Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Žiedas nusileido priešais mus ir lėtai pasislinko kairiau, kur Kiskas galėjo geriausiai jį matyti, jei iš viso matė. Jeigu ne, Gotlande atsidursiu tik aš viena. Liko neaišku, kas nutiks jam ar mums abiem, jei jis matys tik dalį žiedo, tačiau nė nemaniau sukti sau tuo galvos. Šiaip ar taip, jis turėtų nenorėti ar nepajėgti atsispirti spurgos vilionėms.

Kiskas nesutiko žengti į kairę ir pamėgino išsiplėsti iš mano glėbio. Kol jis tempė mane šalin, verčiau žiedą slinkti lygiagrečiai su mumis. Apglėbusi stipriau, užrikau ant Kisko, liepdama ramiai stovėti, ir nurodžiau žiedui mestis ant mūsų. Kiskas suriko ir puolė paniškai bėgti, bet tuo metu mus apglėbė vidinė žiedo dalis.

Aišku, Kiskas visada galėjo matyti bent jau žiedų šešėlius; aišku, jis nežinojo, kaip pasakyti “ne” ir, aišku, jis, kaip ir aš, transmutavo į gotą. Tačiau, turėdamas iš esmės išskirtines smegenis ar protą, patekęs į M-2 vyrukas virto neeiliniu gotu. Kuo jis tapo iš tikrųjų, tą dieną aš taip ir nesužinojau. Tik išgirdau siaubo kupiną klyksmą, ir didžiulis tamsus šešėlis pranyko už uolinės kalvos.

— Visa esmė ekonomikoje ir visada taip buvo, — pareiškė Krofas. Jis nerimastingai dirstelėjo pro petį į kukurūzų lauką, į dangų, vėl į mane, nuolat stovėdamas tokia poza, kuri leistų nedelsiant sprukti. — Atsiliepiau į tavo skelbimą tik todėl, kad esu tau skolingas, tačiau negaliu padėti rasti tavo draugą. Aš per mažai išmanau apie mutavimo procesą. Mano specialybė buvo patys žiedai, nors ir šioje srityje negaliu pasigirti visažinyste.

— Papasakokite apie tą siųstuvą, kurį iš jūsų iškrapštėme.

— Buvome etatiniai Burgoino darbuotojai — Trandlas, aš, Apis, Orfija ir kiti. Kartą universiteto teritorijoje vykusiame fakulteto vakarėlyje mums kažko pridėjo į gėrimus, o kai atsibudome viešbučio liukso kambaryje, tie prietaisėliai jau buvo mumyse. Mus saugojo raumenuočių šutvė, kuri bandė vaistais bei svaičiojimų pilnais įrašais praplauti mums smegenis. Turėjome liautis tyrinėję žiedus. Jie pasiūlė pakeisti veiklos sritį ir susidomėti kuo nors kitu. Norėjo, kad pasitrauktume iš kelio, tačiau mūsų nenužudė, nes visi jau buvome pagarsėję savo darbais. Tik po šešių mėnesių pagaliau ryžausi kreiptis į policiją. Kiti apsisprendė neką greičiau. Mus vėl sugaudė ir gydė šoku bei kitomis griežtomis priemonėmis. Taip pat jie pašalino mūsų skundus iš policijos bylų, tad nebeliko jokių įrodymų, kad mes kada nors kam nors apie tai pasakojome. Nežinau, kas nutiko kitiems. Supratau tiktai, ko tikimasi iš manęs. Toji gauja mane pasigaudavo kiekvieną kartą, kai grįždavau iš M, tad galiausiai nusprendžiau niekada daugiau nebesugrįžti.

— Kas jie?

— Neturiu žalio supratimo. Aš užmečiau savo darbus ir užžarsčiau pėdsakus, tad nebuvo jokio triukšmo. Nuo tada visas šis reikalas nuėjo užmarštin ir niekam neberūpi. Bet aš vis dar nesu laisvas. Prie mano namų Atlantoje ir kabineto Burgoine išstatyta sargyba. Negaliu niekur nei pas ką nors sugrįžti.

— Ką planuojate veikti visą likusį gyvenimą, neskaitant dairymosi pro petį?

— Pūskis ir kritikuok, kiek tik patinka. Aš jau spėjau užsiauginti storą odą. Jeigu man neleidžiama dirbti darbo, kurio buvau išmokytas, tai, manau, galiu pabūti ir valkata ar atsiskyrėliu.

— Kreipkitės pagalbos į teisėsaugą.

Dar kartą apsidairęs, kad įsitikintų, jog mes saugūs ir nestebimi, Krofas tarė:

— Dariau tai lygiai dvylika kartų. Tačiau atrodo, kad gauja visur turi kažkokių kompiuterinių sąsajų, nes kiekvieną sykį, kai kreipdavausi į policiją, mane supakuodavo, kažkur nusitempdavo ir arba mušdavo, arba versdavo klausytis savo kvailų įrašų, arba ir viena, ir kita.

