Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Здесь есть возможность читать онлайн «Doris Piserchia - Erdvėvaikšta» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, Год выпуска: 2006, ISBN: 2006, Издательство: Eridanas, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erdvėvaikšta: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erdvėvaikšta»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Neabejotina, kad ne itin tolimoje ateityje užterštas oras, radioaktyvios atliekos, prastas geriamasis vanduo ir kiti veiksniai sukels keisčiausias genetines mutacijas. Tikėtina, jog viena iš mutacijų bus galimybė regėti tarpmatmeninius žiedus, plūduriuojančius Žemės atmosferoje…
Darilė yra įkalinta specialioje įstaigoje, skirtoje mutuoliams, ir netikėtai supranta, kad jei tinkamu laiku šoksi į tam tikros spalvos žiedą, tai atsidursi kitame matmenyje, kitoje planetoje, kitokios formos kūne. Žodžiu, tapsi erdvėvaikšta. Tačiau Darilę visuose matmenyse, visuose pasauliuose persekioja ginkluoti tipai ir nori arba nužudyti ją, ar bent išgrūsti atgal į Žemę. Yra kažkokia paslaptis, kažkokia afera, kurią demaskuoti gali tik pati Darilė…

Erdvėvaikšta — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erdvėvaikšta», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Gorvynas atrodė manimi nepatenkintas, netgi žengė taip toli, kad užsiminė pakviesiąs įstatymo sergėtojus, jeigu aš ir toliau praleidinėsiu pamokas.

— Pripažįstu, kad nesu genijus, bet argi neišlaikiau visų egzaminų ir neįteikiau daugumos užduočių? — paklausiau.

— Tai visai kas kita. Kiekviena organizacija turi savas taisykles, ir ten, kur vyrauja paklusnumas, reikalai klostosi gerokai sklandžiau.

— Aš nesu reikalas. Be to, jūs pardavėte Gropą, tad čia nebeliko nieko įdomaus.

— Beždžionė tam ir buvo auginama, beje, kaip ir visi kiti mano gyvūnai. Kaip manai, kodėl mes čia taip patogiai gyvename? Iš vyriausybės šiais laikais nieko neišpeši. Ir prašau nekalbėti apie gyvulius kaip apie asmenis.

— Jei prisiminsime pravaikštas, tai iš tiesų jums visiškai nerūpi, ar aš čionai, ar ne.

— Iš tikrųjų? — nusistebėjo Gorvynas savo įmantriausiu būdu, nors metė į mane keistą žybčiojantį žvilgsnį.

— Tai tik į gera, nes esu nerami siela ir nepakenčiu suvaržymų. Kadangi nesiveliu į bėdas, tai nebus ir atgarsių. Jums nėra ko pergyventi.

Šįkart jis nemandagiai atšovė:

— Apie tai spręsiu aš. Geriau pasistenk, kad nepagaučiau tavęs keliaujančios per žiedus mano pastato viduje, nes įkalinsiu tavo kambaryje.

Aplankiau mažytį miestuką Meine, kur, Krofo manymu, vaikystėje gyveno Orfija. Ką nors pasakyti man galėjo tiktai persenusi vidurinės mokyklos mokytoja, kuri kažkaip sugebėjo gyvuoti iš savo socialinės paramos.

Ji buvo vardu Flava ir suposi medinėje kėdėje lyg žinodama, kad netrukus abidvi sustos visiems laikams. Be to, mano manymu, tai buvo kasdienė jos mankšta. Ji taip makalavosi verandoje su tuo savo supamuoju krėslu, kad tiesiog negalėjau neatkreipti į ją dėmesio. Kadangi buvo storai padengta kelio dulkėmis, man pasidarė smalsu, kiek laiko ji jau čia sėdi.

