Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Kadangi retkarčiais turėdavau pasirodyti Mutate, tai, metusi šį daugiau ar mažiau nuviliantį stebėjimą, palikdavau dvarą ir žiedu grįždavau į mokyklą. Trečiojo aukšto liftų sargybinės neregistravo į viršų kylančių žmonių, kitaip Gorvynas seniai būtų paėmęs mane į nagą.

Tedvaras nuolat trindavosi kažkur netoliese, viską stebėdamas bei reikalaudamas pasakyti, kur buvau ir ką sau galvoju, o taip pat grasindamas bei pranašaudamas man baisiausias mirtis. Pareiškiau esanti pamaloninta, jog jis taip manęs pasiilgsta. Jis ėmė sekioti man iš paskos, neabejotinai norėdamas sužinoti, kaip išsprunku iš pastato. Jei kartais per sieną į mūsų gyvenamąsias patalpas netyčia įskriedavo koks nors žiedas, Tedvaras tučtuojau liuoktelėdavo į jį ir dingdavo, tačiau nemokėjo priversti žiedo paklusti jo įsakymams ir atskrieti tada, kai įsigeisdavo kur nors keliauti.

Kartą perlipau į Ektrio šunų aptvarą, paprasčiausią tvora apjuostą ganyklos plotą, kur gyvūnai šmirinėjo pirmyn atgal ir mankštino kojas. Jie nedelsdami metėsi prie manęs, ir aš, nė neketindama aiškintis, ar jie nelaiko manęs triušiu, roviau link artimiausios tvoros. Dvidešimt penki besivejantys kurtai vertė išvystyti nemažą greitį, tačiau tokie pasiekimai ne mano nosiai, tad netrukus jie ėmė lipti man ant kulnų. Šie šuneliai tikrai nebuvo mieli bei paklusnūs. Vargu ar treneriui pavyktų išspausti varžovo dvasią iš būtybės, kuri kiaurą dieną drybso čiaumodama skanėstus ir mėgaudamasi meiliais tapšnojimais. Šie šunys buvo įnirtingai savarankiški ir sukalbami tiktai narve ar bėgimo takelyje.

Aš ne išsyk pastebėjau tą tamsų žiedą. Tiesą sakant, niekada nemačiau kitų žiedų, išskyrus žalius, mėlynus bei geltonus, nes tie kiti slypėjo kažkur mano suvokimo paribiuose, lyg egzistuotų ne realiame pasaulyje, o miglotame netikrume. Būtent šis žiedas slėpėsi mano psichikos nišoje kaip silpnutė šviesos užuomina tolimajame tunelio gale, kaip vandens sruvenimas dykumoje, kaip žydrumos lopelis audrotame danguje. Jis glūdėjo už medžio strampo, ir aš jį pastebėjau tik pačiu pačiausiu akies kampučiu. Nebuvo kada ieškoti tinkamos spalvos žiedo, nebuvo laiko niekam, tik laukimui, kada mane parblokš ant žemės Ektrio šunys.

Uždraustasis žiedas paliko strampo prieglobstį ir puolė prie manęs, bet ne iš priekio, nes taip jo nepamatyčiau, taigi man beliko priversti jį prisigretinti ir įsiveržti vidun.

Išsyk pasijutau tarsi šlapias skuduras, slystantis dumblėtu pylimu. Nenustebau, kad šio žiedo pasaulyje nebuvo šviesos, o tamsa tirštesnė, nei bet kurioje kitoje mano aplankytoje vietovėje. Greičiau pajutau, nei pamačiau, kad tai nuožulnių bei slidžių paviršių planeta, iš visų pusių apgulta rašalo juodumo tuštumos. Mano kūnas tapo ilgas bei minkštas ir beveik nesudarė jokios trinties su paviršiumi, ant kurio gulėjau.

Spirdamasi ruoniškomis galūnėmis, mėginau pasistūmėti aukščiau, tačiau ir toliau visą laiką lėtai slydau po manimi esančiu šlaku, purvu ar glitėsiais. Šioje neapšviestoje matmens dalyje nieko daugiau nebuvo, tad ir pagalbos šauksmai neteko jokios prasmės, juo labiau, kad neturėjau kuo šaukti. Atrodė, kad niekur aplinkui nėra jokios pagalbos.

Po to, kai, tikrindama, ar Ektrio šunų ganykla nesuteiktų trupinėlio įdomios informacijos, perlipau jos tvorą, man verčiau reikėjo išmėginti sėkmę su jo pilkaisiais lenktynininkais. Dabartinėje savo padėtyje ir būklėje tegalėjau pasistengti perkelti vieną silpną plaukmenį aukščiau savo galvos, po to pamėginti tą patį padaryti su antruoju priekiniu plaukmeniu ir tokiu būdu vienu centimetru pailginti slydimą link prarajos.

Siame pasaulyje nesigirdėjo nė menkiausio garselio, o gal aš neturėjau ausų. Po manimi esanti drėgna medžiaga buvo inertiška ir begarsė. Kvėpavimas? Čia nebuvo nieko panašaus, tik mano pastangos, mėginant atitolinti sunaikinimą. Juoduma bei tyla veikė slegiančiai. Švaisčiau energiją, bandydama dairytis ir klausytis.