Kai išsiskyrėme, pasislėpiau pratakoje, palaukiau, kol Krofas dingo tarp kukurūzų stiebų, ir pusę mylios tykinau paskui jį iki išdžiūvusios ganyklos, kurioje atsivėrė žiedų kanalas. Iš ten jau nesunkiai nusekiau iki jo apšiurusio būsto Kvynse.

Grįžusi į Mutatą prisėdau trisdešimto aukšto poilsio kambaryje ir įsispoksojau pro langą. Pilka diena puikiai atitiko mano dvasios atspalvį. Kažkur M klajojo bei šmižinėjo išprotėjęs gotas, ir visa atsakomybė už tai teko man. Bent jau aš maniau, kad jis gotas. Negana to, kažkas negera darėsi pasauliui. Per pastarąsias penkias dienas įvairiose vietose įvyko bent keturi žemės drebėjimai, ir ne kokie smulkūs virpesiukai, bet pakankamai stiprūs, kad sugriautų pastatus bei gyvenimus.

Žiedai savotiškai priminė platformas, sudarančias Žemės paviršiaus plutą. Kaip pastarosios slankiojo ir suformavo gyvybingą sluoksnį, kuriame tarpo bei judėjo gyvos būtybės, taip ir žiedai dreifavo bei sudarė kitų matmenų pasaulių perimetrus arba paviršius.

Visa tai man papasakojo Gorvynas. Jis padėjo pažvelgti į, regis, be jokios tvarkos po orą bei žemę nardančius žiedus, kaip į organizuotas bei tvarkingas Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo matmenų plutas. Jiems nereikėjo suktis ar plūduriuoti akivaizdžioje orbitoje, kad išlaikytų matmens išorinę medžiagą, nors ką galėjai žinoti. Kaip, beje, negalėjai žinoti ir tikrosios bet kurio matmens formos, netgi M-1. Pavyzdžiui, Žemė pagrįstai atrodė apvali, tačiau prietaisai galėjo išmatuoti ir paaiškinti tik tam tikras medžiagos formas, tačiau nepajėgė susekti link žiedų ar per juos judančios materijos. Norint tai padaryti, reikėjo sukurti specialius prietaisus, kurie prasiskverbtų į Antrąjį bei Trečiąjį ir sugrįžtų atgal pro geltoną žiedą, sudarantį Pirmojo vainiką arba perimetrą. Atrodė, kad kol kas tai tolimos ateities klausimas.

Tai tiek apie spalvotųjų spurgų išores. O kaip jų branduoliai? Pasak Gorvyno, žiedai buvo ne kas kita, kaip adapteriai. Gyvas organizmas ar medžiaga iš tam tikros aplinkos patekdavo į plastinės chirurgijos arba persirengimo kambarį ir buvo taip perdaromi ar sutvarkomi, kad jis, j i ar tai galėtų gyvuoti ar funkcionuoti kitoje aplinkoje. Tai nebuvo fenomenas, staiga atsiradęs be jokio precedento. Tiesą sakant, iš tikrųjų niekas neperdirbinėjo Visatos ir nedarė jai įtakos, o tiktai po truputį ją atrasdavo.

Mane žavėjo Gorvyno laboratorija, o ypač narvuose uždaryti gyvūnai.

— Niekad nieko nekišk į žiedą be reikalo, — vieną dieną perspėjo jis. — Jis gali sugrįžti ir nukąsti tau galvą.

— Ta prasme, gali ant tavęs įsiusti? — paklausiau.

— Ne visai taip. Kartais žiedvaikšta atveria sąmonėje dureles, kurios verčiau pasiliktų uždaros. Sykį turėjau jūrų kiaulytę, kuri grįžo iš M-2 pasiutusi ir nuožmi kaip vilkas.

— Ar jūs įžengėte ir išėjote kartu su ja?

— Klausi, ar galiu keliauti per žiedus. Tu jau žinai atsakymą.

Aš jų nematau, todėl negaliu pro juos prasiskverbti. Ne, aš tik išradau tam tikrą pasaitą, kuris likdavo ant kiaulytės įžengus į M, tad, norint ją susigrąžinti, tereikėdavo stipriau truktelėti. Padarėlis buvo taip priešiškai nusistatęs, kad jo atsikračiau, atiduodamas buvusiam kolegai, besidominčiam būtent šiuo verslo aspektu.

— Kalbant apie sąmonę… — pradėjau.

— Gali net neklausti, nes nedaug apie tai žinau. Mechaniniai monitoriai man tiktai pasako, kur yra žiedai, ir to pakanka, kad galėčiau dirbti su juos matančiais gyvūnais. Visgi pati supranti, kaip tai mane riboja. Prireikė daug laiko, kol įgijau dabartines žinias. O grįžtant prie tavo klausimo, tai kai kurie žmonės reaguoja į žiedus visiškai ramiai, tuo tarpu kitiems tiesiog nuvažiuoja stogas, drastiškai pasikeičia jų asmenybės, išsivysto įvairiausios manijos bei neurozės ir taip toliau. Paprastai pastarieji, vieną ar du kartus nukeliavę į M, po to visą likusį gyvenimą gydosi.