— Niekas neprisimena Orfįjos, nes ji išvažiavo iš čia būdama dar visai jaunutė mergaitė, — tarė Flava. — Kadangi esu seniausia miestelio gyventoja, tai ir mano atmintis siekia toliausiai. — Ji ištiesė ranką, taikydamasi sugriebti manąją. Po kelių mėginimų pasidaviau ir leidau jai įsikibti.

Kadangi iškilo kažkokių bėdų, Orfįjos tėvai pasiėmė ją bei vyresnįjį broliuką ir išsikėlė kitur. Kokių bėdų?

— Ar seniau, ar dabar, koks gi skirtumas? — pareiškė Flava, mirkčiodama prigesusiomis akimis. — Aplink tiek nelaimių, kas čia gali visas prisiminti? Nors iš tikrųjų nė nežinau. Orfija buvo gera mokinė, kandi kaip botago kirtis ir žingeidi. Ko gero, viskas dėl to, kad ji sužalojo kitą mokinį. Lyg ir gerokai jį pritvatijo, nors mačiau jį kitą dieną po tariamo įvykio ir, galiu prisiekti, nepastebėjau nė menkiausios žymelės. Iškart po to Orfija su šeima išsikėlė. Aišku, gali būti, kad šie du įvykiai neturi nieko bendro. Mano atmintis jau ne tokia patikima.

Ji papasakojo man, kaip miestelis išgyveno permainų metą, kol pasiekė dabartinę būseną.

— Vadinamasis pastarojo amžiaus pabaigos geras gyvenimas atėjo iki šių vietų tik prieš keletą dešimtmečių, tačiau vienintelis jo rezultatas — daugumos miestelio žmonių pagedimas. Iki tol patys pakankamai užsidirbdavome pragyvenimui ir turėjome tiek lempų bei anglies, kiek reikėjo. Naujoji energija atėmė iš mūsų didžiąją gyvenimo dalį, nes pavertė mus storais, tingiais ir niekam tinkamais. Užuot rūpinęsi, kaip susirasti ką nors vakarienei, sukome galvas, kaip prastumti kiekvienos dienos minutes bei valandas.

— O dabar ar geriau? — pasidomėjau.

Ji suspaudė mano ranką ir paragino prieiti arčiau, tačiau neatrodė įsižeidusi, kai atsisakiau tą padaryti.

— Jei žmogiškos būtybės laimingos, energija ir patogumai neturi jokios reikšmės. Šis miestelis yra netvirtas bešeimininkis turtas, nes jo žmonės mano, kad negali nugyventi savo gyvenimo be valdžios pasufleravimo. Visi laukia, kada vėl įsižiebs šviesos.

— Jiems teks ilgokai palūkėti.

— Bet ar tai privers juos liautis? Visa esmė — gauti ko nors užkrimsti ir susirasti vietą permiegoti. Galima tai padaryti šiuolaikiškai, tačiau yra ir senų paprastų būdų.

Prieš pasišalindama palinkau prie jos bei leidausi pabučiuojama į skruostą. Jos lūpos buvo plonytės kaip popierius ir gležnos. Kaip ir miesteliui, joms grėsė nuskrieti su pirmu smarkesniu vėju.

Bent jau sužinojau, kuo vardu buvo berniukas, kurį Orfija tariamai kėsinosi pribaigti. Karstonas. Nei jis, nei jo šeima čia nebegyveno, tačiau aš atkasiau seną bibliotekininką, kuris man pasakė, jog Karstonas persikėlė į netoliese esantį Stilvelą. Tad patraukiau į Stilvelą, kur išgirdau, kad Karstonas persikėlė į šiaurę. Kur? Galiu pamėginti pasiklausti pas jo pusseserę, gyvenančią geltoname name miestelio pakraštyje, tačiau šiuo metu ji Kalifornijoje ir grįš tik po mėnesio ar net daugiau. Kur Kalifornijoje? Niekas nežinojo adreso.

