Žmogaus kraujas?

— Tai atitinka žmogaus kraujo savybes, nors sunku nustatyti tipą. Tai lyg kažkas tarpinio tarp žmogaus ir gyvulių kraujo.

— O ką mano žydai? — paklausė Karpatijus.

— Žmonės yra užpykę ant tų dviejų liudytojų. Nori juos nužudyti.

— Tai visai neblogai, — tarė Karpatijus. — Ar negalima to padaryti?

— Niekas nesiryžta. Dabar jau yra keliolika žuvusių, kurie bandė juos užpulti. Netrukus tuo galėsite įsitikinti.

— Reikia ieškoti kitokių būdų, kaip tai padaryti, — tarė Karpatijus. — Dabar paleiskite įtariamuosius. Ben Judas nesugebės toli pabėgti. Kita vertus, negalėdamas rodytis visuomenėje, jis negalės padaryti mums daug žalos. Jei tiedu fanatikai nedelsiant neišvalys vandens, mes pažiūrėsime, kaip jiems patiks branduolinis smūgis.

— Jūs nesate nusiteikęs rimtai, tiesa? — paklausė dr. Kleinas.

— Kodėl aš to negalėčiau padaryti?

— Galėtumėte numesti atominę bombą šventoje vietoje Šventajame Mieste?

— Tiesą sakant, manęs nė kiek nejaudina Raudų siena, Šventyklos kalnas ar naujoji Šventykla. Tiedu mane labai erzina, todėl įsidėmėk mano žodžius: „Ateis diena, kai jie bus nuėję per toli“.

— Būtų gerai sužinoti, ką apie visa tai mano popiežius Metjusas.

— Mes esame jam paruošę didžiulę darbotvarkę, — tarė Karpatijus. — Ir esu tikras, kad jis taip pat turi man kažką paruošęs, bet turbūt tai nėra labai svarbu.

Vėliau kažkas įjungė televizorių ir trijų vyrų dėmesį prikaustė tarptautiniai pranešimai apie karo padarinių likvidavimą. Tada Karpatijus atsisuko į dr. Kleiną:

— Kaip žinote, dešimt ambasadorių vieningai balsavo už tai, kad būtų įsteigtas abortų fondas trečiojo pasaulio šalims. Tačiau aš pasinaudojau savo teise ir priėmiau vienašališką sprendimą. Kiekvienas žemynas nukentėjo nuo karo, taigi visi gali vadintis trečiojo pasaulio šalimis. Nemanau, kad Metjusas prieštaraus tam, ko galima būtų tikėtis, jei jis vis dar vadovautų Katalikų bažnyčiai. Bet jei jis pareikš kokį nors priešiškumą, ar jūs pasiruošęs diskutuoti apie ilgalaikę abortų fondo naudą?

— Žinoma.

— O ką galima pasiekti tiriant gemalo sveikatą ir gyvybingumą?

— Pasitelkus amniocentezę galima sužinoti viską, kas mus domina. Nauda yra tokia didžiulė, kad atsiperka bet kokia pačios procedūros metu atsirandanti rizika.

— Ir dar, Leonai, — pridūrė Karpatijus, — ar mes jau galime paskelbti privalomą amniocentezę kiekvieno nėštumo atveju bei aborto reikalavimus bet kuriam gemalui, kai nustatoma jo deformacija ar kiti fiziniai trūkumai?

— Viskas paruošta, — tarė Fortūnatas. — Bet jums reikės kuo platesnės paramos prieš visa tai paskelbiant viešai.

— Žinoma. Tai ir yra vienas iš susitikimo su Metjusu tikslų.

— Ar jūs nusiteikęs optimistiškai? — paklausė Fortūnatas.

— O kaip kitaip? Argi Metjusui nerūpi, kad aš jį paskyriau į šias pareigas?

— Na, aš nuolat savęs to klausiu, valdove. Bet jūs tikriausiai pastebite, kaip jam trūksta pagarbos ir supratimo. Man nepatinka, kad jis laiko save lygiu jums.

— Tačiau laikui bėgant jis pasidarys žymiai lankstesnis. Atrodo, jog Metjusas turi problemų dėl pasekėjų trūkumo. Žinau, kad dėl to patiria ir finansinių sunkumų, nes negali parduoti nereikalingų bažnyčių. Tai specifinės paskirties pastatai, todėl jam beliko tikėtis malonės ir pagalbos iš Pasaulio Bendrijos. Tas faktas jau nuvylė ambasadorius. Šiuo metu aš nemanau be saiko jį šelpti, bet gal pavyks susitarti.

Aštuoniolika

Baką pralinksmino, kad jo straipsnis tapo svarbiausiu dienos įvykiu. Apie tai buvo kalbama bet kuriame pokalbių šou, naujienų laidoje ir net keliose pramoginėse laidose. Viena studija net sukūrė trumpą animacinį filmuką apie šėlstantį gauruotą avinėlį. Savo kūrinį jie pavadino „Mūsų požiūris į „Avinėlio rūstybę“.“