Staiga pylimas ūgtelėjo, po manimi esanti dalis atsiskyrė, ir aš puoliau į viršų. Pajutau paviršiuje nedidelį nelygumą ir beveik meiliai įsikibau į jį, stipriai prisišliedama visu savo kūnu. Kurį laiką nieko nevyko, o tada vėl prasidėjo judėjimas, ir aš pagalvojau, kad esu ant milžiniško drebučių pylimo, kuris sutirta, vos kas nors jį baksteli. Ne, buvau svetimoje planetoje, ir ji negalėtų būti labiau tikra ar svetima, jeigu įsėsčiau į kosminį laivą, nukeliaučiau iki tolimos švieselės danguje ir nusileisčiau ant jos palydovo.

Kai galiausiai nukritau ar po beprasmio judesio buvau numesta nuo krūvos, nutariau, kad atsidūriau pragare. Jis turėtų būti būtent toks, ne liepsningas, mirgantis svaidoma siera, bet tuščias, nuošalus, juodas, alkanas kaip neužpilama duobė, gilus kaip bedugnė bei tykesnis už bet kokį kapą. Ir aš jame buvau, krintanti ir tuščiai makaluojanti plaukmenimis-rankomis bei plaukmenimis-kojomis, ten, kur nepasireiškė jokia trintis ir nebuvo kam klausytis bei rūpintis.

Žinojau tiktai tiek, kad kritau kažkieno padedama. Bent jau nedreifavau, o tai reiškė, kad, palikusi kažkokią vietą, keliavau kažkur kitur, nors galėjo paaiškėti, jog tas kitur yra amžinybė. Kad ši kelionė tamsiuoju matmeniu neprailgtų, ėmiau tyrinėti savo kūną. Atrodė, kad ausų aš visgi neturiu. Ir iš viso man susidarė įspūdis, jog mano galva — tai tik pora didžiulių akių bei mažas smailas snukelis. Buvau maždaug pusantro metro ilgio, svėriau apie penkiasdešimt kilų, ir visas šis storas, minkštas, bet stangrus kūnas labai priminė ruonį, tačiau neatrodžiau esanti vandens gyvūnas. Taip pat mano gyvybei palaikyti nereikėjo nei oro, nei jokių kitų dujų. Atrodo, kad aš kuo puikiausiai galiu egzistuoti vakuume.

Virpantis pylimas, ant kurio iš pradžių nusileidau, turėjo būti kažkokia paleidimo aikštelė, tarpduris, pirmasis žingsnis ar dar kažkas tokio, ir skirtas pirmąsyk į matmenį įžengiančioms būtybėms. Visų pirma joms tekdavo pakovoti su šlaku, taip susipažįstant su savo nauja būsena bei aplinka. Nemaniau, kad aš ar matmuo buvome valdomi, tačiau būtent taip sau aiškinau. Daugiau nebuvo ką veikti. Bent jau kol kas.

Jeigu ne baimė ar žmogiškoji prigimtis, galbūt man būtų patikę slysti erdve. Tamsa visiškai netrukdė, kaip ir tyla. O kas pasigesdavo deguonies bei panašių dalykų? Tiktai aš, tačiau tik todėl, kad giliai mano sąmonėje žėrėjo žmogiškoji kibirkštis ir liks ten tol, kol gyvuos mano siela.

Dreifavimas į niekur nieko neveikiant yra visai neblogas užsiėmimas. Galėjai netgi gimnastikuoti, strykčioti arba suktis kaip motorizuota plunksna ar pūkų kuokštelis. Aplink mane žiojėjo vien tuštuma, ir nors, ko gero, kažkur egzistavo kiti objektai, man nereikėjo baimintis grūsties. Atrodė, kad mano naujasis būdas yra labiau uždaras nei visuomeniškas.

Štai šitokios mintys spėjo praskrieti mano galvoje, kol visai netikėtai nusileidau ant lentos. Taip niekad ir nesužinojau, kas tai yra iš tikrųjų, tačiau spėjau, kad ji bei panašūs dariniai kur ne kur kyšojo juodajame matmenyje, o netyčia ant vienos iš jų nusileidusį erdvės slydiką staiga užgriūdavo visa krūva problemų, kartu sudarančių vieną didelę sunkią padėtį. Galbūt šių lentų užduotis — paįvairinti gyvenimąjuodumoje. Nedidelis susidūrimas niekada nepadarydavo jokios žalos, net jei užsitęsdavo tūkstantį metų. Laimei, mano įkalinimas netruko tiek ilgai.

Taigi, valandą ar dieną kritusi per vakuumą, staiga sustojau, kadangi judėjimą nutraukė kažkoks po manimi pakištas daiktas. Tai įvyko anaiptol ne sukrečiančiai, tačiau taip netikėtai, kad vėl atgaivino mano nerimą. Išsyk supratau, jog prie manęs atsitiktinai prisilietė nelaimė.