Grįžusi į Mutatą, pasikviečiau Tedvarą aplankyti mano fermos Niu Džersyje. Vietoj neigiamo atsakymo jis švystelėjo į mane dvidešimt svarų sveriantį žodyną. Klibikščiuodama koridoriumi į savo kambarį, apsvarsčiau visus privalumus ir pranašumus, išryškėsiančius tuo atveju, jeigu niekada daugiau nebekviesiu jo kur nors keliauti ar netgi vengsiu būti greta.

Po dienos ar dviejų, skaitinėdama laikraštyje skelbimus, aptikau vieną, privertusį mane loštelėti: SKUBIAI SUSITIKIME ANTRADIENIO VIDURDIENĮ PEORIJOJE. Buvo pirmadienis, tad vyliausi, jog pražiopsojau tik praeitos savaitės skelbimą. Kitą dieną stryktelėjau per mokyklos langą į Vandenų pasaulį ir patraukiau tiesiai į kukurūzų lauką. Krofas nepasirodė. Kitą antradienį — taip pat.

Kai nutariau vykti į Atlantą jo ieškoti, jis jau gulėjo po velėna. Pasak vieno iš jo kaimynų, niekas nėra apsaugotas nuo plėšikų. Būtent tai ir tapę Krofo mirties priežastimi, kai jį užpuolė grasūs tipai, mėgstantys laužyti žmonių kaulus. Tie, kas tai padarė, dirbo labai tyliai. Jie įsigavo į butą išėmę visą langą, po to mirtinai uždaužė šeimininką ir pasišalino, susirinkę vertingus daiktus. Gal norėčiau aplankyti jo kapą? Jeigu auka ir palikusi kam nors žinią, kaimynas nieko apie tai nežinojo. Visą senio turtą susirinkusi dukterėčia, gyvenanti Virdžinijoje. Argi ne tragiška, kaip kai kurie talentingi ir garsūs žmonės netenka sveiko proto ir virsta paprasčiausiomis padugnėmis? Paaiškėjo, kad seniokas turėjęs banke pinigų. Tiksliau, keliuose bankuose skirtingomis pavardėmis. Dukterėčia buvusi gerokai tuo nustebinta.

Nukeliavau į savo fermą Džersyje, pasiėmiau Banditą bei Gūgsę ir pabėgau į miškų ramybę. Pasilikau ten, kol baigėsi šunų maisto skardinės, ir senoji skalike pamėgino vaikytis triušius. Kadangi jai nepavyktų pasigauti net vėžlio, parvedžiau ją atgal pas Olgerę.

Kodėl jie nužudė Krofą? Juk jis darė tai, ko jie norėjo, nesipainiojo akyse ir gyvavo kaip menkysta.

— Nutariau būti su tavimi griežtas, — pareiškė man Gorvynas.

— Kiek tau dabar, penkiolika? Iki pilnametystės dar toli, vadinasi, neturi jokių teisių.

— Tai neatrodo labai demokratiška ar krikščioniška.

— Aš kalbėjau abstrakčiu požiūriu. Gavau pranešimų, kad tu lakstai po teritoriją, nardai į žiedus ir vos ne mirtinai gąsdini žmones.

— Kokius žmones? — nusistebėjau. — Niekas net nesiartina prie šios vietos. Ar pastebėjote, kokios apleistos atrodo našlaičių prieglaudos? Tai todėl, kad rūpinimasis jų įnamiais yra visuomenės pareiga, o mes puikiai žinome, kaip visuomenė žiūri į savo pareigas.

— Jeigu čia būtų našlaičių prieglauda, seniai būčiau perkėlęs tave į kardomąjį kalėjimą. Nuo šiol tau draudžiama be leidimo palikti mokyklos valdas. Tik padaryk tai, ir mano geriausios sargūnės nedelsiant paseks tau iš paskos.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erdvėvaikšta»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erdvėvaikšta» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Erdvėvaikšta»

Обсуждение, отзывы о книге «Erdvėvaikšta» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x